Pirmiausia aiškiai buvo juntama, kad D.Grybauskaitės favoritė – konservatorių kandidatė I.Šimonytė, o G.Nausėda jai geras tik tiek, kiek užtveria kelią į S.Daukanto rūmus jos atvirai nemėgstamam premjerui S.Skverneliui.
Antra aplinkybė: G.Nausėdą rėmė buvęs šalies vadovas V.Adamkus, o jis seniai patekęs turbūt į ne mažesnę D.Grybauskaitės nemalonę nei S.Skvernelis.
Tai chrestomatinis pavyzdys, kaip už gerą galima atsilyginti blogu.
Juk D.Grybauskaitė turėtų būti dėkinga V.Adamkui už savo karjerą.
Būtent jis 2001 metų liepą įtikinėjo tuomet premjeru paskirtą A.Brazauską teikti D.Grybauskaitės, o ne Z.Balčyčio kandidatūrą į finansų ministro postą.
Tai užfiksuota tą pačią dieną V.Adamkaus rašytame dienoraštyje. Finansų ministrės kėdė lėmė D.Grybauskaitės skrydį į eurokomisaro postą, o iš ten – į rūmus S.Daukanto aikštėje.
D.Grybauskaitė tiesiog pritrenkiamai „atsidėkojo“ V.Adamkui už pasitikėjimą ir pagalbą karjeroje. Nežinia, dėl ko ji užsirūstino, bet kone demonstratyviai ignoruodavo buvusį šalies vadovą, net pasisveikinti teikdavosi tik tada, kai jau nebūdavo įmanoma su juo prasilenkti ar apsimesti, kad jo nepastebi.
O dabar D.Grybauskaitė siūlo savo patarėjus į pagalbininkus G.Nausėdai, o pati tapusi prezidente iškart išvalė iš Prezidentūros net su V.Adamkumi dirbusius paprastus tarnautojus.
Tiktai vienas prezidentės kanceliarijos vadovų, dirbęs ir prie V.Adamkaus, o vėliau smulkmeniškomis kiaulystėmis uoliai dešimt metų gadinęs jam nervus, iki šiol išsaugojo savo postą.
Gal tokius veikėjus ir rengiasi G.Nausėdai įpiršti į pagalbininkus D.Grybauskaitė?
