Per dešimtmetį 1979−1989 m. vykusią Sovietų karinę kampaniją Afganistane, žuvo daugiau nei 14 tūkstančių karių, apie 50 tūkstančių buvo sužeista. Kai 1989-ųjų m. vasario 15 d. Sovietinė armija galop buvo išvesta iš Afganistano, daugiau nei 200 karių likimas liko nežinomas. Dokumentuose jie įvardijami kaip dingę be žinios.
Vienas iš dingusiųjų – lietuvis Arvydas Žutautas, gimęs 1966 metais, į Sovietinę armiją pašauktas 1986 m. balandžio 18 d. tuometinės tarybinės Latvijos Respublikos Saldaus miestelio (apie 40 km nuo Mažeikių) rajono kariniame komisariate.
Tikėtina, dėl šios priežasties A. Žutautas nebuvo įtrauktas į lietuvių Afganistano karo veteranų sąrašus, o atvirai prieinamuose informacijos šaltiniuose internete nurodoma klaidinga jo tautybė, pagal šaukimo vietą – latvis. Saldaus rajone, Latvijoje, Grezes kaime, kartu su tėvais gyvenęs A. Žutautas dirbo žemės ūkyje.
Karinis dalinys numeris 93992
Afganistane Sovietinės armijos eilinis A. Žutautas atsidūrė 1986 m. rugpjūčio mėnesį (pagal kitus šaltinius birželio-liepos mėn.) Tarnavo 66-ojoje atskirojoje motorizuotoje pėstininkų brigadoje, karinio dalinio numeris 93992 Н. Brigada buvo dislokuota Nangarharo provincijos sostinėje Džalalabade, Afganistano pietryčiuose.
Iki Sovietų intervencijos šitas kraštas daugiausiai buvo žinomas dėl unikalaus subtropinio klimato, ir, pasak išdidžių vietinių, dėl Afganistane geriausiai išnokstančių vynuogių.
Karo metu regionas, besiribojantis su kaimyniniu Pakistanu, strategiškai buvo labai tinkamas sukilėliams arba modžahedams, todėl ten, pasienyje, įsikūrė ne viena mokomoji modžahedų stovykla. Per kalnus vedė daug kelių ir takų, kuriais modžahedus pasiekdavo reikalinga provizija. Sukilėliams šių vietų kontrolė ir apsauga buvo ypatingai svarbi.
Lietuvis Nangarharo provincijoje be žinios dingo 1986 m. gruodžio 17 d. Nurodoma, kad kūnas rastas nebuvo. Apie tolesnį lietuvio A. Žutauto ar jo palaikų likimą nieko nėra žinoma.
Ilgą laiką šaltiniuose A. Žutautas įvardintas kaip dingęs be žinios, tačiau prieš keletą metų internete ši biurokratinė frazė buvo papildyta keliais lemtingais žodžiais: „Faktiškai žuvo, kūnas rastas nebuvo“. Ką tai reiškia?
Formuluotė „dingęs be žinios“ – jau nieko gero nežada
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas ats. gen. ltn. Valdas Tutkus, Afganistano kare tarnavęs kuopos vadu sako, kad tokiu atveju žmogaus ar jo palaikų palaidojimo vietos aptikimo reikalas yra praktiškai beviltiškas: „Praėjo labai daug laiko, be to, formuluotė „dingo be žinios“ jau nieko gero nežada.
Pagal karinę teisę, faktas, jei karys žuvo mūšyje ir iš jo nieko neliko, pvz., užlipo ant minos, šalia sprogo sviedinys ar pan., ir tai yra patvirtinama liudininkų, žmogus jau tą pačią dieną nuostolių sąrašuose įvardijamas kaip žuvęs.
Šiuo atveju formuluotė „dingo be žinios“ su prierašu „faktiškai žuvo, bet kūnas nebuvo rastas“ nėra tiksli. Tai tėra nepatvirtinta prielaida, nes jeigu būtų bendražygių liudijimai, kad karys žuvo, tai jis dokumentuose niekada nebūtų įvardintas, kaip dingęs be žinios.“
Žuvęs ar dingęs neaiškiomis aplinkybėmis?
Gilinantis į atviruose šaltiniuose afgan.ru, artofwar.ru internete publikuojamus veteranų atsiminimus ir duomenis, yra buvę precedentų, kad naudojant formuluotę „faktiškai žuvo, kūnas rastas nebuvo“ nuostolių sąrašuose įrašyti nuskendę srauniose kalnų upėse ar beviltiškose situacijose koviniuose veiksmuose Afganistane dingę kariai. Kariniai biurokratai teisinėje kalboje, dokumentuose, likdavo teisūs, jei karys nukrito nuo kelių šimtų metrų aukščio skardžio, atsiliko nuo būrio ir daugiau nepasirodė, įsiveržė į apieškomą pastatą, bet iš jo nebeišėjo, jis – „dingęs be žinios.“
Kaip ir pražuvo, bet mirusio niekas nematė ir nerado, taigi ir faktiškai žuvęs, nors dokumentuose „dingęs be žinios“. Sunku artimiesiems nežinomybėje gyventi daugiau nei trisdešimt metų. Intriga šioje tragiškoje istorijoje išlieka, tačiau vilties rasti nors kruopelytę informacijos daugiau, yra labai mažai.
Nangarharo provincijoje daugiau dešimtmetį nuo 2003 m. pabaigos veikusi JAV vadovaujama provincijos atkūrimo grupė užsidarė ir savo veiklą nutraukė 2014 m. (Pagal ilgalaikę strateginio bendradarbiavimo sutartį visos JAV Provincijos atkūrimo grupės Afganistane buvo uždarytos nuo 2012 antros pusės iki 2014 m. pabaigos.).
Ar būtų kažkuris iš vietinių senbuvių prisiminęs trijų dešimtmečių senumo istoriją ir papasakojęs apie žuvusį arba į nelaisvę paimtą sužeistą priešo karį?
Dezertyravo ir (arba) išgyveno nelaisvėje
Sovietų kareiviai, sužeisti mūšyje, gyvi patekdavo į sukilėlių nelaisvę, dalis dėl asmeninių priežasčių patys dezertyruodavo. Kas nelaisvėje sugebėdavo išlikti gyvi, verčiami aplinkybių priimdavo Islamo tikėjimą. Lietuviai, 2005−2013 m. tarnavę Čagčarane veikusioje, Lietuvos vadovaujamoje Goro provincijos atkūrimo grupėje, gerai prisimena vietinį šuravi (sovietinis karys Afganistane), jau seniai tapusiu savu Čagčarane, kur Hindukušo kalnų masyve išsidėsčiusi viena sunkiausiai pasiekiamų Vakarų Afganistano provincijų. Tai Noor Mohamadas (Nurmamadas) arba Sergejus Krasnopiorovas, gimęs 1965 m., Kurgane, pietvakarių Sibire, Rusijoje.
Jis iš Čagčarane dislokuoto artileristų dalinio dezertyravo 1984 m., po beveik dviejų metų tarnybos. Vieni liudininkai sako, kad dėl nestatutinių santykių, kiti, kad buvo pagautas vietiniams pardavinėjantis valdišką turtą, nes tarnavo aprūpinimo būryje, disponavo degalų atsargomis ir kitomis materialinėmis gėrybėmis.
Gresiant bausmei, S. Krasnopiorovas pasidavė į nelaisvę vienam iš vietinių vadų Satarui ir iki sovietų išėjimo iš Afganistano tame būryje sukilėliams taisė techniką ir ginkluotę. Teigiama, kad po kurio laiko, gerą reputaciją užsirekomendavęs pas Satarą, jis perėjo tarnauti pas aukštesnio rango modžahedų vadą, Afganistano Armijos generolą Abdulą Rašidą Dustumą, vadovavusį uzbekų kovotojams, dalyvavo kovos veiksmuose prieš sovietus.
Mūšiams aprimus, vedęs vietinę merginą įsikūrė bevardžiame kaimelyje apie 20 km nuo provincijos sostinės. Dabar Nurmamadas prižiūri Čagčarano elektros tinklus, taip pat dirba darbų vadovu akmens skaldykloje, vietos skaldos išgavimo įmonėje.
Vyras išlaiko tiems kraštams būdingą daugiavaikę šeimą: augina šešis vaikus, berniukai, šviesiaplaukiai, mėlynakiai. Dar tiek pat vaikų ankstyvame amžiuje mirė nuo ligų.
Pats Nurmamadas turi savo įvykių versiją, teigia su saviškiais nekariavęs, tik taisęs ginkluotę ir tuo buvęs naudingas modžahedams, kuriems pasidavė. Gerai susigaudydamas technikoje jis sugebėjo išlikti sunkiausiu metu, o dabar iš to neblogai užsidirba. Per keletą nelaisvės mėnesių išmokęs dari kalbą ir priėmęs Islamą, Sergejus, anot jo paties, persirgo daugybę mirtinų infekcinių ligų, bet išliko gyvas ir teigia, kad niekam nelinkėtų tokio likimo.
Mums, 4-osios pamainos Goro Provincijos atkūrimo grupės kariams, kurios sudėtyje 2007 m. teko tarnauti Afganistane, šis sibirietis atrodė visiškai supanašėjęs su vietiniais tadžikais, jį išduodavo tik ilgesingas mėlynų akių žvilgsnis ir neužmiršta rusų kalba, kuria bendravome.
Neįveikiami Tora Bora kalnai ir bandymai kontroliuoti Pakistano pasienį
Nangarharo provincijoje veikusi 66-oji atskiroji motorizuotoji pėstininkų brigada, kurioje tarnavo A. Žutautas, egzistavo tik Afganistano karinės kampanijos laikotarpiu. Dalinys buvo suformuotas 1980 m. kovo 1 d. 186-ojo Kazachstane dislokuoto motorizuotojo pėstininkų pulko pagrindu, specialiai operacijai Afganistane.
Kaip rašoma šios brigados internetiniame tinklapyje 66brigada.ucoz.org jau per pirmuosius dvejus metus Afganistane brigada patyrė nemenkų nuostolių: 52 žmonės žuvo, apie 200 buvo sužeisti. Per visą tarnybos laiką Afganistane 66-oji brigada neteko 572 karių, dar 24 dingo be žinios.
1980-1981 m. 66-ąjai brigadai vadovavęs papulkininkis Olegas Smirnovas dokumentinėje juostoje „Pirmasis mūšis su terorizmu“ (Rusijoje turintis pateisinti Sovietų karą Afganistane) prisimena: „Nangarharo provincijoje, prie Afganistano – Pakistano sienos, strategiškai labai svarbioje vietoje, visada buvo daug sukilėlių stovyklaviečių, logistikos punktų ir net karo lauko ligoninių. Jau nuo 1980-ųjų m. pavasario rytinėje Nangarharo ir kitose su Pakistanu besiribojančiose provincijose, kalnuose pradėjo kurtis modžahedų bazės, čia, per tunelių ir takų sistemas sukilėliams buvo tiekiami ginklai, įvairiausio kalibro šaudmenys ir medikamentai iš Pakistano pusės.
Iš tokių bazių sukilėliai dažnai puldinėdavo Sovietinės armijos kolonas, garnizonus ir kontrolės postus, taip pat Afganistano administracines vyriausybines įstaigas. Taip pat bandyta numušti lėktuvus, apšaudyti aerodromus. Pati didžiausia modžahedų bazė buvo įsikūrusi Tora Bora kalnuose.“
Tą pačią bazę, po įnirtingo bombardavimo, pavyko užimti tik amerikiečiams 2001 m. Tuose kalnuose, anot JAV žvalgybos duomenų, kurį laiką slapstėsi Osama Bin Ladenas, teroristinės organizacijos „al-Qaeda“ įkūrėjas ir rugsėjo 11-osios teroristinių aktų JAV organizatorius. Kai JAV pajėgos užėmė kalnus, Bin Ladeno ten jau nebebuvo.
Sovietinės okupacijos metu Tora Bora kalnuose esančiuose tuneliuose būdavo kaupiama ginkluotė, karavanais atkeliavusi iš Pakistano, kurio siena yra netoliese, apie 10 kilometrų. Vėliau iš Nangarharo modžahedai resursus paskirstydavo ne tik šioje provincijoje kariaujantiems sukilėliams, bet ir toliau − šalies gilumoje esančioms provincijoms.
Ten buvo centriniai afganistaniečių sandėliai, amunicija aprūpindavę centrinę ir rytinę šalies dalį. Tuomet, devinto dešimtmečio pradžioje, sovietams norint perimti Tora Bora kalnų kontrolę, buvo organizuota bendra 66-osios atskirosios motorizuotos šaulių brigados ir Afganistano nacionalinių pajėgų operacija, kodiniu pavadinimu „Škvalas“.
„Modžahedams šiame regione vadovavo karo vadas Muhamadas Junusas Halesas, − dokumentiniame filme pasakoja papulkininkis O. Smirnovas, − jo įtvirtintas rajonas pagal operacijos sumanymą turėjo būti sunaikintas. Tora Boros kalnus šturmavo gausios Afganistano armijos pajėgos, pastiprintos sovietinės pėstininkų divizijos oro desanto brigados pajėgumais.
Sovietų kariai pagal planą turėjo būti rezerve, dengti puolančius afganistaniečius. Realybėje išėjo kitaip. Operacija prasidėjo 1980-ųjų rugsėjo 9-ąją, tačiau sovietų kariškiams pasiekti užsibrėžtų tikslų nepavyko.
Afganistano nacionalinės armijos kariai nenorėjo kautis, o didelis modžahedų pasipriešinimas neleido sovietams giliau įsiveržti į tarpeklį ir užimti norimų kalnų viršūnių. Situaciją dar labiau apsunkino tai, kad paremti pėstininkų šiame puolime negalėjo sraigtasparnių aviacija, nes pagal patvirtintą tvarką, sovietiniai sraigtasparniai negalėjo skristi taip žemai, kiek reikėjo.
Šį draudimą sovietai gudriai apėjo lemiamu momentu į Afganistano armijos sraigtasparnius įsodinę savo įgulas ir tik taip iniciatyvą mūšyje perėmė į savo rankas. Atsigavo ir užnugaryje likę Afganistano armijos kariai, prisijungdami prie atsitraukiančių modžahedų persekiojimo. Sukilėliai kuriam laikui iš Tora Bora kalnų prieigų buvo išstumti.
Vienas žiauriausių karo vadų Muhamadas Junusas Halesas, asmeniškai dalyvaudavęs daugelyje mūšių, su savo vyrais kuriam laikui pasitraukė į kalnų gilumą, palikdamas dalį savo ginkluotės ir amunicijos. Sovietinės armijos bandymų perimti pasienio su Pakistanu kontrolę vėliau irgi pasitaikė, bet operacijų rezultatai būdavo trumpalaikiai.
Kovinės operacijos metu 1986-ųjų m. pabaigoje dingo ir mūsų lietuvis A. Žutautas. Pati 66-oji motorizuotoji pėstininkų brigada 1988 m. buvo išvesta iš Afganistano ir išformuota.
Lietuvis Andrius Eiva iš JAV − Afganistano modžahedų rėmėjas ir belaisvių gelbėtojas
Dar vienas lietuvis 9-ajame dešimtmetyje, dirbęs Afganistane, buvo Amerikos lietuvis Andrius Eiva. Apie jo karinę karjerą ir veiklą Afganistano sukilėliams tiekiant JAV gaminamas „Stinger“ raketas, buvo ne kartą rašyta, o A. Eivos indėlis į Lietuvos Nepriklausomybės gynybą 1991 m. įvertintas valstybiniu apdovanojimu − Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje West Pointo karo akademijos absolventas A. Eiva, turėdamas kapitono laipsnį, išėjo į atsargą. O devintojo dešimtmečio viduryje lankėsi Afganistane, kur mokė vietinius kovoti su sovietais.
Bendradarbiaudamas su rusų disidentu Vladimiru Bukovskiu, A. Eiva derėjosi su afganais, kad šie nežudytų sovietinių belaisvių. Tai išgelbėjo gyvybę kelioms dešimtims kareivių, tarp jų ir vienam lietuviui. A. Eiva, be JAV gamybos ginklų tiekimo sukilėliams, suvokęs sovietų belaisvių situacijos tragizmą, prisistatydavo kaip „Bastilijos“ programos (operacijos) koordinatorius.
Pats A. Eiva aktyviai rūpinosi šios programos lobizmu. Tai buvo tarptautinis projektas, finansuotas kelių tarptautinių organizacijų, kovojusių už žmogaus teises. „Bastilijai“ oficialiai vadovavo tas pats rusų disidentas V. Bukovskis.
Kai amerikiečiai vieno iš afganistaniečių karo vadų Ahmad Šacho Masudo pasiteiravo, kodėl jie neturi kalėjimų sovietų karo belaisviams, pastarasis atsakė, kad tai būtų per didelė prabanga patiems rusams, kurie Afganistane kalti dėl daugelio žmonių žūčių, tarp jų ir civilių, − rašoma straipsnyje „Šaltojo karo kryžiuotis ideologinio mūšio lauke: Andrius Eiva, KGB ir Sovietų – Afganistano karas“, publikuotame Slavų, Eurazijos ir Rytų Europos studijų centro tinklapyje (cseees.unc.edu).
Konflikto pradžioje į nelaisvę patekusius sovietų kareivius dažniausiai žiauriai nukankindavo jau pirmąją parą, arba paversdavo mankurtais, vergais. Vieniems, priklausomai nuo šeimininkų, vergo likimas buvo labai sunkus, kitiems sekėsi geriau.
Galimybė iš Sovietų sąjungos pabėgti į Vakarų Europą per Centrinę Aziją?
Grįžtant prie „Bastilijos“ operacijos, A. Eiva ją įvardija kaip nelabai pasisekusią. Matyt, buvo tikimąsi geresnių rezultatų. JAV būta ir kitokių, netgi utopinių planų, rašoma cseees.unc.edu, − Afganistano kalnuose įrengti garsiakalbius ir kaip Antrajame pasauliniame kare užsiimti psichologinėmis operacijomis, sovietų karius rusiškai raginant pasiduoti modžahedams, kad šie iš Sovietinės armijos galėtų pereiti į Vakarus.
Keistas buvo toks amerikiečių sumanymas − padėti sovietų kariams pabėgti iš Sąjungos per Vidurinę Aziją į Vakarų Europą. Norėta netgi prašyti didelių lėšų iš JAV vyriausybės šiam projektui finansuoti. Teoretikai, šio projekto autoriai, teigė, kad planas turėtų suveikti ir su pakeltomis rankomis į provakarietiškų modžahedų pusę eis šimtai sovietinių kareivių. Taip neva būtų ženkliai susilpninti Sovietinės armijos pajėgumai Afganistane.
Nepavyko. Utopinė idėja gana greitai buvo sukritikuota ir tikruose mūšiuose dalyvavę Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentai vykusiai replikavo, kad viduryje Azijos iki dantų ginkluotiems sukilėliams, niekas gyvas nenorėtų pasiduoti, net jei po to turėtų menką viltį gyvas pakliūti į Vakarus, o ne atsisėsti ant kaitinamo puodo, kuriame šnypščia įmesta giurza, viena nuodingiausių Afganistano gyvačių. Aišku, tokiu keliu į Vakarus pakliuvusių laimės kūdikių visgi pasitaikė.
Rusas Jurijus Vaščenka, pabėgęs iš internuotų belaisvių stovyklos Šveicarijoje, 1983 m., politinio prieglobsčio pasiprašė Vakarų Vokietijoje, – žurnalistas Igoris Petrovas šią istoriją aprašo straipsnyje „Drausmės batalionas ant Cugo ežero kranto“ tinklapyje swissinfo.ch.
Ukrainietis Jurijus Povarnicinas į nelaisvę papuolė 1981 m. ir belaisvių stovykloje prie Pakistano sienos laukė mirties bausmės. Sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, su pirmąja karo belaisvių grupe iš Karačio miesto Pakistane, 1982 m. gegužę jis buvo nuskraidintas į Šveicariją, kur turėjo kantriai laukti išsiuntimo į Sovietų Sąjungą. Iš stovyklos, kur gyveno su kitais internuotais kareiviais, Povarnicinas ne kartą bandė pabėgti, netgi buvo uždarytas į Berno kalėjimą.
Karą Afganistane jis atvirai vadino absurdu, keikė sovietų valdžią bei režimą ir, pasibaigus internavimo terminui, pasiliko Šveicarijoje, nors ir kankinamas didelio tėvynės ilgesio.
Modžahedai ne veltui toleravo Raudonojo Kryžiaus atstovų grįžimą į Afganistaną 1982 m., nes prasidėjus karui, 1980-ais, ši organizacija savo veiklą Afganistane buvo nutraukusi. Modžahedai organizacijai leido vykdyti humanitarinę veiklą ir rūpintis jų įkalintais sovietų karo belaisviais, mainais už tai, kad šie pasirūpintų jų bendražygiais, kalinčiais į rytus nuo Kabulo esančiame Puli Čarchi kalėjime.
Internuotų sovietinių „afganų“ stovykla prie Cugo ežero, Šveicarijoje
Dalimi neformalaus susitarimo dėl karo belaisvių tarp Afganistano modžahedų, Šveicarijos Raudonojo Kryžiaus organizacijos ir Sovietų Sąjungos buvo sąlyga, kad visi karo belaisviai iki juos grąžinant į tėvynę, du metus pragyventų neutralioje šalyje. Rinktasi tarp trijų valstybių: sovietams netiko Pakistanas, modžahedams Indija, kompromisas pasiektas pasirenkant Šveicariją.
Wikipedia.org duomenimis, sovietinės Afganistano kampanijos metu į nelaisvę pateko, be žinios dingo 417 sovietų karių. 130 belaisvių gyvybių, palaipsniui, nedidelėmis grupėmis buvo išgelbėta iš Pakistano kalėjimų ir karo belaisvių stovyklų.
Tai buvo svarbus ir sunkus darbas, atliktas atkaklių nevyriausybinių organizacijų, žmogaus teisių aktyvistų ir sumanių derybininkų, tarp jų ir A. Eivos.
Iki dabar daugiau nei 200 žmonių yra įvardijami kaip dingę be žinios. Apie 30 žmonių iš to sąrašo, įvairių organizacijų atstovams, pavyko rasti gyvus Afganistane. Apie 20 buvusių kareivių, dažniausiai su svetur sukurtomis šeimomis, grįžo namo ir pabandė prisitaikyti, tačiau ne visi sėkmingai. Pasitaikė ir grįžusių atgal į Aziją.
Tarp išgelbėtų belaisvių ir lietuvis
Andrius Eiva, bendradarbiaudamas su rusų disidentu V. Bukovskiu, derėjosi, kad afganai nežudytų sovietinių belaisvių, taip išgelbėdamas gyvybę kelioms dešimtims jaunuolių, tarp jų ir vienam lietuviui.
Tarpininkaujant A. Eivai, iš modžahedų nelaisvės buvo išlaisvintas druskininkietis Rimas Burba. A. Eiva dėjo pastangas, kad vairuotoju Afganistane tarnavęs R. Burba pasitrauktų į Vakarus, tačiau pastarasis nesutiko ir, padedant Šveicarijos Raudonojo kryžiaus organizacijai, grįžo į Lietuvą.
Pagal tuomet galiojusius tarptautinius susitarimus, išlaisvinti karo belaisviai porą metų gyveno specialioje stovykloje internuotiems kariams Šveicarijoje ir tik po to galėjo grįžti į savo tėvynę.
Internuoti buvę karo belaisviai buvo įkurdinti kurortinėje šiaurės rytų Šveicarijos dalyje, armijai priklausančioje teritorijoje prie Cugo ežero. Šį ežerą supa miškais apaugę Alpių kalnai − Rigos, Rosbergo ir Cugerbergo. Nepaisant gamtos grožio, gerų gyvenimo sąlygų, neapsikentę ilgo termino ir neapibrėžtų ateities perspektyvų, internuoti kareiviai gana dažnai bandydavo iš ten pabėgti, − teigiama šaltinyje swissinfo.ch.
