Prieš dvi savaites, kai gegužės 5-ąją buvo švenčiama Motinos diena, Vida Kilkuvienė skaudama širdimi klausėsi, kad tą dieną vyksta ir Lietuvos baikerių sezono atidarymo šventė.
Vilnius aidėjo nuo motociklų gausmo, o jos gėlių vaza buvo tuščia. Sūnus motinos nebesveikina jau antrus metus.
Baikerių kolonos priekyje Kaune išdidžiai važiavo klubo „Vorai MC“ neoficialus lyderis Laurynas Baltrūnas, pravarde Oblius, kuris buvo kaltinamas A.Kilkaus nužudymu.
Po keturių mėnesių, praleistų areštinėje, jis vėl mėgaujasi laisve ir įtaka kai kuriems klubo nariams.
Kartu su A.Kilkumi iš klubo pasitraukę baikeriai su juo nebeturi nieko bendra ir šventėse nebedalyvauja.
O nedidelis ir šviesus butas, esantis šalia Vidos ir Kęstučio Kilkų namų Vilniuje, S.Žukausko gatvėje, skendo gėlėse.
Dingusio baikerio gyvenimo draugę ir dviejų dukrelių motiną Jurgą Bradauskaitę gegužės 5-ąją gimtadienio proga Aivaro draugai apipylė gėlėmis.
Negrįžta jau pusantrų metų
2017 metų spalio 15 diena, sekmadienis.
„Mamut, kaip laikaisi? Man viskas gerai, perduok linkėjimus tėčiui.“
Tai buvo paskutiniai A.Kilkaus žodžiai, kuriuos jis ištarė paskambinęs motinai.
V.Kilkuvienė telefone tebeturi išsaugotą sūnaus skambučio laiką – 16 val. 27 min.
Po valandos A.Kilkus išvyko iš namų Vilniuje susitikti su buvusiu draugu, irgi baikeriu L.Baltrūnu Aukštadvario kartodrome, pasakęs gyvenimo draugei Jurgai, kad greitai grįš.
Bet šį, bene vienintelį, kartą duoto pažado jis neištesėjo. Negrįžo ir negrįžta jau 19 mėnesių.
Tėvai stebuklais netiki
– Ir nebegrįš, – ištarė A.Kilkaus tėvai, pasiryžę nelengvam pokalbiui su „Lietuvos rytu“. – Paskutinį kartą su Aivaru bendravome 4 dienos prieš jo dingimą – spalio 11-ąją, šeštadienį.
Šeimoje šventėme jo gimtadienį, nors jis gimęs spalio 6-ąją. Jam suėjo 41.
Išėjome parūkyti į balkoną, kalbėjomės kasdieniškai, apie mašinas. Jis sakė padangų šiemet nekeisiantis, pirksiąs naujas. Pasakojo apie laukiantį filmavimą, nes papildomai dirbo Kino studijoje.
Kalbėjo visiškai ramiai, nebuvo jokio nerimo. Dukrelės sukosi aplink, jis jas tiesiog dievino, kažką su jomis juokavo, – prisiminė A.Kilkaus tėvas.
K.Kilkus – Lietuvos mokslų akademijos akademikas, profesorius, buvęs Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto dekanas, Mokslų akademijos Geomokslų sekcijos pirmininkas. Jo žmona irgi mokslininkė, geomorfologė. Tad abu sakė stebuklais netikintys.
Jų namuose nematau nei sūnaus nuotraukos, perrištos juodu kaspinu, nei degančių žvakių. Vis dėlto tėvų viltis turbūt miršta paskutinė.
Susikirto dėl turto
– Viena versijų, kodėl jūsų sūnaus galimu nužudymu buvo įtartas L.Baltrūnas, yra ginčas dėl baikerių klubui priklausiusių garažų. Negi tai galėtų būti priežastis nužudyti draugą, savo sūnaus krikštatėvį? Gal žinote ir kitų priežasčių? – paklausiau A.Kilkaus tėvų.
– Tai buvo ne garažai, o nemažą vertę turintys pastatai, vadinamieji „Club House“. Klubo namų visoje Lietuvoje buvo gal 10. Juose vykdavo ir baikerių susirinkimai, ir šeimų šventės. Ten buvo ir miegamųjų kambarių, pirčių, dušų, barų.
Nekart ir mes esame ten buvę.
Visa tai buvo klubo „Vorai MC“ juridiškai įregistruota nuosavybė – nemažas turtas, apie kurį vėliau tyrime nebuvo kalbama.
Šiandien dalis turto iš klubo yra dingę. Namai buvo Obliaus iniciatyva parduoti į klubą priimtiems naujiems asmenims, galbūt suklastojus dokumentus – be visuotinio „Vorai MC“ susirinkimo ir balsavimo, neteisėtai atleidus juridiškai atsakingus senbuvius.
Šie net nežinojo, kad yra atleisti. Taip atsitiko su Gargždų, Vilniaus klubo pastatais. Pinigai turėjo atitekti klubui, bet neatiteko.
Aivaras dėl to ėmė konfliktuoti su Obliumi, kuris juridiškai yra niekas, pats save pasiskelbęs „nacionaliniu prezidentu“.
Aivaras visada buvo labai teisingas – dėl Obliaus veiksmų kilo ginčų, dalis baikerių su Aivaru išėjo iš klubo. Teisėsauga tuo išsamiau nesidomėjo, o vertėjo.
Dabar senbuviai, buvę klubo nariai, siekia atkurti teisybę, atgauti neteisėtai pasisavintą turtą, parduoti tuos klubo namus ir pinigus atiduoti Jurgai ir Aivaro dukrelėms.
Turėjo didelių ambicijų
– Negi klubo turtas galėjo būti priežastis nužudyti žmogų, savo buvusį draugą?
– Mes tikrai visų priežasčių nežinome, Aivaras apie tai vengė kalbėti. Daug ką sužinojome iš Aivaro draugų, su kuriais iki šiol nuolat bendraujame.
Visi klubo nariai žino vieną Obliaus savybę – labai dideles ambicijas. Jis negalėjo susitaikyti su tuo, kad Aivaras yra autoritetas baikerių pasaulyje. Oblius norėjo būti vienintelis. Nebėra Aivaro, nebėra problemos.
Bet vienas lauke – ne karys. Kaip mes žinome, dabar jis vėl lipdo savo tvirtovę, buria aplink save pataikūnus. Su juo liko jo parankiniai, kurie kartu jaučiasi jėga.
Nes Oblius lyg ir didvyris – išteisintas, per tyrimą nieko nekalbėjęs. Aivaro bendražygiai su klubu „Vorai MC“ nebeturi nieko bendra.
Netiki Obliaus nekaltumu
– Kaltinimai L.Baltrūnui nepareikšti. Bet atrodo, kad jūs, tėvai, netikite, kad jis nekaltas?
– Netikime. Mistika, kas galėjo pastūmėti Oblių galimai nužudyti mūsų sūnų. Tą atsakymą Aivaras nusinešė Anapilin. Sakome „galimai“. Bet mums, tėvams, niekas neuždraus turėti tvirtos nuomonės.
Tyrimas tikrai nebuvo atliktas iki galo. Negi nėra kaltės įrodymas tai, kad Oblius privertė kitą klubo narį, Darių Matusevičių, kitą dieną paimti iš miško Aivaro motociklą, pervežti ir paslėpti miške prie Varėnos, o Vilniuje, Titnago gatvėje, numesti Aivaro telefoną?
Daugiau negu keista, kad to neužteko Obliaus kaltei įrodyti. Dingus Aivarui, iš Obliaus aplinkos buvo paskleistas melas, esą Aivaras buvo atvažiavęs motociklu girtas į Druskininkus pas vieną baikerį. Kam tas pėdų mėtymas?
Kaip tas motociklas vėliau vėl buvo paslėptas miške prie Aukštadvario, ir Oblius tai žinojo?
Iškilo nauja aplinkybė – pasirodo, kad D.Matusevičiui ne prieš dieną, o net prieš kelias savaites Oblius buvo pasakęs, jog reikės priekabos motociklui pervežti.
Vadinasi, planas nužudyti Aivarą buvo kuriamas iš anksto, o ne įvyko spontaniškai.
Dar mums keista, kad Oblius turėjo užtektinai pinigų, kad jį gintų žymūs ir brangūs advokatai.
Peršasi išvada, kad čia įsikišusios stiprios jėgos. Juk galimai apie nusikaltimą žinojęs karininkas Tomašas Orlovskis nepanoro pasitikrinti melo detektoriumi ir atskleisti Aivaro dingimo aplinkybių.
Įspėjo kitus apie pavojų
– Ar nežinote, kodėl tą vakarą Aivaras vienas išvyko susitikti su Obliumi, nors jie konfliktavo?
– Dabar jau žinome, ir tai – daug ką paaiškinanti aplinkybė. Klubo nariai senbuviai, kaip mums pasakojo Aivaro draugai, dieną prieš jo dingimą buvo susitikę.
Aivaras pasakė, kad Oblius jo atsiprašęs už neteisėtus veiksmus dėl klubo namų, vidinės klubo drausmės pažeidimų.
„Niekas nieko nedarykite, per dvi savaites viskas bus išspręsta“, – ištarė Aivaras.
Jis, matyt, manė, kad Oblius dar kartą nori taikiai baigti ginčus, todėl nesibaimino. Bet tai buvo tik Obliaus apgaulė. Nes kažkodėl tada, matyt, ką nors nujausdamas, Aivaras draugams pridūrė: „Niekur nevažinėkite po vieną.“
Tai jis pasakė 2017 metų rugsėjo 27 dieną, per baikerių sezono uždarymo šventę. Dvi savaitės iki savo žūties.
Jie visi susitiko degalinėje ir nuvažiavo į Europos parką, kur rinkosi baikerių bendruomenė.
Bet sustojo nuošaly, atskirai nuo kitų – mat baikerių pasaulyje jau buvo pasklidusi žinia, kad jie atsiskyrė nuo „Vorų MC“.
Aivaras įspėjo draugus, bet pats nusižengė savo draudimui, išvažiavo susitikti vienas ir dingo.
Garaže – „Harley-Davidson“
– Kada jūsų sūnus susidomėjo baikerių judėjimu, įsigijo pirmą motociklą?
– Nuo vaikystės jis buvo nenuorama, jį traukė opozicinė kultūra lyg protestas.
Atėjo nepriklausomybė, jis dalyvaudavo mitinguose, važinėdavo paskui „Anties“ koncertus.
Net pasikrikštijo, kad galėtų bendrauti su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, išlandžioti Vilniaus katedros, kitų bažnyčių rūsius. Daug metų gyvenome centre, Tilto gatvėje, Aivaras būdavo visų įvykių sūkuryje.
Pirmą mopedą „Riga“ mes jam padėjome nusipirkti, kai buvo gal 16-metis. Bet jis nusivylė, nes reikėjo minti pedalą, kad užsivestų.
Po kelių dienų pedalų nebeliko, styrojo kažkokie vamzdeliai, bet kad mopedas užsivestų, jį dabar reikėjo stumti. Irgi ne lygis. Tad kažkam atidavė mopedą ir pirmoji „motorizacijos“ banga atslūgo.
Vėliau jau dirbdamas jis įsigijo sovietinius motociklus „Iž“, „Ural“, „Emka“. Persidarydavo juos, ilgindavo vairo šakes, privirindavo skardų. „Harley-Davidson“ nusipirko vėliau. Jis tebestovi mūsų garaže.
– Ar likdavo laiko mokslams, jei vaikino galva buvo pramušta dėl motociklų?
– Jis mokėsi S.Nėries mokykloje – nebuvo nei moksliukas, nei iš to sovietinio auksinio jaunimo. Gal ne visiems mokytojams patiko. Ypač vienai lituanistei, ji jam yra kirtusi: „Tu debilas ir tavo tėvai turbūt debilai.“
Per abitūros išleistuves prisistatėme tai mokytojai: „Mes to debilo debilai tėvai – tėtis akademikas, profesorius, aš mokslo darbuotoja“, – prisiminė V.Kilkuvienė.
Visada jautė atsakomybę
– Aivarui draugystė, atsakomybė jau nuo vaikystės buvo šventas dalykas. Klasėje draugavo su visų atstumtu mokiniu iš problemiškos šeimos.
Kartą šis išmušė langą, atvažiavo milicija. Aivaras prisiėmė kaltę. „Tėte, jam būtų buvę blogiau“, – prisipažino man, kai vyriškai su juo pasikalbėjau, – prisiminė K.Kilkus.
– Aivaras augo mokslininkų šeimoje. Baikerių subkultūra visada turėjo ir neigiamą atspalvį. Ar neprieštaravote, kai sūnus pradėjo dalyvauti tame judėjime? Pagaliau gal ir nebūtų padėjęs galvos?
– Neprieštaravome, nes juo pasitikėjome. Iš tiesų baikeriai turi tvirtą garbės kodeksą, ir tik pavieniai nariai jį sulaužo.
Aišku, prieš 20 metų buvo visko. Ir noro pasipuikuoti, ir girtuoklysčių. Bet Aivaras, galima sakyti, visai negėrė, garbė jam buvo aukščiau už viską. Niekada nėra pridaręs mums ar savo šeimai rūpesčių.
Visada buvo pasirengęs padėti draugams. Sulaukęs skambučio naktį, kad reikia pagalbos, šokdavo ir lėkdavo net iki Kauno.
Kai susipažinome su jo draugais, kurie pas mus nuolat lankydavosi, buvome visai ramūs.
Džiaugsmas – anūkės
– Baikeriai dėvi specialią, dažniausiai juodos odos aprangą. Šalmas, akiniai, riaumojantys varikliai – lyg ir privaloma baikerių įvaizdžio dalis. Kur Aivaras rasdavo odinę aprangą tais laikais?
– Šalmų rasdavo tarp senienų. Turėjo net vieną prašautą kulkos, jis tebekabo Aivaro bute. O aprangą pats pasisiūdavo, daug adatų sulaužė.
Baksnodavo yla odą, storesnės gaudavo, matyt, iš Šiaulių batų fabriko. Pats siuvosi ir kelnes, striukę – pirkti tais laikais juk nebuvo.
Prisimenu, per išleistuves mokykloje neturėjo net kuo apsirengti, vien baikerių rūbais rengėsi.
Pirmą kartą nusipirko švarką, prisimenu, mėlyną, ir šviesias kelnes. Pasipuošė, – A.Kilkaus motina pasirausė albume ir surado tą nuotrauką. Vaikinas valiūkiškai šypsosi, jam, matyt, juokingas tas kostiumas.
– Merginos ant galinės motociklo sėdynės taip pat būdavo baikerių atributas. Dažnai atveždavo jums būsimų marčių?
– Baikeriai juokauja, kad merginas vežiojasi tam, jog nugara liktų švari. Taip, kartais merginos ar žmonos pasipuošusios važiuoja kartu, bet baikerių kultūra vis dėlto vyriška.
Aivaras nebuvo mėgėjas ką nors vežiotis – sakydavo, kad tai labai atsakinga.
Šeimą sukūrė tik 34 metų, ilgai senberniavo, gyveno su mumis.
Kai ėmė draugauti su Jurga, išėjo gyventi atskirai, išsinuomojo šalia butuką. Mes jau buvome nusipirkę šį didelį butą, S.Žukausko gatvėje, kai vyras gavo Lietuvos mokslo premiją. Nusprendėme padalinti jį pusiau, kad įsikurtų Aivaras.
Dabar Jurga su 8-erių ir 4-erių metų mūsų anūkėmis ir gyvena šalia. Pas mus užaugo ir vyriausia anūkė Sabina, dukros dukrelė.
Todėl anūkės yra mūsų visas džiaugsmas, – nelengvai rasdama žodžių kalbėjo V.Kilkuvienė. – Tik gaila, kad Jurgai negalime daug padėti, nes išėję į pensiją daug laiko gyvename sodyboje kaime.
Bet Aivaro draugai jos nepalieka be pagalbos nė dienos.
Ar mašiną pataisyti, ar namie ką sutaisyti, ar su mergaitėmis kur nuvažiuoti pramogauti.
Jie stengiasi mažylėms nors kiek atstoti tėtį. Drauge su Jurga švenčia mergaičių gimtadienius, priperka dovanų. Jurga yra Aivaro draugų šeimos narys. Ir mums jie visi kaip savi vaikai.
Buvęs draugas nutilo
– Kai girdžiu ir matau gatve riaumojančius motociklus, visada kyla nerimas – iki nelaimės žingsnis.
O jums? Kai sūnus išvažiuodavo galingu motociklu, tėvams visada turbūt būdavo daug nerimo?
– Aivaru pasitikėjome, jis labai atsakingas. Bet toks baikerių gyvenimas – visada yra rizikos. Pasakydavo: „Mamyt, viskas gerai“, ir man būdavo ramu. Ir tą 2017 metų spalio 15 dieną tikrai jokio nerimo nejautėme.
– Bet niekas nebuvo gerai. Ta diena, kai jums pranešė, jog dingo sūnus, turbūt įstrigo iki smulkmenų? Suprantu, kad labai sunku tai prisiminti.
– Sunku, sąmonėje iki šiol bėga kiekviena minutė. Kad Aivaras sekmadienį vakare dingo, nežinojome dar visą pirmadienį.
Jurga nenorėjo mums kelti nerimo, nors policijai pranešė jau pirmadienio rytą. Nėra buvę, kad Aivaras negrįžtų namo.
Jurga atvažiavo su Aivaro draugu pas mus į sodybą antradienio rytą...
Mes netikėjome, kad jo nebėra. Vyras išvažiavo su draugais jo ieškoti, aš neturėjau jėgų. Laukiau stebuklo. Bet jo nebuvo...
Mes gerai pažinojome savo vaiką. Jis nebūtų galėjęs dingti nepaskambinęs šeimai. Vadinasi, įvyko tragedija. Bet kad gali būti nužudytas, net minties nebuvo. Gal avarija, gal ligoninėje be sąmonės.
– Iškart paaiškėjo, ir liudytojai paliudijo, kad Aivaras dingo iškart po susitikimo su Obliumi. Ar skambinote jam?
– Aišku. Jie kažkada buvo artimi draugai, bendravo šeimomis.
Aivaras daug padėjo, kai Oblius įsirenginėjo sodybą.
Bet pastebėjome, kad jau metus ar net kelerius Aivaras nieko nebeužsimena apie Oblių, nutrūko draugystė. Kodėl, nepasakojo.
Kai sužinojome, jog Aivaras susitiko su Obliumi, pasąmonėje kilo mintis, kad atsitiko baisus dalykas.
Žinojome Obliaus būdą. Bet manėme, gal Aivarą sumušė, kaulus sulaužė, numetė kur nors. Bet kad mūsų sūnus būtų nužudytas? Tą patį antradienio vakarą Obliui skambinome daug kartų. Jis nekėlė ragelio. Ir niekada nebepakėlė, – kalbėjo skausmo ir nežinios kankinami dingusio baikerio A.Kilkaus tėvai.
Visą tekstą skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryte“.
