Vilniečiai ir kitų miestų gyventojai skundžiasi, kad jų namai be tinkamų tyrimų ir teisinio pagrindo atsiduria Kultūros vertybių registre, o apie tai neretai jie sužino tik bandydami savo turtą parduoti.
Vis labiau peršasi išvada, jog paveldosaugos sistema tampa uždara, neretai atstovauja nedidelio rato interesams, galbūt pasiduoda įvairių interesų grupių spaudimui.
Patys paveldo sargai neretai pabrėžia, kad jiems trūksta išteklių, nepaisant to, kad jų darbas itin atsakingas – sprendimai turi realias ekonomines pasekmes gyventojų turtui. Vis dėlto paveldo apsaugos institucijos kratosi civilinės ar net tarnybinės atsakomybės ir tik bado pirštais vienos į kitas.
Paveldosaugos sistema pastaruoju metu atsidūrė ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) akiratyje, tačiau paveldo sargai abejingi net korupcijos prievaizdų pastaboms.
Profesoriai pralaimėjo
Sostinės Kalvarijų gatvėje 20 numeriu pažymėto namo, kuriame, manoma, 1904–1906 metais gyveno kalbininkas Jonas Jablonskis, vertingųjų savybių nustatymu ir įrašymu į Kultūros vertybių registrą rūpinosi Kultūros paveldo departamentui (KPD) pavaldus Kultūros paveldo centras.
Dėl teisinės apsaugos suteikimo J.Jablonskio namui Kalvarijų gatvėje į Kultūros paveldo departamentą dar 2015-aisiais kreipėsi profesoriai Vytautas Landsbergis ir Arnoldas Piročkinas, daktarė Rimutė Rimantienė bei Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja Eglė Griciuvienė.
Galiausiai profesoriams, uoliai gynusiems viešąjį interesą įamžinti V.Landsbergio giminaičio J.Jablonskio atminimą, ir jais lengvai patikėjusiems paveldosaugininkams teko pripažinti, kad prieš juos sukilę gyventojai buvo teisūs.
Jokia atsakomybė negresia?
Nors Kultūros paveldo centro direktorius Virgilijus Kačinskas teigė sutinkantis su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, kad teisinė apsauga buvo suteikta ne tam pastatui, sykiu jis pabrėžė, jog nei specialistai, nei jų vadovai už savo apmaudžias klaidas atsakomybės nesulauks.
„Mes rengiame Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktų projektus, sprendimus pagal pateiktą informaciją priima taryba. Specialistams, rengiantiems aktus, baudžiamoji ar administracinė atsakomybė dėl pateiktos informacijos ar pralaimėto teismo negresia.
Kultūros paveldo centro specialistai – tik projekto rengėjai. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, kurią sudaro 10–12 ekspertų, įvertina, ar jų pateikta informacija teisinga. Jei, pavyzdžiui, rengiamas architektūros projektas, tačiau paaiškėja, kad jis prieštarauja teisės akto reikalavimams, projektą privalu koreguoti.
Derinanti arba kontroliuojanti institucija ir vertingųjų savybių nustatymo ar objekto įtraukimo į kultūros vertybių registrą atveju privalo sužiūrėti, kad pateikta informacija būtų teisinga. Mes specialistą tegalime pabarti.
Teismo sprendimą, žinoma, reikia vykdyti, vis dėlto mes pasiliekame šiek tiek abejonių“, – aiškino V.Kačinskas.
Jaučiasi nuskriausti
Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininkas Romas Pakalnis teigė nesuprantantis vieno – kodėl jo vadovaujama taryba, teismo procese buvusi atsakovė, nebuvo pakviesta į paskutinį posėdį. Jis svarstė, kad galbūt teismas nenorėjo girdėti paveldo sargų argumentų.
Specialistą suglumino ir tai, kad teisme atsirado naujų liudininkų, pateikusių priešingą informaciją nei Kultūros paveldo centro ekspertai.
„Baigiamajame posėdyje, kur buvo priimtas galutinis sprendimas, tarybos atstovai nedalyvavo, neturėjome galimybės išsakyti savo pozicijos. Gal pasikeitė Kultūros paveldo departamento pozicija, ir mes, buvę bylos atsakovais, staiga tapome nebereikalingi“, – svarstė pašnekovas.
R.Pakalnio žodžiais, Kultūros paveldo centro atstovas įrodinėjo, kad Kalvarijų gatvėje 20 numeriu pažymėtas namas yra būtent tas, kuriame gyveno J.Jablonskis, – šiam pastatui ir buvo suteikta teisinė apsauga. Įsisukus teismams pasirodė kitas ekspertas, kuris įrodinėjo, kad valstybės apsaugos nusipelnęs namas vis dėlto yra ne tas.
„Truputį keista, kai du istorikai pareiškia skirtingas nuomones ir, užuot išsiaiškinę tarpusavyje, sprendimą priimti perleidžia teismui. Teismui prieštarauti mes negalime, Kultūros paveldo departamentas, kiek girdėjau, į aukštesnę instanciją, kad būtų panaikintas arba pakeistas teismo sprendimas, taip pat nesikreips“, – kalbėjo R.Pakalnis.
Paklaustas, ar nejautė spaudimo J.Jablonskio namą žūtbūt paskelbti valstybės saugomu, R.Pakalnis pripažino, kad to nebuvo. Visi vertinimo tarybos posėdžiai atviri, posėdžių darbotvarkės paskelbiamos iš anksto, juose gali dalyvauti visi norintieji.
Svarstant J.Jablonskio namo istoriją kalbininko giminaičiai dalyvavo posėdžiuose, kur išsakė savo poziciją.
„Jei mes pasiduotume spaudimui, nebūtume mes. Spaudimo mums niekas padaryti negali, tik teikti argumentus“, – tvirtino Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininkas.
Kultūros paveldo departamento vadovas Vidmantas Bezaras anksčiau žiniasklaidai yra teigęs, kad šįmet teismuose ginčijamas net 161 kultūros sargų sprendimas.
J.Jablonskio namo istorijos departamentas komentuoti nelinkęs. Paveldo sargai trumpai atsakė, kad atnaujintas teisminis procesas, vyksta tyrimas, teismo sprendimas dar neįsiteisėjęs, anksti daryti ir pateikti išvadas.
Kompetencija neabejoja
Tačiau Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narių kompetencija pirmininkui R.Pakalniui abejonių nekelia. Jis tik pabrėžia menką atlygį už aukštos kvalifikacijos reikalaujantį specialistų darbą.
„Mūsų sprendimai faktiškai galutiniai, remiantis jais griežti reikalavimai taikomi objektų savininkams, taigi mūsų darbas turi ekonominį poveikį. Tačiau mes dirbame kone visuomeniniais pagrindais.
Mažų mažiausiai keista, kai mes, priimdami sprendimus itin svarbiais klausimais, turinčiais didelės įtakos teritorijos ar objekto raidai, už dalyvavimą posėdyje tegauname 14 eurų. Kai kas paveldosaugos sistemoje tobulintina“, – kalbėjo tarybos vadovas.
R.Pakalnis nemano, kad Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba galėtų atlikti tik patariamąją funkciją, o sprendimus priimti – KPD. Juolab kad vertingųjų savybių nustatymas – būtent vertinimo tarybos prerogatyva, šio svarbaus darbo, anot pašnekovo, negalima patikėti kitiems.
Dokumentus rengia Kultūros paveldo centras, Kultūros vertybių registre objektą įregistruoja KPD.
R.Pakalnis paaiškino, kad, viena vertus, KPD neturi įgaliojimų nustatyti vertingųjų savybių, antra vertus, jie negali diktuoti sprendimų.
Beje, jau įvykusio teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas padengs Kultūros paveldo departamentas, o tai reiškia, kad už šią klaidą sumokės mokesčių mokėtojai.
Kliūtys Marijampolėje
Ką jau kalbėti apie R.Pakalnio įvardytą platesnį ekonominį poveikį, kai dėl nepagrįstų paveldosaugininkų sprendimų gyventojai ir bendruomenės patiria finansinių nuostolių, o pastariesiems įrodžius savo tiesą teisme valstybė gali patirti dar didesnės žalos.
Pavyzdžiui, Marijampolės gyventojams jau beveik dešimtmetį ramybės neduoda ta pati problema. Mieste niekaip neišdygsta nauja krepšinio arena, kuri atitiktų LKL nuostatus, leistų vietos komandai praverti stipriausios šalies krepšinio lygos duris.
2016-aisiais jau atrodė, jog idėja virs kūnu. Tuo metu buvo paruoštas naujosios arenos projektas. Statinys turėjo iškilti toje vietoje, kur stovi senoji Petro Armino vidurinė mokykla. Ji turėjo būti nugriauta, tačiau paskutinę dieną Kultūros paveldo departamentas grąžino šiai mokyklai paveldo statusą, ir visas procesas sustojo.
Pastabų turi ir STT
Kultūros paveldo sargams pastabų 2018 metais savo korupcijos rizikos analizėje turėjo ir Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Teisėsaugininkai pastebėjo, kad NT paveldo vertinimo tarybų sprendimų motyvuose nurodomi, galima sakyti, identiški sprendimai, kartais jie išvis nenurodomi arba įvardijami įtartinai abstrakčiai – „objektai atitinka Kriterijų aprašo kriterijus, būtinus kultūros vertybėms“.
Tarp tokių kriterijų – amžiaus cenzas, autentiškumas ir reikšmingumas, bet šie abstrakčiai nurodomi kriterijai niekada nėra konkretinami.
Pavyzdžiui, kokį būtent amžiaus cenzą atitinka objektas, kurį reikšmingumo kriterijų atitinka ir kokiais tyrimais remiantis nustatytas autentiškumo kriterijus.
STT teigimu, tokio pobūdžio informacijos vertinimo tarybų posėdžių protokoluose ir stebint posėdžius nepavyko rasti ar išgirsti, dėl to korupcijos prievaizdams kilo abejonių dėl praktinio šių kriterijų taikymo.
Dėl šių priežasčių Lietuvos korupcijos žemėlapyje KPD atsidūrė dar 2016 metais, kai paveldosaugininkai gyventojų buvo minimi tarp institucijų, kuriose, jų įsitikinimu, paplitusi korupcija.
Atsakymus rado archyve
Kalvarijų 20-ojo namo gyventojams teismų karuselėse atstovavęs advokatas Andrius Chudenkovas skaičiuoja, jog gyventojų bylinėjimosi išlaidos siekia kone 14 tūkst. eurų.
Šioje istorijoje advokatas įžvelgė sisteminių klaidų, reglamentavimo trūkumų, jam užkliuvo ir tai, jog be Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos paveldosaugos sistema bejėgė. Antra vertus, ji priklausoma nuo vieno specialisto, kurį paskiria Kultūros paveldo centras, išvadų.
„Specialistai, balsuojantys Pirmojoje nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje, tyrimo neatlieka, nesidomi, bendras rezultatas priklauso tik nuo tų asmenų kritinio mąstymo. Kyla klausimų, kam reikalinga taryba? Juk ji nepadarė savo darbo, kurį turėjo padaryti. Apmaudu dėl mokesčių mokėtojų“, – kalbėjo advokatas.
Ar darbas archyvuose šiam advokatui pasirodė sudėtingas?
A.Chudenkovas neabejoja, jog reikiamą informaciją buvo galima surasti asmeniui, kuris norėjo tai padaryti. Tai gali būti sudėtinga teisininkui, gyventojui, bet specialistai istorinius šaltinius išmano gana gerai.
Anot advokato, sprendimas Kalvarijų g. 20 numeriu pažymėtą namą paskelbti valstybės saugomu priimtas remiantis laišku ir prisiminimais. Visa kita – Kultūros paveldo centro specialisto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai pateikta informacija – J. Jablonskio nuopelnai Lietuvai.
A.Chudenkovo teigimu, niekas neabejoja kalbininko nuopelnais, tačiau iš pažiūros kultūros paveldo apsaugos institucijos savo darbą atliko atmestinai.
„Buvo padaryta elementari faktinė klaida – nusipelniusi asmenybė gyveno kitame name. Jei Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nariai būtų kritiškai pasižiūrėję į parengtą medžiagą, tokio sprendimo, kokį jie priėmė, nebūtų buvę.
Trys tarybos nariai nė nepritarė sprendimui namą paskelbti kultūros paminklu. Jie matė, kad informacija neparuošta, posėdžiai kelis kartus buvo atidėti, keliskart siūlyta papildyti turimą informaciją.
Sprendimo paskelbimas buvo vis atidedamas, bet galiausiai priimtas balsų dauguma, o ne vienbalsiai“, – dėstė advokatas.
A.Chudenkovas teigė negalintis svarstyti apie visos paveldosaugos sistemos neįgalumą, juolab kad šiuo atveju svarbus vieno darbuotojo sprendimas, už kurio pasekmes vienaip ar kitaip sumokės mokesčių mokėtojai.
„Jeigu kalbėtume apie vertingųjų savybių suteikimo procesą, pati sistema sukurta tokia, kad asmenys, dalyvaujantys Pirmosios kultūros paveldo vertinimo tarybos veikloje, gauna valandinį užmokestį, taigi niekas iš jų, manau, nesijaučia atsakingas už galutinio priimamo sprendimo kokybę.
Tarybos nariai tiesiog pakelia rankas kliaudamiesi vieno asmens įdirbiu“, – sakė advokatas.
Dar po Pirmosios kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimo A.Chudenkovas teigė supratęs, jog situacija yra tokia, kad arba specialistus pavyks įpareigoti atlikti išsamų tyrimą, arba bus pervažiuota kaip traktoriumi arba sulyginta buldozeriu.
Pašnekovo teigimu, buvo akivaizdus paveldo sargų ryžtas Kalvarijų gatvės 20-ąjį namą žūtbūt pripažinti saugomu.
„Mes nuo pat pradžių matėme prieštaravimus. Tačiau kad pateiktume istorinę perspektyvą, reikėjo nemažai investuoti, ištaisyti konkrečius neatitikimus“, – tvirtino advokatas.
Ministerija skandalo nemato
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas įsitikinęs, jog Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje dirba tikrai kompetentingi specialistai.
Atsiradus naujiems faktams ar paaiškėjus naujų aplinkybių vertinimo taryba esą tikslina objektų duomenis. Duomenys apie J.Jablonskio namą, remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, taip pat bus patikslinti.
Kultūros ministro aiškinimu, kai kalbama apie valstybei svarbius, sudėtingus ir kompleksinius sprendimus, galima įžvelgti skirtingų grupių interesus, tačiau tai natūralus derybų ir kompromisų ieškojimo procesas. Bylinėjimosi išlaidas padengs Kultūros paveldo departamentas, o tai reiškia, kad už šią klaidą sumokės mokesčių mokėtojai.inst
