Vokietijos psichologų duomenimis, dėl patiriamo smurto, depresijos, priklausomybių ir kitų sveikatos sutrikimų vidutinė tikėtina prostitucijoje išnaudojamos moters gyvenimo trukmė – vos 33 metai.
Lietuvoje tokiems asmenims valstybės mastu nepadeda niekas, tik nevyriausybinės organizacijos.
Seimo narės Dovilės Šakalienės rengiamomis įstatymo pataisomis siekiama, kad bausmių už žmonių išnaudojimą nuostatos iš Administracinių nusižengimų kodekso būtų perkeltos į Baudžiamąjį kodeksą.
Projekte, be kita ko, numatoma, kad asmenys, už atlygį siekę seksualinio pasitenkinimo, lytiškai santykiavę ar kitaip tenkinę lytinę aistrą, būtų baudžiami bauda arba laisvės apribojimu iki 6 mėnesių.
– Per metus Lietuvoje nubaudžiama šimtai moterų už vertimąsi prostitucija ir tik keliolika pirkėjų. Kaip naujos įstatymo pataisos pakeistų situaciją? – „Lietuvos rytas“ paklausė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės Kristinos Mišinienės.
– Reikia nustoti persekioti ir bausti aukas. Dabar Lietuvoje moterys ir engiamos, ir niekinamos, ir baudžiamos kaip nusikaltėlės. Per vadinamųjų plaštakių gaudymo reidus irgi skleidžiama žinia tik apie moterų kainas, moralės paieškas. Kodėl nekalbama apie tai, kad moteris pirkti blogai?
Manau, ir policija turėtų prisiimti dalį atsakomybės, nes būtent ji paskleidė žinią, kad negali nubausti pirkėjų, todėl tokiems tiek Lietuvos, tiek užsienio veikėjams mūsų šalyje yra rojus. Nebaudžiant pirkėjų buvo paleistos vadžios.
Kartais apie prostituciją kalbama kaip apie darbą, pabrėžiant neva lengvą žmogaus pasirinkimą ir visą atsakomybę priskiriant tik jam pačiam.
– Jūsų centras veikia jau aštuoniolika metų ir padeda nukentėjusiems asmenims. Kaip žmonės patenka į prostituciją?
– Neretai būna, kad iš provincijos atvažiuoja mergaitės studijuoti į miestą, neprisitaiko, neturi kur gyventi, dirbti. Atsiranda suteneris – siūlo lengvus pinigus ir galimybę lengvai užsidirbti.
Valstybė negali jai padėti, trūksta ir švietimo, dar prisideda baimė prieš tėvus, finansiniai įsipareigojimai. Visa tai dažnai pastūmėja į prostituciją. Internetas knibžda nuo tokių pasiūlymų, dviejų mygtukų paspaudimu galima rasti skelbimus.
Dažnai draugės įtraukia drauges. Į prostituciją patenka daugybė moterų, kurios turi didelių psichologinių problemų ar net psichikos sutrikimų.
Itin pažeidžiami asmenys, patyrę smurtą ar seksualinį išnaudojimą namuose. Jiems tarsi atsiranda galimybė iš to ištrūkti.
Prostitucija dažnai užpudruojama išsilaisvinimu, neva savo gyvenimo valdymu.
– Kas ir kodėl sukuria glamūrinį prostitucijos įvaizdį?
– Suteneriai. Jiems svarbu atskirti į prostituciją patekusius asmenis nuo artimos aplinkos. Moterys įsiurbiamos į visiškai kitokį pasaulį.
Tokios moterys būna nelaimingos, praradusios viltį ir orumą, pasitikėjimą savimi, patyrusios psichologinių ir fizinių traumų. Joms sunku įrodyti, kad yra kitas kelias, kad jų laukia šeima ar vaikai.
– Jūs dirbate tiek su prekybos žmonėmis, tiek ir su seksualinio smurto aukomis. Ar dažnai į jus kreipiamasi pagalbos?
– Per metus kreipiasi 50–60 asmenų – ir moterų, ir vyrų, patekusių į prostituciją. Esame didžiausias pagalbos tinklas Lietuvoje, turime šešis centrus, bet to nepakanka.
Labai retai kreipiasi pačios aukos, dažniau jas nukreipia policija, socialinės tarnybos. Į mūsų karštąją liniją irgi skambina žmonės, prašo padėti artimiesiems.
Jau sulaukiame skambučių dėl moterų, atvykusių iš Ukrainos ir užsiimančių prostitucija.
– Ne kartą svarstyta, kad galbūt reikėtų legalizuoti prostituciją Lietuvoje. Ar nuo to pasikeistų padėtis?
– Tose valstybėse, kur prostitucija buvo legalizuota, ji iškart pradėdavo masiškai plėstis. Tai ypač pavojinga mažai šaliai.
Be to, moterys iš valstybių, kur įteisinta prostitucija, tvirtina, kad saugumo nepadaugėjo, nes legalizavimas sukūrė daugiau apsaugos paslaugų pirkėjams.
Negana to, ten egzistuoja ir juodoji rinka. Legaliai paslauga kainuoja tiek ir tiek, bet šalia atsiranda nelegalių siūlymų už mažesnę kainą. Taigi ten smurtas tik oficialiai išnyko, bet sekso pirkėjai tebesmurtauja. Žodžiu, didelių pokyčių neįvyko.
Prostitucijos legalizavimas Lietuvai, manau, būtų pražūtis. Bet dabartinė situacija – taip pat veidmainiška. Žmonės apie tai nenori kalbėti garsiai, nes tai nešvaru, ir neva ne jų aplinkos žmonės tuo užsiima.
