Ar besišypsantys veidai ekranuose ir pirmuose puslapiuose nemeluoja, aiškinasi visuomenės pasitikėjimą užsitarnavę žurnalistai. Pastarųjų darbas šiais laikais, pasak ekspertų, ne tik pasikeitė iš esmės, bet ir tapo sudėtingesnis.
Jie ne tik priversti įrodinėti, kad valdžios kritikavimo negalima tapatinti su piknaudžiavimu žodžio laisve, bet ir dirbti su tais, kurie įstatymus taiko savaip.
– Kaip spaudos ir žodžio laisvė pakeitė žiniasklaidą bei su kuo susiduria atsakymų ieškantys žurnalistai Lietuvoje? – portalas lrytas.lt, gegužės 7-ąją minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, paklausė žiniasklaidos teisės ekspertės, advokatės Liudvikos Meškauskaitės.
– Su žiniasklaida ir žurnalistika atsitiko tam tikros metamarfozės. Susiliejo dvi galingos srovės: klasikinė žiniasklaida ir viešieji ryšiai, kada siekiama tam tikro tikslo bet kokiomis priemonėmis.
Svarbiausia, kad pas mus tie viešieji ryšiai visiškai nereglamentuoti teisine prasme, tik bendromis teisinėmis normomis kaip ir visas gyvenimas. Ir neretai labai sunku atskirti, kur žiniasklaida, o kur viešieji ryšiai. Be to, turime problemų su žiniasklaidos savireguliacija.
– Su kokiais sunkumais susiduria žurnalistai, kas labiausiai kiša koją darbe?
– Nepriklausomumo stoka – didžiausia liga. Tai sukuria priešybę dėl įsipareigojimų ir išgyvenimo. Nauja aktualija – kliūtis gauti informaciją. Bet čia kalbant ne apie Vyriausybės įrašo atvejį, nes reikia sulaukti teismo sprendimo dėl šio atvejo.
Manau, kad tai susiję su Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu, nes labai daug kas jį supranta per plačiai, taiko visiems ne pagal tinkamumą. Pavyzdžiui, pritaiko viešiemsiems asmenims, kur to nereikėtų. Žiniasklaidai šis reglamentas turėtų būti taikomas su didelėmis išlygomis, turint galvoje visuomenės interesą.
Šiandien mes dar to nepasiekėm, daug kas juo prisidengdami užkerta kelią gauti informaciją. Čia yra didelė problema. Visuomenės informavimo įstatyme turėtų būti išlygos dėl duomenų teikimo ir dėl bendrųjų duomenų apsaugos reglamento žiniasklaidos srityje ir aiškesnės nuostatos.
– Jūs paminėjote nepriklausomumą stoką, tačiau praktikoje pasitaiko atvejų, kai valdžios atstovai pasirenka vieną žiniasklaidos priemonę ar konkrečius žurnalistus savo informacijos sklaidai. Ką tai lemia?
– Manau, kad žiniasklaidos susiskaldymas yra apspręstas ir tam tikrų valdžios veiksmų. Tam tarnauja užsakomoji informacija, kurios vis daugėja. Dėl to kenčia visuomenė.
– Tradicinė spauda išgyvena nelengvus laikus Lietuvoje, kokią jos ateityje matote jūs?
– Žiniasklaida ir žurnalistai yra sudėtingoje ekonominėje situacijoje. Turint galvoje, kad kai kurie leidiniai užsidarinėja, ypač skausmingas „Lietuvos žinių“ atvejis, netenkame istorinio laikraščio. Popierinė spauda, klasikinė žiniasklaida išgyvena sunkų laikotarpį ir yra sakančių, kad išnyks. Netikiu tuo.
Yra daug prekybos centrų bei kursis ir kursis nauji, bet bus žmonių, kurie norės apsirpirkti butikuose. Taip ir su spauda: visi turime planšetinius ir nešiojamuosius kompiuterius, išmaniuosius telefonus, bet prie kavos puodelio šeštadienį norisi popierinį laikraštį atsiversti.
Visgi, kai užsidaro toks leidinys kaip „Lietuvos žinios“, yra signalas mums visiems ir intelegentijai, jeigu dar tokia liko Lietuvoje ir valdžiai, ir žurnalistams, kad kažką ne taip padarėme.
– Kaip manote, kuris laikotarpis žurnalistams ir žiniakslaidai buvo sunkesnis, šis ar iki Nepriklausomybės, jeigu taip galima palyginti?
– Manau, kad dabar sunkesnis laikmetis. Iki Nepriklausomybės žurnalistai kvėpavo kartu su visa liaudimi, jie vedė visuomenę, buvo didvyriai, jais visi didžiavosi. Dabar žurnalistui būti didvyriu – labai sunku, nes jis patenka į viešųjų ryšių ir kažkokių interesų pinkles. Tada iš verslo nebuvo tiek dėmesio.
Ir juolab, kuo rizikavo tais laikais žurnalistas? Būti valdžios atstumtu, kadangi buvo priešaušris revoliucijos, tai žurnalistai buvo didvyriai, pirmieji skleidė idėjas ir kovojo prieš tarybinę sistemą.
Dabar viskas sudėtingiau yra pinigai, galia, poliarizacija, pasirinkimas būti paklausiu ar išduoti savo principus. Be to, tu gali paprasčiausiai vieną dieną atsirasti užribyje, negauti darbo ar kažkokių socialinių galimybių.
Tai skausminga šiuolaikiniam žmogui, todėl pasirinkimas yra sunkus žurnalistui. Stebiu, kai žurnalistai migruoja į viešuosius ryšius, valstybės tarnybas. Tai nuėję į politinę grupuotę, gali nebegauti darbo kažkur kitur. Tokie pavojai yra ir jaučiu, kad žmonės išgyvena.
Šiandien reikia atsisakyti savo identiteto ar kažkokių nuostatų, tai yra skausminga asmenybei. Iš vis šiais laikais yra vidutiniokų laikai ir žmogui su savo stuburu yra nelengva. Kur kas lengviau prisitaikyti, gražiai atrodyti, sveikai maitintis, o tos vertybės, kuriomi maitinamės amžiais, tampa sunkiau įžiūrimos.
Net rinkimuose pasirenkame emociškai, ne pagal žinojimą, o pojūtį. Manau, kad išgyvename asmenybių deficito laikmetį. Ryškių asmenybių randame galbūt praeityje ar turime jau nueinančias, tų, kuriais galėtume gėrėtis – vis mažiau ir mažiau. Turime daug gražių viešųjų ryšių produktų.
Kažkada žmogui garbės praradimas prilygo mirčiai. Man atrodo, kad šiame laikmetyje sunku rasti žmogų, kuris nebūtų mūsų pačių sumaltas. Sugebėjome apjuodinti didvyrius, atrodo, tai šios visuomenės laikmečio bruožas. Išvaikščiosim tuos 40 metų ir ateisim vėl pagrindų.
