Vieni jį laikė Generalinės prokuratūros rakštimi, kiti lygindavo su ispanų rašytojo Miguelio de Cervanteso romano herojumi Don Kichotu, kovojusiu su vėjo malūnais.
37 metus prokuroro duoną krimtęs K.Vagneris save juokais vadino labai aštriu pipiru, kuris ne kiekvienai sriubai tinka.
Nuoširdžiai mokslus krimtusiam baudžiamosios teisės specialistui likimas lėmė daug metų ginti viešąjį interesą. Ir jį vilnietis pareigūnas gynė iš visos širdies, nepaisydamas nei kliūčių, nei autoritetų.
K.Vagneris nebijojo sukryžiuoti iečių su buvusiu generaliniu prokuroru Dariumi Valiu, kai buvo neteisėtai atleidžiami bendradarbiai ir teismas priteisė išmokėti jiems kompensacijas.
Jis rėžė tiesius klausimus ir dabartiniam vadovui Evaldui Pašiliui, apie kurio rengiamas neskaidrias atrankas į svarbius postus, savų protegavimą ir ryšius su Prezidentūra tyrimus skelbė dienraštis „Lietuvos rytas“.
Dirbdamas Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriuje K.Vagneris atkakliai ieškojo kaltininkų, kurie iššvaistė milijonus per strateginius projektus, tarp jų – taip ir nepastatytos Visagino atominės elektrinės pirkimus.
Prokuroro entuziazmas buvo slopinamas. O kai jis prisikapstė iki asmens, globojamo Prezidentūros rūmų, ten mįslingai atsirado pažyma, kurioje pareigūnas buvo apšmeižtas.
„Per pastaruosius S.Daukanto rūmų valdymo metus daug žmonių pradėjo bijoti, nes nežinojo, kokia informacija prieš juos ten turima.
Todėl dauguma nutardavo arba tylėti, arba eiti į kompromisus su sąžine, arba prisišlieti prie tų, kurie manipuliuoja slaptais operatyviniais duomenimis“, – kalbėjo 61 metų K.Vagneris.
Pareigūnas nenorėjo nepaisyti sąžinės balso, tad kovojo už teisingumą, bet sumokėjo brangiai – savo sveikata. Medikų nuosprendis šį pavasarį buvo negailestingas, ir jis turėjo palikti tarnybą.
Tačiau ir pasitraukęs K.Vagneris negalėjo ramiai stebėti, koks pasipriešinimas užvirė, kai „Lietuvos rytas“ atskleidė, kad Generalinėje prokuratūroje klesti nepotizmas – savi stumiami į svarbias pareigas ir dangstomi melu, kurpiamos bylos, o politikai kišasi į tyrimus.
„Dabar esu laisvas ir galiu daug pasakyti“, – ištarė pašnekovas.
Pareigūnams nusvirdavo rankos
– Kai dariau tyrimą apie Generalinėje prokuratūroje suvešėjusį nepotizmą, pareigūnai teigė, kad pastarieji dešimt metų buvo juodasis periodas. Ar iš tiesų taip blogai? – paklausiau K.Vagnerio.
– Mes 1991 metais kurdami nepriklausomą Lietuvos prokuratūrą už langų sostinės A.Smetonos gatvėje matėme daug žmonių, kurie atėjo mūsų palaikyti.
Kartu su jais tada džiaugėmės ir tikėjome prasminga ateitimi. Bet per pastaruosius metus viskas pasikeitė.
Prezidentūroje atsiranda abejotinų neva slaptų pažymų, jomis manipuliuojama, bauginami žmonės. Tie, kurie nori laimėti konkursus į strategines vadovų pozicijas prokuratūroje, turi turėti aiškų palaikymą, pritarimą iš S.Daukanto aikštės.
Per vieną tokių surežisuotų konkursų tai pasakiau ir generaliniam prokurorui E.Pašiliui. Jis tik nuleido galvą ir nieko neatsakė.
– Turbūt galvos nuleidimas taip pat buvo atsakymas?
– Manau, kad E.Pašilis supranta padėtį, tiktai negali to pasakyti garsiai.
Mažėja prokurorų, norinčių dalyvauti konkursuose į svarbias pareigas. Nes visi iš anksto žino, kas laimės. Todėl nemažai daliai pareigūnų nusvirdavo rankos, jie prarado tikėjimą, kad galima sąžiningu darbu padaryti karjerą. Tai matyti man buvo skausminga.
Buvo ir daugiau tokių kaip aš, kurie kovojo su nepotizmu. Dirbdami žemesnėse prokuratūros grandyse jie tikėjo, kad galės gerais rezultatais siekti karjeros.
Bet po to jie pamatė, kiek daug sveikatos man ta kova kainavo. Žmogus gali daužyti į uždarytas duris tol, kol turės jėgų ir sveikatos atsilaikyti. Man sušlubavo sveikata ir aš išėjau.
– Kaip atsitiko, kad Prezidentūros patepimas tapo svarbesnis už gerą tarnybą ir pasirodymą per konkursus, atrankos komisijos skirtus balus?
– Buvo sukurta prieštaringa teisinė bazė. Prokuratūros įstatymas leidžia vadovui, kuris skiria pareigūną į aukštas pareigas, neatsižvelgti į atrankos komisijos sprendimus.
Tačiau Viešojo administravimo įstatymas, kurio turi laikytis ir generalinis prokuroras, įpareigoja jį priimti pagrįstą, objektyvų ir teisingą sprendimą. Bet ar generalinis prokuroras yra objektyvus, kai paskiria ne tą pareigūną, kuris konkurse buvo pirmas?
Atrankos komisijoje – kompetentingi asmenys. Bet generalinis prokuroras sako, kad geriau žino situaciją. Tada tegul motyvuoja, išdėsto argumentus, kurie paneigtų atrankos komisijos sprendimą.
Tas pat vyksta ir teismuose. Teisėjų kandidatūras į aukščiausius postus Prezidentūra priversta derinti su Seimu, nors ne visada tai pavyksta. Bet į žemesnius be jokio paaiškinimo neretai kažkodėl paskiria ne tuos, kurie laimėjo.
Parlamentarai turėtų taip sutvarkyti įstatymus ir nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nei Prezidentūrai, nei generaliniam prokurorui nebūtų sudaryta sąlygų manipuliuoti žmonių karjera.
Jie turėtų savo sprendimus motyvuoti, o ne karjeros klausimus spręsti vadovaudamiesi subjektyvia nuomone – esą kandidatą pažįsta ar jis kam nors patinka.
Be to, jei motyvas yra pagrįstas, tokį sprendimą galima apskųsti. O kaip galima apskųsti sprendimą, kurio motyvai nežinomi?
Tokią situaciją būtina taisyti, kad užaugtų ne susitaikėlių karta, o tokia, kuri tiki teisingumu ir jo siekia.
Ginklas – slapta informacija
– Lietuva nėra prezidentinė valstybė. Kodėl Seimo nariai pasyviai stebėjo padėtį ir tik po „Lietuvos ryto“ tyrimo išsikvietė E.Pašilį pasiaiškinti?
– Iš tiesų nebuvo vykdoma parlamentinė kontrolė, nors teisės aktai numato, kad generalinis prokuroras turi atsiskaityti ir Seimui.
Kontrolė pasibaigė dar vadovaujant D.Valiui, kai Seime nebuvo patvirtinta jo ataskaita.
Vėliau buvo sugudrauta. Ataskaitą generalinis prokuroras pristato tik Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete. Visi kiti parlamentarai negali jam pateikti klausimų, išgirsti jo paaiškinimų. Kokia gali būti parlamentinė kontrolė, kai pašnekama tik mažame rate?
– Faktiškai vienose rankose sutelkta galia valdyti teisėsaugos vadovybę. Ar tai nėra pavojinga?
– Šį klausimą reikėjo spręsti jau anksčiau. Vienu metu apie tai Seime norėjo kalbėti socialdemokratai. Bet tada buvo ištrauktos slaptos pažymos.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė turi didelę įtaką skiriant jėgos struktūrų vadovus, kurie turi operatyvinės informacijos, nepasiekiančios teismo. Ji buvo panaudota prieš kandidatus į ministrus, viceministrus. Asmenys nebuvo paskirti į pareigas. Kai kurie bandė pareikalauti, patikrinti tos informacijos pagrįstumą.
Dažniausiai tai – slapta įrašyti pokalbiai arba tik pokalbių interpretavimas. Jie kryptingai apdorojami ir pasakoma, kad tai baisu.
Jeigu mes tai galėtume patikrinti, įvertinti šaltinio patikimumą arba kažkieno subjektyvų norą padaryti karjerą remiantis išgalvotais arba tariamai pagrįstais argumentais, viskas subyrėtų.
– Ar slaptomis pažymomis galima pasiekti norimus tikslus?
– Taip, todėl turi veikti kontrolė ir mechanizmas, kaip patikrinti operatyvinės informacijos patikimumą. Jei to nebus padaryta, valdant valstybę ir toliau bus naudojamos slaptos pažymos.
Gal tai bus padaryta atėjus naujam prezidentui? Tada žmonės liausis gyventi baimėje.
Tuomet galėsime kalbėti ir apie skaidrumą teismuose, prokuratūroje. Bet kuris prokuroras ar teisėjas galės drąsiai priimti sprendimus nesvarstydamas, kad prieš jį gali būti panaudota kokia nors informacija, atitinkamu metu atnešta per Prezidentūros patarėjus.
Norėjo išstumti iš proceso
– Jūs – ne pirmas pareigūnas, prabilęs, kad prezidentės patarėjai galėjo kištis į tyrimus. Bet juk tai – neteisėta!
– Prezidentės aplinka daro įtaką. Buvo kišamasi ir į mano tyrimus.
Kai pradėjau aiškintis neskaidrius naujai sumanytos Visagino atominės elektrinės viešuosius pirkimus, mano tyrimas prasiplėtė į „Klaipėdos naftą“ ir į uždaromą Ignalinos atominę elektrinę.
Tada Prezidentūroje atsirado pažyma – buvau kaltinamas, neva kišuosi į „Klaipėdos naftos“ valdymo procesą ir net ketinu tapti šios bendrovės generaliniu direktoriumi!
Kaip aš, vykdydamas Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro pareigas, galėjau pretenduoti tapti bendrovės direktoriumi? Tai absurdas! Taip mane norėjo išstumti iš proceso, kad jo toliau nevykdyčiau.
Parašiau tarnybinį pranešimą D.Valiui – paprašiau ištirti šį atvejį, tačiau jis nieko nepadarė. Po to man iš Prezidentūros buvo perduota, kad nekiščiau nosies ten, kur nereikia.
Tai supratau iš pokalbio su tuomečiu premjeru Algirdu Butkevičiumi. Jis tiesiogiai nepasakė, kad nesikiščiau, bet patvirtino, kad Prezidentūroje gautas anoniminis skundas ir man užkertamas kelias tęsti tyrimą.
– Kodėl kažkam trukdė jūsų tyrimas – juk aiškinotės, kaip panaudoti valstybės pinigai?
– Viešieji pirkimai uždaromoje Ignalinos atominėje elektrinėje, planuotoje statyti Visagino elektrinėje ir bendrovėje „Klaipėdos nafta“ vyko pagal vienodai sukurptą schemą.
Buvo panaudojama daug pinigų, o procesas vyko labai lėtai.
Iš mano tyrimo paaiškėjo, kad vilkinamos Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statybos.
Tai pranešiau A.Butkevičiui. Jis nuvyko į „Klaipėdos naftą“, užkūrė ten pirtį ir viskas pajudėjo.
– Šią savaitę Vilniaus apylinkės teismas buvusį bendrovės Visagino atominės elektrinės vadovą Rimantą Vaitkų pripažino kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. O kaip kitose bendrovėse?
– Mano surinkti dokumentai – apie tūkstantį lapų – buvo panaudoti baudžiamojoje byloje. Buvo norima tą patį padaryti ir dėl „Klaipėdos naftos“. Tačiau Prezidentūra blokavo tyrimą.
Tada „Klaipėdos naftai“ vadovavo Prezidentūros proteguojamas asmuo, kuris šiuo metu eina aukštas pareigas valstybėje. Net buvo kalbama, kad būtent jis ir sukurpė prieš mane skundą.
– Kodėl Prezidentūra ir stabdė svarbius tyrimus, ir garsiai kalbėjo apie kovą su korupciją?
– Dėl kovos su korupcija yra dvi medalio pusės – paradinė ir nematoma. Štai toje nematomoje pusėje yra tampoma už virvučių ir priimami kertiniai sprendimai, kurie ir parodo, kad ta kova yra tik parodomoji.
Dėl reitingų sukeliamas triukšmas, o visuomenė ilgam gauna kaulą nusiraminti.
Energetikos projektai Lietuvoje – labai imlūs pinigams. Labai daug kainuoja ekspertiniai tyrimai. Tie, kurie keldavo klausimą dėl skaidrumo energetikos sektoriuje, iš karto sulaukdavo etiketės: „Jis prieš Lietuvą, dirba Rusijai.“ Ypač sukildavo konservatoriai.
Sėkmės mokestis – milijonai
– Jeigu jūsų tyrimas nebūtų sustabdytas, apie ką dabar kalbėtume?
– Jeigu man būtų sudarę galimybę pasižiūrėti „Klaipėdos naftos“ pirkimus, galbūt mes dabar kalbėtume apie kitokią Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo kainą. Ir nuomos, ir sutarties.
Aš neturiu nieko prieš SGD terminalą. Bet viską reikėjo daryti kiek įmanoma skaidriau. Yra daug norinčiųjų užsidirbti.
Visi žino, kad to niekas negali patikrinti, analizuoti, nes yra uždėtas grifas „Slaptai“.
Prisidengę grifu „Slaptai“ žmonės, turintys savanaudiškų kėslų, gali įsukti didelį verslą.
– Jūs kalbate drąsiai – turite įrodymų?
– Tirdamas planuotos statyti Visagino atominės elektrinės dokumentus nustačiau, kad ten ne vienas valdiškas milijonas buvo sumokėtas kaip sėkmės mokestis.
Kai kuriose privačiose bendrovėse jis mokamas pasiekus tam tikrų rezultatų.
Toje valstybinėje įmonėje taip buvo išmokėta apie 3 milijonus eurų, o konsultantams be objektyvių kriterijų buvo sudaromos palankios sąlygos pasiekti gerų rezultatų.
Ta pati schema buvo pritaikyta ne tik energetikos sektoriuje.
Man didelį įtarimą kėlė tai, kad tarp konsultantų iš pradžių buvo asmuo, susijęs su Rusija. O juk viešai buvo deklaruojama, kad Rusija negali dalyvauti mūsų šalies energetikos sektoriaus veikloje.
Tas asmuo gavo labai svarbios informacijos, ja galėjo manipuliuoti. Todėl svarbu išsiaiškinti, kodėl ir dėl kokių priežasčių nebuvo pastatyta Visagino atominė elektrinė. Ar tai įvyko ne dėl aplaidumo?
– Ar gali būti, kad sėkmės mokesčiu dalijosi ir politikai?
– Sklandė kalbos, kad dalis tų sėkmės mokesčių grįžo į Lietuvą. Tuo metu valdžioje buvo konservatoriai.
– Ar ir Prezidentūra iš to galėjo turėti naudos?
– Nebūtinai finansinės. Prezidentė nėra pati biedniausia Lietuvoje. Tačiau jos aplinka – konsultantai ir patarėjai vienokią ar kitokią naudą iš to galimai turėjo. Kitaip sunku suvokti, kodėl buvo trukdoma prokurorams atlikti savo pareigas.
Kai generaliniu prokuroru buvo paskirtas D.Valys, pas mane atvyko žmogus iš Akmenės ir pateikė versiją, kad D.Valys gali būti D.Grybauskaitės antros eilės pusbrolis, o jo dėdė galimai tarnavo KGB Rygoje. Apie tai iškart pranešiau tuomečiam premjerui A.Butkevičiui.Jeigu tai yra tiesa, ji patvirtina, kad viskas daug metų buvo daroma savųjų rate.
– Bet juk politikų kišimasis į bylas pakerta tikėjimą visa teisingumo sistema?
– Be jokios abejonės. Atkūrus Nepriklausomybę prokurorai drąsiai ir ryžtingai kovojo su mafija, organizuotu nusikalstamumu. Dabar jie – tik prisiminimas.
Prezidentūra giriasi, kad ten atėję žmonės dreba iš baimės. Matyt, ta baimė persidavė ir prokurorams. Jeigu šalies vadovas siekia, kad pas jį atėjęs žmogus drebėtų, jis siunčia blogą ženklą.
Dabar – tinkamas momentas viską pakeisti. Po „Lietuvos ryto“ publikacijų turi būti atliktas nešališkas tyrimas, o prabilę žmonės – apsaugoti. Juk ir Sąjūdis prasidėjo nuo viešumo. Pagrįstas viešumas užkerta kelią užkulisiniams susitarimams, jis – priešnuodis korupcijai.
Į Klaipėdą teko vykti nuolatos
– Ar iš K.Vagnerio buvote gavęs žinių, kad SGD terminalo statybos vilkinamos? – paklausiau parlamentaro, buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus (nuotr.).
– Informacijos buvo gauta įvairios, ne tik iš K.Vagnerio. Buvo ir spaudimo iš išorės, kad stačiusi įmonė negalėtų laiku pastatyti. Tai darė žmonės iš Lietuvos, bet ne Lietuvoje.
Vyriausybės atstovai nuolat važiuodavo į Klaipėdą, o kai iki terminalo statybų pabaigos liko 6 mėnesiai, aš ten vykdavau du kartus per mėnesį.
Mes padidinome SGD terminalo statybų tempą. Jeigu darbai būtų vykę tokiu tempu, koks buvo užduotas, terminalas nebūtų laiku pastatytas ir į Klaipėdą atplaukęs laivas nebūtų galėjęs prisišvartuoti.
– Ar K.Vagneriui ginant viešąjį interesą ir atliekant tyrimus buvo daromas spaudimas iš Prezidentūros?
– Dėl „Klaipėdos naftos“ perėmiau kontrolę ir man niekas nenurodinėdavo. O kalbų įvairiausių būdavo.
Dėl Visagino atominės elektrinės mes griežtai laikėmės savo pozicijos ir visą medžiagą atidavėme prokuratūrai. Turėjome informacijos, kad ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas. Bet jis buvo užbaigtas ir atiduotas teismui.
– K.Vagneris teigė jums perdavęs žinią, kad D.Valys galėjo būti neatsitiktinai paskirtas generaliniu prokuroru, neva jis – D.Grybauskaitės giminaitis. Ar ši informacija buvo patikrinta?
– Negaliu taip staigiai atsakyti, neatsimenu tokio fakto.
Pasiųstas rimtas signalas visuomenei
Artūras Paulauskas
Buvęs generalinis prokuroras
„Aš ir kiti buvę prokuratūros vadovai norėjome, kad ji išliktų nepriklausoma. Nebuvo tokių dalykų, kad kas nors ateitų ir sakytų, ką patraukti atsakomybėn, o ko netraukti.
Todėl dabartinė situacija turi būti ištirta ir visuomenei duoti atsakymai, nes pasiųstas rimtas signalas. Tačiau pati prokuratūra neištirs tokių dalykų, apie kokius prabilo neeiliniai prokurorai.
Nebus objektyvių atsakymų ir iš Prezidentūros. Negali tirti tie patys žmonės, kurie yra galimi įtariamieji. Tuo turėtų užsiimti Seimas. Turi būti apsaugoti ir prabilę prokurorai, nes juos gali bausti, paprašyti išeiti.
Kas, jei būtų patvirtinta, kad buvo kišamasi į bylas? Baudžiamasis kodeksas labai aiškiai pasako – niekas neturi teisės kištis į tyrimus, nurodinėti. Tada jau būtų kalbama apie nusikaltimą.“
