EP yra didžiausias daugiatautis parlamentas visame pasaulyje, formuojantis visos Europos politinę darbotvarkę. Tačiau ne visada EP buvo toks, kokį jį matome šiandien: šiandieninis EP – tai kintančių Europos poreikių ir tarptautinių politinių bei ekonominių aplinkybių rezultatas.
Ištakos vienija net 3 bendrijas
Šiuolaikinio EP ištakos siekia Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB), įsteigtos 1951 m. Paryžiuje, Asamblėją, kuri XX amžiaus viduryje tapo politine institucija, apjungusia visas tris to meto Europos bendrijas. 1957 m. Romoje įkūrus Europos atominės energetikos bendriją ir Europos ekonominę bendriją, EAPB asamblėja buvo išplėsta ir tapo visas tris – Europos anglių ir plieno, Europos atominės energetikos ir Europos ekonominę – bendrijas jungiančia asamblėja.
Ši tris bendrijas vienijanti institucija buvo pavadinta Europos parlamentine asamblėja ir pirmą kartą susitiko Strasbūre 1958 m. kovo 19 d. Tuo metų šią viršnacionalinę instituciją sudarė 142 nariai.
Europos Parlamento pavadinimą ji įgijo 1962 m.
Tiesioginiams rinkimams 40 metų
Kol EP nariai nebuvo renkami tiesiogiai, juos deleguodavo ES šalių narių parlamentai. Dėl šios priežasties tuo metu EP nariai turėdavo dvigubą mandatą: EP mandatą ir nacionalinio šalies, kuriai atstovauja, parlamento mandatą.
1974 m. buvo nuspręsta, kad EP nariai turi būti tiesiogiai renkami ES valstybėse narėse. 1976 m. šis sprendimas buvo oficialiai priimtas ir pasirašytas Briuselyje. Iki 1978 m. nutarimas dėl tiesioginių EP rinkimų buvo ratifikuotas tuometinėse ES valstybėse narėse, o pirmieji tiesioginiai EP rinkimai įvyko 1979 m.
Politinės EP galios stiprėjo palaipsniui ir buvo plečiamos, pasirašant įvairias ES sutartis. Pirmoji EP galių plėtra buvo patvirtinta 1970 m. Liuksemburgo sutartimi, įtraukusia EP vaidmenį bendrijos biudžeto formavime. Kita svarbi EP funkcijas sustiprinusi sutartis buvo pasirašyta 1975 m. Vertinant šiuolaikines EP funkcijas ir jų reikšmę, itin svarbios yra Mastrichto, Amsterdamo, Nicos ir Lisabonos sutartys.
Skirtingos ES vizijos – skirtingi tėvai kūrėjai
Šiuolaikinių Europos studijų atstovai skirtingas ES vizijas, o kartu ir skirtingą EP vaidmenį visos Europos mastu neretai sieja su skirtingų ES tėvų kūrėjų asmenybėmis.
Remiantis tokio pobūdžio ES aiškinimais, vieningo sutarimo, kokia turi būti Europa – federacinė ar konfederacinė, demokratinė ar technokratinė, labiau socialistinė ar neoliberali – nėra. O tai, savo ruožtu, lemia skirtingos ES tėvų kūrėjų asmenybės ir jų puoselėtos skirtingos vieningos Europos idėjos.
Impulsą Europos valstybių bendradarbiavimo pradžiai 20 a. viduryje suteikė du pagrindiniai veiksniai: Antrojo pasaulinio karo nualintos Europos taikos siekis ir ekonominio bendradarbiavimo, skatinančio Europos valstybių ekonominę bendrystę ir europinės rinkos augimą, poreikis. Kad Europos žemyne įsivyrautų taika, buvo būtina ekonominė ir politinė šio žemyno šalių vienybė.
Prie taikios ir vieningos Europos kūrimo prisidėjo visa eilė to meto teisininkų, ekonomistų, parlamentarų, Antrojo pasaulinio karo rezistencinės kovos dalyvių.
ES tėvais kūrėjais neretai vadinami: Konradas Adenaueris, Alčidė de Gasperis, Robertas Šumanas, Žanas Monė, Altjeras Spinelis, Polas-Henris Spakas ir kiti žymūs asmenys, prisidėję prie taikios, tvarios ir klestinčios Europos idėjos puoselėjimo.
