Šveiko laimei, jis pakliūva pas geraširdį valdininką, kuris, vėlgi, anot Hašeko, „rimtai nežiūrėjo į įstatymus, nes ir tarp rugių juk pasitaiko kviečių“.
Pas mus, dėkuidie, irgi atsiranda vis daugiau valdininkų ir teisėjų, kurie paiso ne tik įstatymo raidės, ypač kai ji atbulomis rankomis iškeverzota žemakakčio įstatymų leidėjo, bet ir įstatymo dvasios ir tuose pačiuose įstatymuose įtvirtinto protingumo principo.
Todėl vis dažniau, nepaisant drakoniškų bausmių, jaunuoliai, sugalvoję išbandyti „žolės“ suktinę, atsiperka administracinėmis baudomis, užuot patyrę visą šventakuprių rūstybę.
Tai negali nedžiuginti, nors, aišku, logiškiau būtų pačius įstatymus artinti prie gyvenimo, nei versti teisėjus šokinėti per cirko lankus ieškant protingos bausmės už nedidelį prasikaltimą.
Mažiau džiugina tai, kad labai jau lėtai mažėja biurokratinių davatkų skaičius – tokių, kurios ir kurie ne tik laikosi įsikibę kiekvienos valstybės galios aureole apšviestos nesąmonės, bet dar ir stengiasi jos reikšmę plėsti iki negalėjimo.
Jei būtų rengiamas tokių apsidraudėliškų šventakuprių pasaulio čempionatas, Lietuva drąsiai galėtų siųsti į jį Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamento komandą.
Net nereikėtų rinktinės iš įvairių žinybų rinkti, nors ir ten nemažai būsimų čempionų treniruojasi. Jie patys vieni aukso medalių parvežtų ir rekordais visam pasauliui nosį nušluostytų.
Kadaise jie buvo prigrasinę plėšyti alkoholio reklamas iš svetur spausdinamų ir užsienio auditorijai skirtų žurnalų, kuriuos, nelaimei, skaito dar ne vienas potencialus Lietuvos alkoholikas.
Nes juk žinomas faktas, kad tiesiausias kelias į priklausomybę driekiasi per kokio nors šampano atvaizdą spalvotame puslapyje. Nespėji atsiversti kaire, o dešinė jau siekia kamščiatraukio.
Tuomet, kai kilo kone valstybinio lygio konfūzas, šiek tiek aprimo, tačiau ilgai neiškentėjo.
Juk laikas eina, o savo etatus būtina kažkaip pateisinti, reikia parodyti, jog dalykai rūksta, reikalai vyksta, alkoholis panikuodamas bėga, o blaivėjanti tauta, pamačiusi vyno taurę, žegnojasi it velnias nuo šermukšnio.
Naujausias pavyzdys – ateinantį savaitgalį vyksiančių jau penkioliktųjų Vyno dienų reklaminiai stendai. Juose, pasirodo, negalima netgi nedidelėmis raidėmis nurodyti parodos organizatorių interneto svetainės adreso.
Mat gali koks nors žmogus netyčia paspausti tą adresą ant stendo ir tiesiai nugarmėti į žaliosios gyvatės liūną, o ten, pasirodo, yra ir kitų vyno gamintojų logotipai, kas jau savaime yra Sodoma su Gomora.
Dar blogiau – ant tų pačių stendų yra parodos partnerių – judėjimo „Wine in Moderation“ interneto svetainės adresas.
Jūs tik pasiklausykite, kokiomis bjaurastimis užsiima šis atseit judėjimas – nori šviesti keisdamas įpročius ir mažinti neatsakingą vartojimą, taip pat informuoti apie naujausius tyrimus, susijusius su alkoholio poveikiu sveikatai.
Kitaip tariant, daryti tai, ką turėtų daryti tas pats Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas. Ir, skirtingai nuo departamento, daro. Kadangi pastarasis akivaizdžiai neįgalus bet kokiam darbui.
Na, aišku, kartais sugeba pro didinamąjį stiklą tyrinėti stendų maketus ir drausti viską, ko nesupranta.
Vienintelė paguoda – ir vynuogės augs, ir žmonės iš jų vyną darys, ir ragaus, ir Vyno dienos vyks dar daug daug metų po to, kai užvers kanopas ir tokių apyglušių įstatymų kūrėjai, ir jų beraščiai taikytojai.
Todėl šia optimistine tosto gaida ir siūlau pakelti pirmąją taurę Vyno dienų lankytojams.
