Prasimušti į politiką vadinamajam advokatui nepadėjo nei kūjis, nei dėmesio banga Lietuvoje ar už jos ribų, kai jis Vilniaus centre suniokojo paminklinę lentą, skirtą prieštaringai vertinamam antisovietinės pokarinės rezistencijos veikėjui J.Noreikai-Generolui Vėtrai.
Atminimo lenta buvo sutvarkyta ir praėjusią savaitę grąžinta į ankstesnę vietą, nors Vilniaus meras R.Šimašius iš pradžių suabejojo, ar tai verta daryti. Bet buvo iš visų pusių paspaustas ir persigalvojo.
Vis dėlto mero abejonės nebuvo vien iš piršto laužtos. Mat po šio vandalizmo akto pasigirdo ir toks klausimas: kada Lietuvoje bus susitarta dėl atsakymų į svarbiausius klausimus, susijusius su holokaustu ir dalies lietuvių dalyvavimu žudynėse?
Kas turėtų pateikti pagrindinius konkrečius atsakymus? Žinoma, istorikai profesionalai.
Žodį turėtų tarti pirmiausia tie tyrėjai, kurie yra susibūrę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) ir prezidento dekretu įsteigtoje Tarptautinėje nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti komisijoje. Pastarojoje būtent į holokausto ir lietuvių dalyvavimo jame temą gilinasi autoritetingi ne tik Lietuvos, bet ir JAV, Vokietijos, Izraelio mokslininkai.
Bet netgi istorijos amatininkų ceche, nepaisant daugelio konkrečių tyrimų, skirtų įvairiems holokausto epizodams ir etapams, yra tik keletas tyrimų, kuriuose informacija apibendrina ir pagrindžia bendriausias išvadas. Tiesa, jos vis dar preliminarios ir labai atsargios.
Labai svarbu ir tai, ką laikyti kolaboravimu su nacių valdžia apskritai. Ir koks turi būti to bendrininkavimo mastas, pobūdis, kad asmuo būtų laikomas nevertu valstybinio pagerbimo ženklų, net nepaisant jo nuopelnų kovojant prieš sovietinę ir galbūt net nacių okupaciją?
Visas šias problemas išryškina vis tebeverdančios aistros dėl J.Noreikos-Generolo Vėtros.
Iškalbingiausias ir naujausias šios istorinės dramos epizodas – dalies minėtos tarptautinės komisijos narių vieša kritika LGGRTC.
Lietuvos, Vokietijos, JAV ir Izraelio akademinio pasaulio atstovus vienijanti tarptautinės komisijos pakomisė, skirta nacių režimo nusikaltimams tirti, sukritikavo LGGRTC pažymą, kurios pagrindu Lietuvos teismai neseniai vėl nusprendė, jog nėra pagrindo J.Noreiką-Generolą Vėtrą paskelbti nacių kolaborantu, dalyvavusiu holokauste.
Skirtingai vertinamas ir esminis faktas, kai J.Noreika, Antrojo pasaulinio karo metais būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė įsakymus dėl žydų perkėlimo į getus ir jų turto tvarkymo.
LGGRTC tyrėjų ir vadovybės aiškinimu, naciams tiesiog „pavyko įtraukti“ J.Noreiką į tokią veiklą, užtat neabejotini šio žmogaus tolesni nuopelnai galimai prisidedant prie žydų gelbėjimo, kritikuojant nacius ir kovojant prieš sovietus.
Tuo metu komisijos atstovai konstatuoja, kad pagal istorinius įrodymus, kuriuos, beje, pripažįsta ir LGGRTC, J.Noreika klusniai vykdė nacių įsakymus dėl geto steigimo, žydų turto nusavinimo, o vėliau pats davė papildomus išsamesnius nurodymus.
Vėliau beveik visi pagal tuos įsakymus suimti žmonės buvo išžudyti.
Tarptautinės komisijos nariai taip pat atmeta LGGRTC aiškinimus, kad nacių režimas Lietuvoje buvo unikalus, o J.Noreika ir daugelis kitų lietuvių iš pradžių nesuvokė ir nenumatė, koks likimas rengiamas žydams, nežinojo apie tas žudynes net joms jau vykstant.
Centro samprotavimus, jog lietuviai net galėjo manyti, kad žydams gete bus saugiau, o ten atsidurti norėjo net jie patys, komisijos atstovai pavadino aukų atminimo įžeidimu.
Tačiau Tarptautinės nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti komisijos aštri reakcija nesulaukė didesnio atgarsio nei kitų istorikų, intelektualų, nei politinio elito gretose.
Negana to, Vyriausybė, atrodo, susirengė pertvarkyti šią komisiją.
Itin iškalbingai nuskambėjo ir naujausi vieši vieno autoritetingiausių J.Noreikos-Generolo Vėtros gynėjų V.Landsbergio pareiškimai.
Jis jau ne pirmą kartą, tarsi pamiršdamas apie J.Noreikos dalyvavimą steigiant Šiaulių getą, paragino neskelbti visų, dirbusių naciams pavaldžioje administracijoje, kolaborantais.
Anot konservatorių patriarcho, Lietuvos visuomenė esą vis dar nėra susitarusi, ką laikyti kolaboravimu ne tik su nacių, bet ir su sovietų režimu.
Bet ar realu tikėtis, kad visuomenė ir politikai, kurių daugelis dabar atsargiai tyli, bent artimiausiu metu dėl viso to susitars? Atrodo, kad ne.
Tokią galimybę šiuo metu itin apsunkina ir tai, kad bet koks kritiškesnis ar atviresnis kalbėjimas šiomis temomis viešojoje erdvėje vadinamųjų ultrapatriotų tuojau pat gali būti apšauktas kolaboravimu su Maskvos propaganda.
Vadinasi, galima numanyti, kad viešąją erdvę toliau jauks politiniai perėjūnai su kūjais ar radikalūs priešingų ideologinių stovyklų rėksniai ir propagandininkai.
