„Man labai liūdna, kad Lietuvos valdžia pataikauja ne vadinkime viduriniosios klasės piliečiui ar šiaip piliečiui, norinčiam veikti ir daryti, o pataikauja tam, kuris sėdi ant sofos ir kažko reikalauja. Čia yra didysis liūdnumas. Nesuprantu, kodėl politikai apeliuoja į tą žmogų, kuris nieko neveikia ir visiškai ignoruoja tą žmogų, kuris kažką veikia“, – sakė jis.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir Ž.Šilėno pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Daug kartų kalbėjote, koks blogis yra emigracija, o dabar pats keliate sparnus ir valgysite emigranto duoną.
– Ne, nes nei aš sakiau, kad emigracija yra blogai, nei aš emigruoju. Mano galvoje emigrantas yra tas, kuris galvoja, kaip nuvažiuoti į kitą šalį ir jau nuvažiavęs, kuo aš ten užsiimsiu. Maždaug nuvažiuosiu ir susirasiu darbą. Emigracija – kai kita šalis yra tikslas. Mano situacija yra visai kitokia, aš nevažiuoju šiaip sau į JAV. Ten važiuoju toliau dirbti savo darbo, tęsiu tuos pačius darbus, kuriuos dariau Lietuvoje, tik darysiu, vadinkime, kitoje rinkoje su kita organizacija. Bet mintis, kryptis, darbo pobūdis išlieka toks pat. Gal aš tiesiog esu komandiruojamas laikinai į užsienį.
– Vykstate darbuotis į Ameriką, iš esmės keičiasi visas gyvenimas, gyvenimo sąlygos, kultūrinė, ekonominė aplinka. Tai būtų pakankamai didelis iššūkis kiekvienam žmogui.
– Kaip aš juokauju ir su pačiais amerikiečiais šnekėjomės: mes žiūrime tą patį „Youtube“ ir tą patį „Netflix“, tik gal pas jus truputį daugiau rodo serialų ir filmų negu pas mus. Bet iš esmės, turint galvoje, kad globalizacijos sąlygomis arba tam tikrame žmonių rate daugmaž mes visi skaitome tą patį „The Economist“, žiūrime tuos pačius televizijos šou, kultūrinio didžiulio atotrūkio nebus, nors, aišku, bus daugybė mažų ir įdomių dalykų. Džordžija yra pietinė valstija, aš gyvenau Konektikute, kuris yra šiaurėje, čia visiška priešingybė. Čia yra pietūs, ten visada karšta, jau dabar yra +30, žiemą nenukrenta žemiau -5.
– Lietuvio svajonė.
– Drėgna ir visi labai mandagūs. Visi labai pietietiškai mandagūs – „ponas, ponia, prašau, atsiprašau, ačiū“. Tai vadinamas pietietiškas svetingumas. Tie dalykai man tikrai bus nauji.
– Reikės išmokti sveikintis su kiekvienu gatvėje sutiktu. Tai Lietuvoje nelabai populiarus dalykas, nusišypsoti irgi nelabai priimta.
– Taip. Pas mus vis dar priimta murmėti ar niurzgėti.
– Bet tai iš dalies yra amerikietiškas dirbtinumas, sutinkate? Teks truputėlį lipti per save, bandant suprasti jų gyvenimo filosofiją.
– Aš jau geriau gyvensiu dirbtinai mandagioje visuomenėje, negu nuoširdžiai piktoje. Ta šypsena dar niekam nepakenkė.
– Jūs vykstate į Donaldo Trumpo Ameriką, pati Amerika po jo išrinkimo šiek tiek kitokia, keičiasi ir nežinia, kas bus. O kadangi ten būti planuojate tikrai ne pusę metų ir gal net ne metus, tai visko gali įvykti.
– Pas mus irgi Lietuva keičiasi, irgi turėsime prezidento rinkimus ir neaišku, ką išsirinksime. Neseniai turėjome parlamento rinkimus, irgi įdomiai išsirinkome. Visos šalys dabar kažką įdomiai išsirenka, čia ne naujiena. Lygiai taip pat ir su D.Trumpu. Kaip ir Lietuvoje yra pusiau tuščia, pusiau pilna stiklinė. Yra labai blogų dalykų, tarkime, Lietuvos valdžios, kur ir dabar kritikuoju, bet yra ir gerų dalykų, ką jie padarė.
Lygiai taip pat ir su D.Trumpu. Galima nesutikti su jo užsienio politika, tarptautinės prekybos politika, sankcijomis Europai, bet jo požiūris į biurokratiją, tai, kad jis biurokratijos nemėgsta, kad reikia mažinti mokesčius, ką jis propaguoja, iš dalies tai yra tie patys dalykai, ką sakau aš, tik gal kita forma.
– Ar Lietuvai kažko reiktų pasimokyti iš amerikietiškos gyvenimo filosofijos apart to, ką sakėte apie šypsenas ir mandagumą?
– JAV konstitucijoje yra įrašytas labai geras dalykas. Mes laikome, kad tam tikros teisės yra neatskiriamos nuo žmogaus ir bet kokią valdžią, kuri į tas teises kėsinasi, galima nuversti. Tos teisės yra teisė į laisvę, gyvybę ir laisvės siekimą. Šioje vietoje Lietuvos valdžia to nesupranta ar tomis pačiomis vertybėmis nesivadovauja.
Laisvė ar teisė spręsti pačiam yra JAV stuburas, konstitucija, dvasia, ego. To reikėtų Lietuvos valdžiai pasimokyti neslopinti Lietuvos žmonėse. Lietuvos žmonės irgi tą turi. Lietuva po 1990 m. irgi yra nepriklausomybė, laisvė, teisė spręsti patiems, yra Lietuvoje daugybė žmonių, kurie kasdienius gyvenimus nori tvarkytis patys, jie nori patys kauptis pensijai, rūpintis savo vaikų išsilavinimus, savo tėvais susirgus ar, galų gale, patys spręsti, kada jiems gerti vandens prie vairo, kada ne. Tą gerąjį pilietį reikia skatinti, nes tai yra pilietis, kuris, susidūręs su sunkumais, eis dirbti, o ne piketuoti.
Man labai liūdna, kad Lietuvos valdžia pataikauja ne vadinkime viduriniosios klasės piliečiui ar šiaip piliečiui, norinčiam veikti ir daryti, o pataikauja tam, kuris sėdi ant sofos ir kažko reikalauja. Čia yra didysis liūdnumas. Nesuprantu, kodėl politikai apeliuoja į tą žmogų, kuris nieko neveikia ir visiškai ignoruoja tą žmogų, kuris kažką veikia.
Gal šito reiktų pasimokyti iš Amerikos. Kartais pasakyti žmogui, kad tu darai negerai ar netinkamai, ar suaugusiam sveikam vyrui praleisti 8 val. per dieną prie televizoriaus ir susirinkti pašalpą – tai yra negerai. Yra ir ekonomiškai nenaudinga, ir moraliai negerai. Tuos dalykus reiktų priminti. Lietuvos liaudyje yra pilna patarlių apie tai, kad „kas nedirba, tas nevalgo“ arba „kas nedirba mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“, bet kažkodėl tai užmirštam ir pradedam sakyti, kad tas sveikas vyras sėdi prie televizoriaus dėl to, kad jis nėra įgalintas pakelti savo užpakalio.
– Kalbate apie ištiestos rankos politiką, yra įprotis, kad atneš, paduos, kažką skirs. Bet čia labai sunku lyginti su Amerika, nes jie neturėjo tokių istorinių aplinkybių, kokiose buvo Lietuva daug metų – okupuota, spaudžiama. Natūralu, kad laisvi žmonės visai kitaip supranta ir demokratiją, ir įsipareigojimus, ir atsakomybes.
– Įdomus paaiškinimas, bet drįsčiau paprieštarauti. Atsiminkime, pavyzdžiui, Lietuvą prieš 20 metų, kol nebuvo išplėtotos Europos Sąjungos pinigų dalybos, teisė į tingėjimą ir panašūs dalykai. Viso to nebuvo. Atsiminkime 1995 m. ir jeigu kas nors būtų pasakęs, kad tai yra mano teisė sėdėti ant sofos ir gauti pinigus, spėju, nebūtų niekas į tą žmogų labai teigiamai žiūrėję.
Kas keista, jeigu kai kurios Vakarų Europos šalys į tą tingėjimą įėjo per kelias kartas, tai kurie Lietuvos žmonės sugebėjo tą savyje išsiugdyti realiai per kelis dešimtmečius. Mes vienos kartos virsme matome, kad staiga nuo to, kad „kas nedirba, tas nevalgo“, mes einame prie to, kad nedirbti yra mano teisė ir valgyti yra mano teisė. Čia labai greitas, bet neigiamas poveikis įvyko. Nenurašyčiau visko sovietmečius. Priešingai, žmonės, tik išėję iš sovietmečio, norėjo laisvės, jie suvokė, kad tas, kas dirba ir turi kažką turėti, o tas, kas tinginiauja, turėtų neturėti.
– Jūs Lietuvą paliekate labai svarbiu momentu, renkant prezidentą. Jums darbe labai daug teko bendrauti su politikais. Žvelgiant į visų metų perspektyvą, kokia bendra išvada?
– Genys margas, politikai dar margesni. Kai kurie politikai netgi nustebina. Labai mėgstu, kai apie žmogų esu blogos nuomonės ir po to pabendravęs tą nuomonę pakeičiu.
Dažnai tenka nusivilti, žmogus iš šono atrodo labai protingas ar bendramintis, bet giliau pabendravus supranti, kad visiškai ne. Labai sunku politikus vienu žodžiu apibūdinti, jų yra visokių. Dauguma jų mano, kad jie daro gerą dalyką, nemanau, kad dauguma jų yra tokie geri aktoriai, kad jie suvoktų, kad jie daro blogai ir vis tiek blogai darytų. Dauguma jų mano, kad daro gerą dalyką, tik visiškai netinkamomis priemonėmis.
Antra, politikai yra žmonės ir jie nėra antžmogiai. Nors jie labai dažnai save mėgsta pateikti kaip antžmogius, jie tokie nėra. Nei jie yra antžmogiai supratimo klausimais, nei žinių, nei pasaulio suvokimo klausimais. Be reikalo jie kartais sau tą kaukę užsideda. Lygiai taip pat labai liūdna, kai žmonės į politikus žiūri kaip į antžmogiu. Štai, ateis prezidentas ir išspręs mano problemas.
Už kurį prezidentą man balsuoti, kad pensiją padidėtų. Mano vizija, būtų labai geri laikai, kai nesvarbu, kas yra prezidentas, tu žinosi, kad gyvenimas gerės, žmonės uždirbs daugiau, tavo pensijos niekas nenusavins, kad tu ir toliau galėsi spręsti, kaip ir kur mokyti savo vaikus. Bet čia turbūt būtų ideali valstybė. Yra užsienio politika, kuo turėtų užsiimti prezidentas, yra politikų reikalai. Aš labai norėčiau, kad nepriklausomai nuo to, kas būna premjeras ar prezidentas, vis tiek valdžia į žmogaus asmeninį gyvenimą nesikištų ir koncentruotųsi į tai, ką reikia.
– Jums irgi yra tekę susidurti su pakankamai absurdiškomis situacijomis, bendraujant su politikais. Gal ką prisimenate iš pikantiškesnių istorijų?
– Vengiam bendrauti su politikais ar mūsų darbo stilius yra ne tas, kad mes einam su politikais šnekėtis, dažniausiai mes kažką rašom, analizuojam, jiems siunčiam raštus, lenteles, išvadas ar dar ką. Bet buvo įdomių politikų. Vienas, kuris sakė, kad reikia blokuoti mūsų laiškus Seime.
– Tomas Tomilinas.
– Taip, draugas Tomilinas, kad neskaitytų Seimo nariai mūsų laiškų. Aš tai laikau kaip komplimentą. Jeigu politikas neturi tiek argumentų, sako, kad neskaitykit, nes jie labai įtikinamai šneka, tai čia man yra didžiausias komplimentas. Yra mažuma tokių politikų, bet jų daugėja. Kas man kelia nerimą, tai pagalvokite, jeigu prieš 20 metų aukštas pareigas užimantis politikas būtų pasakęs, kad aš nebendrausiu su tais žurnalistais, kurie manęs nemėgsta ar apie mane neigiamai pasisako, būtume sakę, kad turbūt su tuo politiku yra kažkas negerai.
Dabar mes turime lygiai tokią pat situaciją, vienas iš aukščiausių valstybės vadovų deklaruoja, kad jis rinksis su kuo šnekėtis ir su kuo nešnekėtis, ir kad nešnekės su tais, kas apie jį atsiliepia nepakankamai gerai – čia yra žingsnis iki cenzūros arba policinės valstybės. O alternatyva policinei valstybei yra ne kriminalinė valstybė, o pilietinė valstybė. Man šiek tiek liūdna, kad mes krypstam ne į piliečių valstybę, o link policinės valstybės.
– Ką jūs patartumėte tiems, kurie sprendžia, vis dar nežino, už ką balsuoti prezidento rinkimuose?
– Prezidentas nėra tas žmogus, kuris diriguoja ekonominei politikai. Kita vertus, jo nuostatos, ką jis mano, kokia Lietuvoje turėtų būti ekonominė politika, yra vienas iš indikatorių ir požymių, ar to žmogaus vertybės sutampa su jūsų. Žiūrėkite, ką žmogus sako apie mokesčius, didinti ar mažinti, ką sako apie perskirstymą, ar daugiau pinigų palikti žmonėms, kad jie patys spręstų, ar daugiau atiduoti valdžiai, kad spręstų valdžia. Pažiūrėkite, ką kandidatas į prezidentus sako apie pensijas, kaip jis įsivaizduoja kaip jūs, dabartiniai dirbantieji, gyvensite ateityje. Ar iš „Sodros“ ir turėsite eiti reikalauti, prie Seimo piketuoti, ar iš sistemos, kur sukaupsite ir kažką turėsite.
Tas pats apie sveikatą. Mano pagrindinis indikatorius yra mokesčiai, visi mes juos mokam – ar jų reikia daugiau, ar mažiau. Jeigu turite galimybę, spauskite tuos kandidatus prie sienos, kurie neatsako nei daugiau, nei mažiau, sako, kad tai perdėm sudėtinga ar siūlo padiskutuoti, kokius mokesčius įsivesti. Jeigu prezidentas neturi aiškios nuostatos, reikia daugiau ar mažiau mokesčių, galbūt jo ekonominėje vertybių sistemoje ne viskas yra į tinkamas dėžutes sudėliota.
– Grįžkime prie jūsų. Išvykstate kartu su žmona, o ką planuoja žmona veikti Amerikoje?
– Ji renkasi, vis dar svarsto du variantus. Vienas arba mokytis, arba dalyvauti šeimos didinime. Arba mokysis, arba turėsim vaikų – vienas iš variantų.
– Gali būti, kad vaikas turės Amerikos pilietybę?
– Teisingai, saulės teisė. Reiškia, dvigubos pilietybės referendumas man įgauna ir asmeninę prasmę ar reikšmę.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
