„Kai kurie epizodai leidžia suprasti, kad tuo metu banditai faktiškai sau leido absoliučiai viską. Į ministerijas važiuodavo, bandydavo statyti savo komisarus, sau palankius žmones, valdininkus. Netgi finansuodavo kai kuriuos įtakingus to meto politikus“, – sako D.Dargis.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir D.Dargio pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Jūsų naujasis filmas vadinasi „Pirmieji kovotojai su mafija“. Tai filmas apie pirmuosius kriminalistus nepriklausomybės pradžioje, kuriems sąlygos ir aplinkybės nebuvo pačios smagiausios?
– Tai buvo labai sudėtingas laikotarpis, kiekvienas faktiškai galėjo būti potencialus taikinys. Dabar mes kai susitikinėjame, vyksta filmų rodymai su filmų herojais, buvusiais 6-ojo skyriaus vadovais, eiliniais darbuotojais, tai buvo tiek dramų ir tokių baisių dalykų. Faktiškai kiekvienas iš jų galėjo būti nužudytas, pats atsidurti už grotų, kai kas netgi buvo atsidūrę už grotų per tam tikras klastotes, intrigas, nusikaltėlių paspęstus spąstus ir sąmokslo scenas ir teorijas. Iš tikrųjų tai žmonės,verti pagarbos.
Už tai ir nusprendžiau kurti filmą ne apie grupuotes, „MG Baltic“, Lietuvos oligarchus, nors irgi labai knietėjo tai padaryti ir turiu daug medžiagos ta tema. Tuo labiau, paskutinė mano knyga buvo apie garsiuosius Lietuvos milijonierius, turtuolius. Manau, kad Lietuvoje norėtųsi parodyti tą vaizdą, bet nusprendžiau padaryti šiek tiek patriotinį filmą, padaryti padėką tiems žmonėms. Tuo labiau, būtent balandis yra ypatingas mėnuo 6-ojo skyriaus istorijai – lygiai 30 metų nuo jų įsikūrimo pradžios.
– Sakėte, būdavo įvairiausių dramų. Gal galite papasakoti jus patį labiausiai sukrėtusią istoriją?
– Kaip pasakojo vienas iš 6-ojo skyriaus vadovų, jis vieną vakarą grįžo į namus ir pamatė išvartytus daiktus. Vėliau vyko išpuolis, susigrūmimas su kaukėtu žmogumi, kuris vėliau pabėgo. Visa tai buvo karšta dvikova, kuri galėjo neaišku kuo baigtis. Jis iki šiol nežino tikrųjų įsiveržimo, imituoto apiplėšimo vykdytojų ir sumanytojų.
Kitas žmogus net pats kurį laiką sėdėjo už grotų. Važiavo atlikinėti savo tarnybinės užduoties ir vėliau taip viskas buvo sudėliota, kad jis tapo neva nusikaltėlio skriaudiku ir už tai jam teko kurį laiką pagyventi Sniego gatvėje. Tai yra kraupūs dalykai, kai pagalvoji ir pasižiūri į tuos žmones – jie yra tikri vyrai ąžuolai, kovotojai su mafija, o vėliau jie patys atsidūrę tokioje bedugnėje.
Tuo labiau, jų visų patraukimas iš teisėsaugos labai dramatiškomis aplinkybėmis vyko. Įkūrėjas Alvydas Sadeckas, 6-ojo skyriaus viršininkas važiavo atlikinėti kriminalisto užduoties, paprašyti pirštų antspaudų nuėmimo pas, jei neklystu, apvogtą Italijos ambasadorių „Radisson“ viešbutyje, kuris iki šiol veikia pačiame Vilniaus centre, ir jis vėliau buvo išmestas iš darbo.
Įsivaizduojate, kažkam, tuometiniams politikams, valdininkams, kažkokiems Vidaus reikalų ministerijos žmonėms, atrodė, kad jis neva pernelyg peržengė savo tarnybinę padėtį, pareigas. Šiandien dienai tai galbūt ir juokingi dalykai, bet aš matau, kad tai buvo savotiškas jų patraukimas, eliminavimas.
– Turbūt ne veltui. To meto nusikalstamos grupuotės turėjo daug ryšių su to meto politikais.
– Taip, labai daug. Kaip dabar dėliojam tą mozaiką, filmą kuriam, man susidarė vaizdas, kad visgi stovėjo kažkas už viso to, kad būtų sunaikintas 6-asis skyrius, kad Lietuvoje būtų daromas bardakas. Pasižiūrėkime, kas vyko Lietuvoje, kai buvo sunaikinti 6-ojo skyriaus padaliniai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.
Prasidėjo visiškai masinis nusikalstamumas gatvėse, valstybėje, o dar po metų, nes 6-ieji skyriai buvo sužlugdyti 1992 m. pradžioje, tai 1993 m. rudenį yra nušaunamas žurnalistas. Kaip kalbėjome su 6-ojo skyriaus buvusiais darbuotojais, Visvaldas Račkauskas kaip minėjo – buvo toks laikas, kad arba mes banditus ima, arba banditai ima mus, pareigūnus. Ir šiaip ne taip išlaviravo.
– Jeigu banditai turi politinį stogą, ką pareigūnai tada darydavo?
– Deja, į kamerą nė vienas man to atvirai nepapasakojo. Aš visiems savo filmo pašnekovams uždavęs vienintelį klausimą: kaip manote, dėl ko visgi buvo sunaikinti 6-ieji skyriai, ar tai nebuvo politikų iniciatyva? Versijų išjungus kamerą iš jų lūpų buvo įvairių. Labai įdomus epizodas, kad sunaikino tarkim 6-ąjį skyrių labai trumpai buvęs vidaus reikalų ministras Petras Valiukas, kuris vėliau figūravo netgi vienoje labai neskanioje istorijoje su neva ginklų kontrabanda ir „Vilniaus brigada“, kur buvo minimi dar keli aukšti to meto pareigūnai, valdžios žmonės.
Dar toks įdomus momentas, ką man pavyko išsiaiškinti šio filmo kūrimo metu – ministras labai paslaptingai ir įtartinai mirė, praėjus beveik pusei metų po to sprendimo sunaikinti 6-uosius padalinius. Netgi neatmestina versija, kad galėjo būti ir nužudytas.
– Ką reiškia paslaptingai ir įtartinai?
– Labai staigiai. Netgi yra tokių kalbų tarp 6-ojo skyriaus veteranų, kad galėjo būti nunuodytas – toks staigus kritimas. Aišku, visą laiką pas mus nurašoma amžiui, sveikatai, bet reikia žiūrėti giliau į kai kuriuos dalykus.
– Kas galėjo būti tuo suinteresuotas?
– Manau, kad nusikalstamos struktūros, kurios tuo metu viešpatavo Lietuvoje. Prisiminkime, kad Vilnių tuo metu į savo rankas buvo paėmę „Vilniaus brigados“ bosai, veikėjai, kurie yra susiję su tarptautine mafija. O tai yra labai rimti asmenys. Netgi šiandien 6-ojo skyriaus pareigūnai man nenori per daug apie „Vilniaus brigadą“ pasakoti. Neva sakoma, kad jie yra labai smarkiai išsikeroję, netgi Vilniuje centre esantys pastatai per tarpininkus priklauso tam tikriems žmonėms, kurie turėjo labai rimtus kontaktus su „Vilniaus brigada“.
– Kitaip sakant, grupuotė kaip ir sunaikinta, bet kažkokie likučiai iki šiol dar yra ir dėl to žmonės bijo kalbėti?
– Absoliučiai. Kaip yra Neapolio italų mafija, kuri rodoma tik vaidybiniuose filmuose, tai čia yra gyvenime realiai. Aš tą pamačiau, kai netgi rinkdamas medžiagą paskutinei knygai apie Lietuvos verslininkus milijonierius, aš domėjausi kai kurių Vilniaus milijonierių ar milijardierių praeities istorijomis. Aš aptikau tam tikrus pėdsakus, susijusius su „Vilniaus brigada“ kai kurių žmonių biografijose. Reiškia, tai buvo labai rimtas junginys.
– Tie pareigūnai vis dar nenori kalbėti dėl baimės?
– Manyčiau taip. Vienas iš jų man tiesiai šviesiai pasakė: „Tu ką, išprotėjai? Ir šiandien yra nesaugu“. Mane tai nustebino ir pribloškė, nes galvojau, kad dabar ne 1990-ieji, o 2019-ieji. ir kai kurių dalykų, pasirodo, vis dar negalime liesti ir viešinti. Man, kaip žurnalistui, šiek tiek skaudu, kad tokie dalykai dar vyksta. Bet tikiuosi, kad kažkada ta siena bus pralaužta.
– Ar jums pavyko išsiaiškinti, kiek to meto valstybės valdyme buvo politikos ir nusikalstamo pasaulio sąsajų?
– Kad jų buvo ir nemažai, tai 100 proc. Mes apie tai daug kalbėjome ne į kamerą ir diktofonus. Kaip supratau, tikrai buvo ir daug. Netgi kai kurie epizodai leidžia suprasti, kad tuo metu banditai faktiškai sau leido absoliučiai viską. Į ministerijas važiuodavo, bandydavo statyti savo komisarus, sau palankius žmones, valdininkus. Netgi finansuodavo kai kuriuos įtakingus to meto politikus.
– Išgirdote pavardžių, kurios jus patį nustebino?
– Ne, manęs per daug nenustebino, nes prieš tai jau buvau girdėjęs tam tikrus faktus apie tuos žmones, kurie galbūt galėjo turėti tam tikrų sąsajų.
– Tie žmonės dabar aktyvūs?
– Kai kurie iš jų yra nuošalyje, bet jie nėra visiškai pasyvūs.
– Kai kalbam apie tą laikotarpį, kyla klausimas, kokiomis priemonėmis buvo bandoma kovoti su tuo metu siautėjusiais nusikaltėliais – Daktarais, „Vilniaus brigada“. Turbūt ir pačių pareigūnų turimi įrankiai, galimybės buvo visiškai kitokios negu dabar?
– Taip, buvo labai skurdi ir labai juokinga techninė bazė. Faktiškai anekdotų knygelę būtų galima apie tai parašyti, kokios buvo galimybės jiems kovojant su tuometine mafija. Jie turėjo vienintelį žiguliuką – 6-as skyrius čia Vilniuje – kuris buvo „paturbintas“. Kiek žinau, pas garsųjį lenktynininką Stasį Brunzą, jo fabrike padarytas, įdėtas specialus variklis, kad galėtų pasivyti nuo jų sprunkančius nusikaltėlius. Tai buvo vos ne lenktyninė padaryta mašina – lenktyninis žigulys. Jie visi buvo mokomi vairavimo, šaudymo – savamoksliai buvo, visiškai neturėjo iš kur imti metodikos, informacijos.
Tai buvo žmonės, atėję dirbti iš idėjos, kovoti ir valyti valstybę. Net ir šiandien, kai pasižiūri, pas tuos žmones akys dega, kai jie prisimena tuos laikus. Kai kurie iš jų man kiekvieną vakarą skambina, kuomet vyksta filmo pristatymai šalyje ir vėl dalinasi tam tikrais prisiminimais, kuriuos galima buvo į filmą įtraukti. Bet sakau, kad gal nebent kažkada pratęsimą darysim, tai galės pasidalinti.
Prisiminkime, nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei interneto, nei kitų ypatingų, šiuolaikinių techninių priemonių. Netgi telefono negalėdavai pasiklausyti, tuo labiau, to meto garsūs nusikaltėliai irgi būdavo gudrūs, jie nekalbėdavo naminiais telefonais. Jie eidavo į gatves, susitikdavo, kalbėdavo arba per tarpininkus darydavo kažkokius susitikimus. Visą laiką nusikaltėliai buvo žingsniu priekyje, bet ne ką atsilikdavo ir mūsiškiai pareigūnai, jie taipogi ėjo koja kojon su jais. Ir, kaip rodo pavyzdys, galų gale sutriuškinta buvo „Vilniaus brigada“ ir palyginus labai greitai.
Galima pasižiūrėti į faktus – Vitas Lingys, vienintelis Lietuvos istorijoje žurnalistas, buvo nušautas 1993 m. spalį, jo nusikaltimo vykdytojai ir užsakovai buvo sulaikyti po mėnesio, dviejų. Ir pagrindiniam V.Lingio mirties užsakovui Borisui Dekanidzei mirties bausmė paskelbta ir įvykdyta 1995 m. liepą. Tai daug ką pasako, kad viskas vyko labai greitai netgi tomis sąlygomis, kokiomis jie tuo metu gyveno ir turėjo galimybę. Aišku, tai jau ne 6-ojo skyriaus operacija, bet žmonių, kurie pradėjo savo karjerą kaip 6-ojo skyriaus pareigūnai, Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyba.
– Jie turėjo kažkokią specifiką operatyviniuose veiksmuose, kuri skiriasi nuo dabartinių laikų?
– Labai didžiulę nuojautą turi ir lengvą paranoją. Visur įžvelgia kažkokius nusikaltimus. Su keliais kalbėjom apie garsų šios savaitės įvykį, gaisrą Paryžiaus katedroje, tokie filosofiniai pamąstymai buvo – kas, dėl ko. Daugelis iš jų įsitikinę, kad tai buvo tyčinis padegimas Velykų išvakarėse ir kad tai ne šiaip sau gaisras. Tokia lengva paranoja pas juos yra iki šiol išlikusi. Jie žvalgai, kriminalistai, sekliai.
Man labiausiai gaila, kad nepavyko šiame filme pasišnekėti su žmogumi, kuris tikrai sužlugdė, savo jėgomis atsivežė iš Latvijos į Lietuvą tuomet besislapsčiusį ir iš Lietuvos išvykusį B.Dekanidzę – tai tikrai labai rimtas buvęs Vilniaus kriminalistas, „operas“, seklys Jurijus Britovas. Jis iki šiol yra gyvas, žmogus legenda ir apie jį tiek įvairių pasakiškų legendų sklando, kad galima būtų atskirą knygą parašyti, filmą apie jį sukurti.
Bet jis laikosi tokio griežto principo: niekada išėjęs iš tarnybos neatsivėrė žiniasklaidai, apskritai nebendrauja su žurnalistais ir vengia – bėga nuo žiniasklaidos, tokių kaip aš, ir netgi nebendrauja su savo kolegomis iš 6-ojo skyriaus. Visiškai atsiribojęs gyvena. Sakoma, tikrieji sekliai taip ir gyvena – visiškai atsiriboję ir nuošalyje.
– Jūsų manymu, jie nuoširdūs? Tokie žmonės gali turėti ir asmeninių sąskaitų.
– Mano akimis, daugelis jų nuoširdūs. Bet tarp kai kurių iš jų yra likusios tam tikros intrigos ir nebaigtos sąskaitos. Tarp jų pačių viduje.
– Buvo atskleista tam tikrų detalių, kaip buvo kovojama su konkrečia grupuote – Daktarais ar „Vilniaus brigada“?
– Taip, buvo kai kurie virtuvės faktai atskleisti, bet jie ne tik kovojo su nusikalstamomis grupuotėmis. Jų vaidmuo labai svarbus Sausio 13-osios įvykiuose. Jie arė tą visą kruvinąjį savaitgalį. Jie, kaip „operai“ važinėjo, filmavo, fiksavo įvykius ir vėliau netgi 6-ojo skyriaus operatoriaus vaizdai pasklido po visą pasaulį.
Netgi kitos televizijos juos panaudojo, transliavo, nes tai buvo patys unikaliausi kadrai, kurių netgi šiai dienai neturi nė vienas televizijos kanalas Lietuvoje ar kažkokie operatoriai. Dar įdomus momentas, aišku, jie man to nepasakojo – kaip jie išaiškino gintaro vagystę iš Palangos muziejaus 1990 m. gale. Būtent 6-asis skyrius ir išaiškino, o ten jau vertas detektyvo atvejis. Išaiškinta buvo per informatorių, slaptus bendradarbius, kuris vėliau, deja, kažkokiomis aplinkybėmis, buvo patrauktas iš šito pasaulio.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
