J.Palachas susidegino protestuodamas prieš sovietų surengtą prosovietinio „Varšuvos bloko“ kariaunos įsiveržimą į Čekoslovakiją1968-aisiais. Tokiu būdu buvo sužlugdytos pastangos sukurti „demokratinį socializmą“.
Po trejų metų gegužės 14 dieną Kaune, Miesto sode, susidegino 19-metis
moksleivis R.Kalanta. Jo dienoraštyje buvo rastas įrašas: „Dėl manomirties kalta tik santvarka.“
Amerikos lietuvė įlindo į R.Kalantos kailį: rašys apie paskutinę jo gyvenimo dieną Ir štai Kauno valdžia jokiais oficialiais renginiais šios datos nepaminėjo.
Buvęs miesto meras A.Kupčinskas savo socialinių tinklų paskyroje pasipiktino: „Netgi dulkes nuo paminklo turėjome patys nuplauti.“ Paminklas R.Kalantai Miesto sode atsidūręs pačiame Laisvės alėjos atnaujinimo darbų sūkuryje. Aišku, pakloti naujų šaligatvių plytelių, jų nušlifuoti nesukėlus dulkių debesų neįmanoma.
Tačiau iš pagarbos istorinei atminčiai miesto komunalininkams turėjo būti duotas nurodymas gegužės 14-ąją nuplauti paminklą. Ir miesto valdžios atstovai nors formaliai galėjo paminėti šią datą. Vargu ar miesto valdžia gegužės 14-ąją ignoravo tyčia, veikiau užmiršo, pasinėrusi į Laisvės alėjos atnaujinimo darbus ir rūpindamasi gatvių remontu kad ir Aleksote, kur dėl darbų pastaruoju metu susidaro nemenkosspūstys.
Kauno bendruomenės kyla priešintis „nedarniai miesto plėtrai“ Tokiu miesto valdančiųjų užmaršumu netruko pasinaudoti Kauno konservatoriai, iš principo linkę pasisavinti antisovietinio pasipriešinimo atmintį. Ar V.Matijošaičiui rūpi tik gatvės, o istorinė atmintis paliktaopozicijai?
Iš tiesų antisovietinė kova Kaune ir R.Kalantos fenomenas – daug sudėtingesni dalykai, nei jie pateikiami oficialių minėjimų, renginių metu, – supaprastintai, schematiškai, siekiant tik išorinio jausminio poveikio.
Nors pranešime apie Kaune surengtą parodą J.Palachui atminti pabrėžta, kad čekų studento susideginimo akcija įkvėpė tokiam drastiškam protesto veiksmui ir R.Kalantą, nėra tokią nuomonę patvirtinančių faktų.
Iš ano meto sovietų saugumiečių ataskaitų žinoma, kad R.Kalanta klausėsi“Amerikos balso“ ir kitų sovietinėje Lietuvoje draudžiamų radijo stočių,kurios gausiai kalbėjo apie J.Palacho akciją.
Bet ar tas laidasR.Kalanta girdėjo? Juk vakarietiškos radijo stotys buvo uoliaislopinamos. Apskritai laisvės viltį įžiebęs R.Kalanta tikrovėje vargu ar buvo toks, koks dabar vaizduojamas sovietinės Lietuvos istorijai skirtose knygose ir publikacijose, amžininkų prisiminimuose. Kino juostose sukurtoje “kalantinėje“ mitologijoje („Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, „Emilijaiš Laisvės alėjos“) ir dalyje amžininkų prisiminimų dramatiško likimojaunuolis siejamas su romantiškuoju Kauno „gėlių vaikų“ sambūriu.
Tikrąjį R. Kalantos veidą paslėpė gandai ir legendos Bet yra ir abejonių, ar R.Kalanta jam iš tiesų priklausė, ar jis buvo hipis? Pirmasis ir ypač detaliai tautinio atgimimo laikais R.Kalantos biografiją ir jo žūties aplinkybes tyręs žurnalistas A.Dargis pasakojo,kad apžiūrėjęs jaunuolio plokštelių dėtuvę jo namuose Vilijampolėje, kurią išsaugojo Romo tėvai, jis neaptiko jokių „hipiško“ roko garso įrašų.
„Aptikau vinilines plokšteles su pirmaisiais A.Pugačiovos įrašais, anuomet populiaraus ispanų dainininko Rafaelio plokšteles. O kad R.Kalanta augino ilgus plaukus ir brązgino gitara, tokia buvo mada. Hipiai buvo į vyną, laisvą meilę ir intelektualius projektus linkę jaunuoliai, o Romas buvo paprastų darbininkų vaikas, negėrė, nerūkė“, -anksčiau yra pasakojęs žurnalistas.
Lietuvių išeivija, kurioje pirmu smuiku griežė tautinės ir krikščioniškos minties atstovai, taip pat piktinosi, kad R.Kalanta tapatinamas su hipiais, kurie konservatyviajai išeivijai siejosi su narkomanija, paleistuvyste ir 1968 metų Vakarų studentų maištais, kuriųmetu buvo daužomos parduotuvių vitrinos, nešami Lenino, Trockio ir MaoZedongo portretai.
Beje, R.Kalantos poelgį nevienareikšmiškai vertino ir antisovietiniai disidentai čia, Lietuvoje. Disidentijos branduolį sudarė katalikai,“Katalikų bažnyčios“ leidėjai ir platintojai. O katalikybė – griežtai prieš savižudybes nusiteikusi religija. „Mes, katalikai, nuolat svarstydavome, savęs pačių klausdavome: ar galibūti kokiomis nors sąlygomis savižudybė pateisinama?
Ar ji gali būtikokiu nors atveju prasminga? Iki šiol nežinau atsakymo“, – prieš septynerius metus, minint R.Kalantos susideginimo 40-metį, kalbėjo šviesaus atminimo signataras A.Patackas. Pagaliau nesvarbu, ar R.Kalanta buvo tikras hipis, ar tik vėliau tokiu virto okupuotos, pavergtos tautos sąmonėje, kuriai „gėlių vaikų“ subkultūra siejosi su laisve, kova su sovietine politine ir ideologine priespauda. Ir nesvarbu, kokius žodžius ištarė save benzinu apipylęs ir padegęs jaunuolis.
Svarbu, kad praėjus vos kelioms valandoms po jo drastiško poelgio kauniečiai, gyvenę laikais, kai nebuvo nei mobiliųjų telefonų,nei socialinių tinklų, jau nešė gėles prie Miesto sodo. O kitą dieną laidotuvių eitynės virto antisovietiniu maištu, kurio pagrindiniai dalyviai buvo būtent jaunimas. R.Kalanta nėra vienintelė figūra ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio istorijoje, kai realus asmuo nevisiškai sutampa (arba visiškai nesutampa) su legenda apie jį.
Prisiminkime kad ir mūsų Tadą Blindą arba britų Robiną Hudą... Tačiau legendos būtinos, nes be jų nėra istorijos, nėra ir valstybės,tautos. Skulptoriui R.Antiniui sukūrus paminklą R.Kalantai „Ugnieslaukas“, būta nemažai vyresnės kartos protestų, jie tautos didvyrio įvaizdį suprato kaip kokio nors Lenino statulą, tik „saviškio, tautinio“Lenino.
O iš tiesų „Ugnies lauko“ meninė semantika labai taikli. Ne, R.Kalantos poelgis nebuvo pokario partizanų kovų tąsa. Jis nebuvo ir tiesioginis Sąjūdžio įkvėpėjas. Tačiau sotų vakarietišką pasaulį privertęs suklusti, o milžinišką blogio imperiją išgąsdinęs kaunietis vaikinas iš „slabodkės“ nusipelnė, kad nuo paminklo jam būtų nuvalytos dulkės.˙
