– Ar tiesa, kad per pastarąjį dešimtmetį prisidengiant kovos su korupcija vėliava buvo masiškai kaltinami žmonės? – paklausiau Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gintaro Jasaičio.
– Buvo atliktas tyrimas dėl Baudžiamojo kodekso 228 ir 229 straipsnių – piktnaudžiavimo ir pareigų neatlikimo – inkriminavimo. 2016 m. buvo apibendrinta 5 metų praktika.
Šiuose straipsniuose reikalaujama, kad būtų įrodytas didelės žalos valstybei požymis. O STT paprastai su prokurorais perduodavo bylas teismui ir tada, kai nebūdavo įrodytas didelės turtinės žalos (dabar per 12 500 eurų) požymis.
Tarkim, vyksta viešasis pirkimas, sekami pareigūnai, tiekėjai. Nustatomi smulkūs pažeidimai ir konstatuojama, kad viešasis pirkimas buvo blogas, buvo piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi arba netinkamai atliktos pareigos. Tokiose bylose išteisinimų buvo net iki 45 procentų!
Su prokuratūros vadovais mes pradėjome diskutuoti, kad situacija yra negera, praktiką reikia keisti. Dabar tokios bylos jau nepatenka į teismus, jei nėra konkrečios materialinės žalos, viršijančios minėtą sumą.
Pareigūnai, kurie tas bylas tyrė, padarė didelę karjerą. Bylos, atiduotos į teismą, pasibaigdavo po 5–6 metų išteisinimu, bet visuomenei buvo sudaromas įspūdis, kad labai gerai kovojama su korupcija.
Taip nukentėjo daug žmonių. Labiausiai kentėjo todėl, kad pareigūnai bylas paviešindavo, visuomenė žmones iš anksto nuteisdavo. O kai kaltinamieji būdavo išteisinami, tuo pareigūnai jau nesigirdavo.
Taip vyko ir Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo byloje, kurioje figūravo verslininkas Bronislovas Lubys, kurio teisininkai parengė sutartį. Buvo įžvelgtas kriminalas, pradėta baudžiamoji byla, ji buvo nagrinėjama 7 metus. Finalas – terminalo statybos nusitęsė 10 metų, o kaltų nėra.
Kiek dar yra tokių išteisintų? Kiek žalos atlyginta? Senosiose Europos Sąjungos valstybėse žala būtų atlyginta net ne ginčo tvarka.
– Prieš kelerius metus atsirado kitas galimas susidorojimo įrankis – 226 straipsnis (prekyba poveikiu)?
– Kai Lietuva ratifikavo konvenciją dėl kovos su korupcija, nuo 2011 metų atsirado grėsmingas 226 straipsnis. Anksčiau jis vadinosi „Tarpininkų kyšininkavimas“. Tada situacija buvo aiški – kyšis gali būti duodamas tiesiogiai, bet gali atsirasti ir tarpininkas. Teismų praktikoje beveik 80 proc. bylų nukeliaudavo į teismus ir būdavo priimami apkaltinamieji nuosprendžiai tais atvejais, kai kyšis buvo realus – pinigai, daiktas.
Bet pastaruoju metu atsiranda bylų, kai nėra nustatytos konkrečios sumos, nėra surasti pinigai. Taigi situacija panaši į tą, kuri buvo prieš 5–7 metus taikant straipsnį dėl piktnaudžiavimo tarnyba.
Disponuoti straipsniu dėl prekybos poveikiu galima plačiai. Leidžiama patraukti į baudžiamąją atsakomybę, jei apie kyšį tiesiogiai ar netiesiogiai pasakoma pareigūnui. Pagal dabartinę redakciją tai gali būti pasiūloma, pažadama arba susitariama duoti.
– Vadinasi, žmonės gali būti apkaltinti net jei nedavė kyšio?
– Taip, galima pradėti ikiteisminį tyrimą, kai pareigūnas linktelėjo, mirktelėjo ir leido suprasti, kad viskas bus sutvarkyta. Pagal šiandieninę STT praktiką, kuri dar nėra patvirtinta teismuose, kyšis – tai viskas. Ne tik pinigai, materialūs daiktai, bet ir įvairios paslaugos, pažadas teigiamai atsiliepti apie asmenį pareigūnui, priimančiam sprendimus.
Bet ar visais atvejais būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę?
Pavyzdžiui, vykdant kriminalinę žvalgybą fiksuojamas pokalbis tarp verslininko ir pareigūno. Verslininkas jo klausia, ar gali padėti išspręsti klausimą, žada nelikti skolingas. Tai pagal šitą straipsnį tai jau – nusikaltimas. Koks tokio pokalbio pavojingumo laipsnis, jei toliau nieko neįvyko?
Baudžiamosios teisės specialistai juokiasi, kad 226 straipsnis yra guminis ir jį galima pritaikyti visiems, kai juos paseki.
– Ar straipsnis dėl prekybos poveikiu įbaugino visuomenę?
– Manau, kad taip. Juo įbauginti tie, kurie daro kokią nors įtaką valstybės valdymui, versle.
– Ar šį straipsnį politikai gali panaudoti prieš tuos, kurie neįtiko, kuriuos reikia patraukti, kurių postas, pareigos kam nors reikalingos?
– Taip, tai gali būti įrankis. Verslo atstovai ir pareigūnai negali nebendrauti. O jei bendrauja, turi galvoti, ką kalba. Taisyklės pasikeitusios.
Ar tai gerai? Visi matomi kaip potencialūs korumpuoti asmenys. Koks tada tampa gyvenimas?
Kova su korupcija turi būti prioritetinė veikla tiek prokuratūroje, tiek kitose institucijose. Bet turėtų būti veikiama protingai, kad žmonės nebūtų persekiojami ilgą laiką, o po to išteisinami ir jokios atsakomybės tiems, kurie tam tikru metu elgėsi eksperimentiškai.
– Ar bylos dėl prekybos poveikiu – tik eksperimentinės?
– Jeigu bylos atiduodamos į teismus be rimtų įrodymų, tai kitaip nei eksperimentu to negalima pavadinti.
Yra ribinių situacijų, kai prokuroras neįsitikinęs, kad laimės procesą. Ar tokią bylą reikia siųsti į teismą? Juk už jos – žmonės. Dar nežinoma teismų nuomonė, o įtariamųjų, kaltininkų vis daugėja.
Prokuratūra turėtų būti nepriklausoma. Bet jei prokurorai lengva ranka rašo kaltinamuosius aktus ir tokias bylas perduoda teismui, vadinasi, priklausomybė nuo specialiųjų tarnybų egzistuoja. Tai yra negerai. Tokios situacijos prieš 10–15 metų nebuvo. Nebuvo taip rizikuojama žmonių likimais. Žmogaus teisės turi būti pirmoje vietoje.
Dar D.Valys buvo nurodęs visas bylas perduoti į teismą. E.Pašilis nieko nekeičia. Procesai užsitęsia. Nors žmonės išteisinami, nukenčia jų vardas, artimieji. Tokios klaidos – neištaisomos. O atsakingų nėra.
