Kol kas atsakymas į šį klausimą toks: aiškiausi ir svarbiausi kandidatų skirtumai – galimi pokyčiai šalies vidaus politikos žaidimų aikštelėje, jei bus išrinktas viena ar kitas.
Tuo metu jų politinių, programinių ar vertybinių pažiūrų takoskyrų nedaug, o ir jos neesminės ir miglotos.
Koks pagrindinis G.Nausėdos, savo kampaniją pagrindusio visiškai nepriklausomo, ne tik su partijomis, bet ir su politika apskritai nesusijusio veikėjo įvaizdžiu, pranašumas prieš I.Šimonytę ir koks skirtumas nuo jos?
Faktas, jog oficialiai nepartinė Seimo konservatorių frakcijos narė yra būtent dešiniųjų kandidatė į prezidentus.
Ne mažiau aišku ir tai, kad I.Šimonytė pirmąjį turą per plauką laimėti sugebėjo dėl hibridinės viešųjų ryšių strategijos.
Ją parėmė ne tik konservatorių ir dalies liberalų rėmėjai, bet ir tie, kuriuos ji sugebėjo įtikinti, jog yra savarankiška ir nepriklausoma nepartinė figūra.
Tačiau prieš antrąjį turą galima spėti, kad būtent šiuo aspektu G.Nausėdos rinkėjų rezervai (geografine, politine, socialine prasmėmis) yra didesni negu I.Šimonytės.
Taigi šiomis dienomis tarp I.Šimonytės ir G.Nausėdos bei konservatorių plykstelėjęs ginčas dėl pastarosios santykių su partija – natūralus ir neišvengiamas.
Natūralu ir tai, kad apsiskaldymą pradėjo G.Nausėda.
Bedęs pirštu į konservatorių veidų trūkumą I.Šimonytės rinkimų štabe ir pasišaipęs iš varžovės, kad ji „gėdijasi savo partijos“, G.Nausėda sulaukė žaibiškos jos reakcijos. Parlamentarė reagavo priesakais, jog yra nepriklausoma nuo partijos.
Matyt, kandidatei to galėjo ir užtekti, nes pats šios temos rusenimas viešojoje erdvėje jai yra pavojingas.
Bet čia į sceną įpuolė viena aršiausių konservatorių vilkių R.Juknevičienė ir įsikibo G.Nausėdai į blauzdą.
Politikė paskelbė, jog G.Nausėda rudenį pats norėjo dalyvauti konservatorių kandidato vidaus rinkimuose, bet mainais pasiūlė, jog iš partijos būtų išmestas galimas konkurentas V.Ušackas.
G.Nausėda atsikirto, jog tai – R.Juknevičienės pramanai.
Negana to, kaip tik šią savaitę I.Šimonytė, iki tol savo rinkimų vajuje naudojusi tik įvairių fizinių asmenų finansinę paramą, sulaukė solidžios trečdalio milijono eurų sumos iš konservatorių.
Akivaizdu, kad tokie dalykai kol kas labiausiai ir atskiria abu kandidatus.
Galima spėti, kad I.Šimonytė būtų dar dažniau nei D.Grybauskaitė naudojama kaip konservatorių taranas.
Tai nulemtų dar aštresnį nei iki šiol Prezidentūros ir dešiniosios opozicijos konfliktą su dabartine valstiečių Seimo dauguma.
Žinoma, G.Nausėdos tos daugumos draugu irgi nepavadinsi, bet jis, ko gero, mėgintų daugmaž tolygiai flirtuoti su visomis politinėmis jėgomis.
Tiktai abejotina, ar neturėdamas tvirtesnio politinio užnugario ir pagrindo po kojomis G.Nausėda būtų stipresnis prezidentas nei, tarkime, V.Adamkus savo antrosios kadencijos metu. Galima net spėti, jog silpnesnis.
Vis dėlto rinkėjams lyg ir svarbiausi turėtų būti esami ar būsimi abiejų varžovų ideologiniai, programiniai, vertybiniai skirtumai.
Pirmieji šią savaitę įvykę abiejų kandidatų debatai akis į akį parodė, kad ir viena, ir kitas tų skirtumų tiesiog nenori arba nesugeba išryškinti.
Pavyzdžiui, I.Šimonytė įvairių mažumų teisių požiūriu yra liberalesnė.
Konservatorių deleguota kandidatė pasisako už civilinės partnerystės homoseksualioms poroms įteisinimą, už pavardžių rašybą originalo kalba pirmajame paso puslapyje.
G.Nausėda – prieš abu dalykus, tik prieš vieną – aptakiau, prieš kitą – aiškiau.
Ar šie skirtumai ryškesni pagrindinėje prezidento veiklos sferoje – užsienio politikoje?
Tikėtina, jog I.Šimonytė iš esmės tęstų dabartinę D.Grybauskaitės politikos liniją, pirmiausia Rusijos atžvilgiu.
G.Nausėda tarsi žada būti pragmatiškesnis, lankstesnis, bet jis irgi nieko savito nepasakė nei apie Rusiją, nei apie kitas svarbias kaimynes Baltarusiją ir Lenkiją.
Su Varšuva G.Nausėda, kaip ir I.Šimonytė, siūlo visapusiškai draugauti, bet nė vienas kandidatas konkrečiau nepaaiškino, kaip įtvirtins dabar atšilusią politinę partnerystę.
Tuo metu kalbėdamas apie Baltarusiją ekonomistas kartoja vėl atgimusį seną ir klaidingą mitą, jog A.Lukašenka yra pagrindinis Baltarusijos savarankiškumo saugiklis. Todėl esą jį reikia remti ir visomis jėgomis traukti link Vakarų.
Seniai įrodyta ir ne kartą patvirtinta, jog šis mitas yra paties autoritarinio prezidento A.Lukašenkos įrankis žaisti su Vakarais ir jį naudoti derybose su pagrindine sąjungininke Rusija vis labiau jai išparduodant šalį.
Žodžiu, nei Lietuva, nei Vakarai čia nėra joks partneris, o tas žaidimas tarp A.Lukašenkos ir Kremliaus gali baigtis ir kokiais nors rimtesniais sukrėtimais tiek tarp abiejų šalių, tiek Baltarusijos režimo viduje.
Bet kaip tiems sukrėtimams pasirengti, galbūt net perimti iniciatyvą iš Maskvos ir Minsko tandemo?
Į tai atsakymo neturi nei G.Nausėda, nei I.Šimonytė.
Pastaroji Baltarusijos atžvilgiu lyg ir siūlo tęsti senąjį kursą, bet jis, tiesą sakant, miglotas.
Taigi, nepaisant prezidentinės daugiakovės virsmo dvikova, atrodo, rinkėjai turės pasukti galvą, už ką balsuoti.
