Prie buvusių teismo rūmų Ukmergėje atskubėjo jauna simpatiška moteris. Buvusi kriminalinės policijos tyrėja šypsojosi, nors pokalbis žadėjo būti nelengvas.
Z.Černyšova pažįsta šiuose rūmuose dirbusį ir buvusį teisėją E.Pašilį, ir buvusį teisėjo padėjėją, vėliau prokurorą J.Gelumbauską.
Šie teismo rūmai, kur susikirsdavo jų keliai, visoje šalyje išgarsėjo 2012–2013 metais, kai buvo rasta paslėpta apie 3 kilogramus gyvsidabrio. Taip ir neišsiaiškinta, kaip ten atsirado šios nuodingos medžiagos.
Prie užrakinto pastato sutikti ukmergiškiai svarstė: „Gal tai buvo kerštas už nepelnytą bausmę?“ Kiti girdėję kalbų, kad gyvsidabrį ten laikė vienas teisėjų, gavęs kaip kyšį ir žadėjęs parduoti, bet nespėjęs.
Suabejojus šia versija ukmergiškiai patikino: „Vienas čia praeityje dirbęs teisėjas už palankų sprendimą imdavo tik aukso luitus.“
Teisingumo keliai kartais būna ilgi ir duobėti. Vienų tikėjimas juo dūžta, kitiems pavyksta jį išsaugoti.
Tačiau kartais neteisybės jausmas taip drasko širdį, kad paakina prabilti viešai.
Įrašą nusiuntė į Vilnių
Ilgametę kriminalinės policijos tyrėją Z.Černyšovą pribloškė liaupsės, kurių generalinis prokuroras E.Pašilis viešai pažėrė savo dukters krikštatėviui J.Gelumbauskui.
Dirbdama tyrėja ukmergiškė į Generalinę prokuratūrą nusiuntė jos pokalbio su J.Gelumbausku garso įrašą, apie kurį turėjo žinoti ir E.Pašilis.
Įrašas buvo darytas pastate, kur įsikūręs teismas ir policijos komisariatas.
Tada J.Gelumbauskas ant laiptų pasivijo iš įvykio vietos į komisariatą grįžusią tyrėją, užkirto jai kelią, koja prirėmė duris, kad negalėtų praeiti. Koridoriuje įvykusį susidūrimą galėjo matyti ir daugiau žmonių, kurie laukė prie teismo salės durų.
Pareigūnė vilkėjo uniformą, o kepurę su telefonu laikė rankoje.
Išgirdusi pakeltą J.Gelumbausko balsą ji telefonu padarė įrašą.
Buvusi tyrėja tvirtino, kad po to ji sulaukė tarnybinių nuobaudų: „Gavau griežtą papeikimą ir už tai, kad niekam negirdint nusikeikiau. Bet teismas nuobaudas pripažino neteisėtomis – liko tik viena pastaba.“
Grasino tarnybine nuobauda
Buvusi pareigūnė neišsaugojo pokalbio su prokuroru J.Gelumbausku garso įrašo – teigė, kad jos kompiuteryje laikyta informacija buvo sunaikinta.
Tačiau „Lietuvos rytui“ pavyko gauti to įrašo kopiją.
– Su kuo jūs kalbat, ką?! – pakeltu tonu ištarė J.Gelumbauskas.
– Su savimi. Prašau, praleiskite, – paprašė Z.Černyšova.
– Kaip bendraujat?! Tarnybinio dar vieno reikia? – neatlyžo prokuroras.
– Prašom.
– Jaučiate, kur dirbat? Gal turguj? Kas aš jums, draugas?
– Jūs – ne.
– Tai kaip bendraujat?!
– O kaip jūs bendraujate?
– Kaip aš bendrauju? Elementarios etikos gal, kultūros.
– Aš noriu pasakyti tą patį – tai jūs nepamirškite, kur dirbate. Prašau, praleiskite mane.
– Turbūt etikos komisijai reikės pačią skųsti!
– Prašau, praleiskite mane. Juk čia kameros visur, – ištarė pareigūnė.
J.Gelumbauskas, metęs repliką apie kameras, atsitraukė.
Sprendimas – palankus
2016 metų kovo 24 dieną J.Gelumbausko pokalbio su tyrėja įrašas pasiekė Generalinę prokuratūrą.
Kriminalinės policijos tyrėja taip pat nusiuntė pranešimą apie nuolatinį užgauliojimą, žeminimą ir prašymą patikrinti šio prokuroro nutrauktas bylas, jo nurodymus bylose, perklausyti teismo posėdžių garso įrašus, atlikti jo atestaciją.
J.Gelumbausko elgesį 2016 metų balandžio 22 dieną svarstė Prokurorų etikos komisija. Jis aiškino, kad 2015 metų lapkričio pabaigoje pakvietė tyrėją į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo aptarimo, bet ji neatvyko.
2015 metų gruodžio 12-ąją jis esą išėjęs iš teismo sutiko tyrėją ir paklausė, kur buvo dingusi. Esą ji atsakė, kad protingiems žmonėms niekada nebuvo dingusi.
Prokuroras neva netrukdęs praeiti, o įrašytas pokalbis tebuvo tyrėjos kerštas už tarnybinį patikrinimą (J.Gelumbauskas nebuvo prašęs dėl tyrėjos darbo atlikti tarnybinio patikrinimo. – Aut.).
Prokurorų etikos komisija nutarė, kad J.Gelumbauskas nepadarė įstatymo pažeidimo ar tarnybinio nusižengimo.
„Pareiškėjos prašymas patikrinti neįvardintas prokuroro nutrauktas bylas, jo nurodymus bylose, perklausyti posėdžių garso įrašus vertintinas kaip nekonkretus“, – teigiama komisijos išvadoje.
Tyrėjos imdavo drebėti
– Kiek metų jūs pažįstate prokurorus E.Pašilį ir J.Gelumbauską? – „Lietuvos rytas“ paklausė buvusios tyrėjos Z.Černyšovos.
– Ukmergės policijos komisariate dirbau apie dešimt metų. E.Pašilį kaip teisėją pažįstu nuo tada, kai teismas buvo perkeltas į tą patį pastatą kaip ir Ukmergės policijos komisariatas.
Pasisveikindavome koridoriuose, automobilių aikštelėje, raštinėje.
E.Pašilis – geraširdis, mandagus. Bet mums buvo šokas, kai jį paskyrė generaliniu prokuroru. Jis neatrodė lyderis – buvo per minkštas, vedamas kitų.
Tokiais žmonėmis gali kas nors manipuliuoti.
Su J.Gelumbausku susipažinau, kai tik jis pradėjo dirbti Ukmergės prokuratūroje.
Teko dirbti ir tiesiogiai, kai jis kontroliuodavo bylas.
Jo nurodymai kartais būdavo ne pagal bylos esmę. Jis neįsigilindavo į liudininkų parodymus, aplinkybes, įvykio vietą. Į darbą žiūrėjo atmestinai.
Matėme, kaip E.Pašilis ir J.Gelumbauskas bendraudavo. Kaip savas su savu.
Manau, jie abu yra kažkam parankūs ir turi politinį užnugarį.
– Ar dėl J.Gelumbausko nurodymų galėjo kas nors nukentėti?
– Ir kentėjo. Aš esu ne vienam patarusi kreiptis į advokatą. Žmonės po to buvo man dėkingi.
Kartais būdavo skiriamos per griežtos kardomosios priemonės, baudos. Pavyzdžiui, penkių vaikų tėvas buvo registruotas Darbo biržoje, gaudavo pašalpą, žmona darbe – minimalią algą. Jam skyrė didžiulę baudą!
Neatsižvelgiant į žmogaus materialinę padėtį būdavo skiriamos maksimalios baudos.
Tokiam žmogui galėtų padėti ir kitos poveikio priemonės, pavyzdžiui, apsilankymai pas psichologą. Kartais mes, tyrėjai, prašydavome: „Gal reikėtų kitaip?“ Bet J.Gelumbauskas: „Ne!“
Bėgant laikui atsiskleidė ir jo bendravimo būdas – nepagarba tyrėjams ir operatyvininkams, jų darbui, impulsyvumas, pakeltas tonas. Tai – neprognozuojamas prokuroras.
Bandydavau su juo kalbėti, aiškinti procesą, procedūras, bet matydavau, kad nesusigaudo. Nepaisant to, rodydavo valdžią. Ir ne man vienai.
Moterys pareigūnės jo bijodavo. Kai kurios, pamačiusios, kad skambina J.Gelumbauskas, imdavo drebėti.
Buvo akivaizdu, kad jam taip elgtis leidžiama ir tai toleruojama. Kodėl? Mes žinojome tik tiek, kad jo tėvas – verslininkas, medžiotojas. Ryšiai ėjo per medžiotojų būrelius.
– Ar jūs klausdavote, kodėl J.Gelumbauskas priimdavo sprendimus, kurie jums atrodė netinkami?
– Pas mus nepriimta klausinėti. Ukmergė – mažas miestas. Greičiausiai vykdavo užkulisiniai susitarimai. Jis elgėsi taip, tarsi prokuratūra būtų jo privati bendrovė. Aplink – draugai, visi kartu medžioja.
– Ar esate patyrusi spaudimą tirti bylą kitaip, nei to reikalavo procesas?
– Tokių bylų buvo ne viena. J.Gelumbauskas daugiausia kuruodavo bylas dėl vagysčių ar smurto artimoje aplinkoje.
Sudėtingos bylos būdavo atiduodamos kitiems prokurorams, kurie turėjo daugiau žinių, patirties.
Su profesionalais būdavo gera dirbti. Tarp tokių – Darius Žvirblis, Liudas Žuklys, Šarūnas Šimonis, taip pat buvęs Ukmergės prokuratūros vadovas Rimantas Kanapienis.
Ekonomines bylas, kurios kartais tilpdavo į tris dėžes, tirdavo prokurorai Gintas Vaičiūnas ir Darius Krogertas, anksčiau dirbę ekonominėje policijoje.
Po budėjimo gavusi bylą iškart pažiūrėdavau, kas prokuroras. Neduok Dieve, Gelumbauskas!
– Vis dėlto kokia buvo pagrindinė nenoro dirbti su juo priežastis?
– Jo nekompetencija. Būdavo tiesiog absurdiškų procesinių sprendimų.
Mes nesuprasdavome, ar tai jo sumanymas, ar kito pareigūno.
Todėl aš pareiškiau, jog nenoriu turėti su juo bendrų bylų.
Tada manęs neprileido prie bylų – neva už tai, kad nelojali sistemai.
Vėliau pasakė, kad esu pernelyg protinga. Gal todėl, kad Vilniaus universitete esu baigusi ekonomikos ir vadybos studijas?
Sulaukdavo ir pretenzijų
– Ar jūs J.Gelumbauskui leidote suprasti, kad nenorite kartu tirti bylų?
– Tai buvo nebylus konfliktas. Atsisakydavau už jį rašyti sprendimus.
Pavyzdžiui, jei prie bylos dar būdavo priskirtas operatyvininkas, mes kartu su juo J.Gelumbausko vardu privalėjome surašyti dokumentus teismui – dėl pasiklausymo, kratos, suėmimo.
– Norite pasakyti, kad kiti pareigūnai už jį dirbdavo?
– Taip, mes už jį dirbdavome! O jo neretai nebūdavo darbe. Buvo liepta be skambučių pas jį nevažiuoti.
Tam tikrą valandą jis atvykdavo į komisariatą pasirašyti dokumentų.
– Gal prokuroras dažnai būdavo teisme?
– Mes žinojome, kada vyksta posėdžiai. Kiti prokurorai turėdavo gerokai sunkesnių bylų, bet taip nesielgdavo.
Jis reikšdavo pretenzijas, pavyzdžiui, kodėl pas jį noriu užsukti iki 10 valandos. Ogi todėl, kad 10 valandą aš jau turėdavau vykti į kratą kitoje byloje. Vykdavo ir nenumatytų apklausų.
– Ar po to, kai pranešėte Generalinei prokuratūrai apie J.Gelumbausko elgesį, su jumis iš ten buvo susisiekta?
– Kai kreipiausi į Generalinę prokuratūrą, iš manęs pasijuokė, kad nieko nepešiu.
Atsakiau, kad vis tiek atlikau pilietinę pareigą.
Po kiek laiko man paskambino pareigūnas. Jam papasakojau, kaip elgiasi J.Gelumbauskas. Pareigūnas atidžiai išklausė. Bet leido suprasti, kad tai – savas. Na, ir kas, kad savas?!
Po to J.Gelumbauskas išvyko dirbti į Panevėžį. Kaip mes apsidžiaugėme!
Beje, pokalbio su J.Gelumbausku įrašo kopiją nusiunčiau ir į Prezidentūrą, bet atsakymo iš ten nesulaukiau.
Nebeliks neteistų žmonių?
– Kiek bylų esate ištyrusi?
– Daug. Darbas man labai patiko. Buvo labai gaila pasitraukti, bet mane laužė, iškėlė baudžiamąją bylą. Tai kirto per sveikatą.
Nebenorėjau dirbti, kai mane pradėjo tujinti, kurvinti. Aš su jais negėriau, nesuguliau. Atėjau į tarnybą tarnauti, o ne patarnauti.
Kartą buvo pranešta, kad gatvėje kalbuosi su žmogumi, kuris vienoje byloje – įtariamasis.
Bet mano byloje jis – nukentėjusysis. Jei mane gatvėje užkalbino žmogus, kodėl negaliu jo išklausyti? Juk nevedu su juo bendro ūkio. Bet Ukmergė – kaip kaimas.
– Negi įmanoma specialiai sukurpti bylą?
– Esu mačiusi ne vieną pavyzdį. Taip norėta susidoroti ir su vienu mediku, nes jis buvo neparankus kažkokiems politikams.
Kartais ateidavo žmogus ir sakydavo, kad jis per apklausą taip nesakė, kaip surašyta. Teko girdėti: „Bus taip, kaip reikia.“
Aš rašydavau viską pažodžiui, jokiu būdu neprirašydavau to, kas kitai pusei būtų naudinga.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie susidūrė su neteisėtais veiksmais?
– Patariu nebijoti, neišsigąsti, o skųsti ir eiti iki galo. Kai tokie gelumbauskai tokiu būdu lipa karjeros laiptais, dar visko gali būti.
Vieni tai patyrę gali išvykti į užsienį, o kiti – atsidurti už grotų.
Lietuvoje gali nebelikti neteistų žmonių. Apie tai jau senokai kalbama, bet nėra politinės valios užkirsti tam kelią.
Bet aš tikiu teisingumu, Konstitucija ir Dievą.
Abu prokurorai medžioja
Ukmergiškiams ne paslaptis, kad generalinį prokurorą E.Pašilį ir J.Gelumbauską sieja ne vien darbas praeityje.
Jų namai – gretimuose mikrorajonuose. Salotine spalva nudažytas generalinio prokuroro namas šviečia iš tolo.
J.Gelumbausko namas dabar parduodamas. Už jį prašoma 130 tūkstančių eurų. Skelbimų portale įkeltos nuotraukos liudija būsto šeimininko pomėgį. Ant sienos – elnio ragai, ant karnizo – lapės kailis.
Patyrę medžiotojai – ir J.Gelumbauskas, ir E.Pašilis. Ukmergėje šis pomėgis laikomas prestižiniu. Jam neatsispiria nei teisėsaugininkai, nei kunigai.
Veprių medžiotojų būrelis, kuriam priklauso generalinis prokuroras, turi būstinę gamtos oazėje netoli Šventosios upės.
Pamiškėje prie atlapotų vartų pasitiko metalinis kryžius, kurio apačioje – sudegusios žvakės likučiai. Viename rąstiniame name – erdvi salė, kitame – pirtis, o nuo jos laiptai veda prie tvenkinio.
Ant sienos švietė skelbimas, kad naujokai turi sumokėti 1000 eurų stojamąjį mokestį. Nario mokestis – 100 eurų.
Skelbime nurodytas būrelio pirmininko Renato Nanartavičiaus telefonas.
Atsiliepęs jis tikino, kad šis būrelis niekuo neišsiskiria. Paklaustas, ką jie veikia po sėkmingos medžioklės, atsakė: „Nusiplauname kojas ir einame miegoti.“
Prokuroras J.Gelumbauskas priklauso kitam būreliui, bet su E.Pašiliu susitinka per medžiotojų šventes, varžybas. Jas aprašo vietos spauda, paminėdama ir abiejų prokurorų pavardes.
Medžioklės trofėjų suvestinės liudija, kad jiems sekėsi medžioti stirninus.
„Kai kuriuose būreliuose kartu medžioja teisėjai, prokurorai ir asmenys, sėdėję už kontrabandą. Po medžioklių tvarkomi reikalai, dalijamasi įtakos sferomis, postais.
Ukmergėje, jeigu nori turėti ryšių ir daryti įtaką sprendimams, turi medžioti.
Jei medžioji, gali patekti ir prie lovio“, – pasakojo Pašilės seniūnaitis, buvęs kandidatas į Ukmergės merus, teisininkas Eduardas Zeziulevičius.
Jis turi draugų medžiotojų, bet pats jokiam būreliui nepriklauso: „Mano įsitikinimai to neleidžia.
Jei medžiočiau, dabar jau būčiau meras ir turėčiau dėl to tylėti.“
Tėvas kaltino pavydą
„Į medžioklę aš Julių vesdavausi nuo septynerių metų. Eidavo šalia, vėliau buvo varovas“, – nusijuokė ukmergiškis Sigitas Gelumbauskas.
Prokuroro tėvas Ukmergėje – žinomas, kai kas jį net vadina pilkuoju kardinolu. Esą veterinarijos gydytojas turi pažinčių, reikalingas ir medžiotojams.
Jo išpuoselėtoje kaimo turizmo sodyboje neva yra puotavę ir įtakingų politikų.
Kai paskambinau S.Gelumbauskui, jis pakvietė pasikalbėti į Ukmergės centre esančią jo parduotuvę.
– Kaip ir kiekvienam tėvui, sūnus man – gražiausias, talentingiausias. Jis mokėsi užsienyje, dirbo diplomatinėje tarnyboje ambasadoriaus patarėju ekonomikai. Ambasadorius Antanas Vinkus jį gyrė, paskambinkite jam, – kalbėjo S.Gelumbauskas.
– Ar dalyvavote krikštynose, kai sūnus tapo E.Pašilio dukters krikštatėviu?
– Aš apie tai net nežinojau – aš jo darbui jokios įtakos neturiu. Esu veterinarijos gydytojas, turiu verslą – sodybą.
– Didelė sodyba su penkiais namais – kaip suspėjate joje tvarkytis?
– Yra ūkvedys. Iš pradžių nuo šeštos ryto pradėdavau dirbti. Ten viskas mano sodinta.
Ten gyveno vieniša močiutė, jau amžiną atilsį, ji sodindavo bulves. Buvo apleista pakrantė. Iš pradžių galvojau sau pirtelę pasistatyti. O paskui pamažu išėjo va taip.
Bus jau penkioliktas sezonas. Kai bus jūsų vestuvės ar jubiliejai, atvažiuokite čia švęsti.
– Turiu kur švęsti. Ar sūnus jums padėjo?
– Kai sodinome medžius, paprašiau padėti.
O pastarąjį kartą jis buvo atvykęs į sodybą per mano gimtadienį prieš metus. Pakviečiau draugų.
– Ar pažįstate E.Pašilį?
– Mes – ukmergiškiai! Jis – kultūringas. Jo posėdžiuose, ačiū Dievui, neteko dalyvauti. Džiaugsmo tokiame darbe nedaug. Ar prokuroras, ar teisėjas – kam nors vis tiek bus blogas. Ir šitas skandalas su krikštynomis kilo, nes kažkam buvo pavydu.
– Iš Ukmergės kilę ne tik garsių prokurorų, o ir politikų. Ar bendraujate su čia gyvenančia Loreta Graužiniene?
– O, mūsų Loreta! Su Loreta viename kolūkyje dirbome. Nuo senų laikų pažįstu.
Bet po to, kai baigėsi jos, kaip Seimo pirmininkės, kadencija, gal nesu matęs.
– Jūsų šeima tikinti?
– Taip! Kiekvieną sekmadienį einu į Pašilės bažnyčią. Man reikia. Po to būna gera.
– Ar seniai medžiojate?
– Nuo 1982 metų, kai pradėjau dirbti kolūkyje. Medžioju šernus, stirnas, elnius, lapes, kiškius.
Įstoti į medžiotojų būrelį ne taip paprasta, yra laukiančiųjų eilė, reikia atidirbti varovu.
Bet jeigu medžioji, tai sūnus pakliūna be eilės.
Valdininkas paslydo
S.Gelumbauskas prasitarė ir apie kitą sūnų, kuris gyvena Kaune.
Audrius Gelumbauskas dirbo Kauno rajono savivaldybėje Urbanistikos skyriuje, buvo Nuolatinės statybos komisijos sekretorius.
Jis buvo sučiuptas, kai už 430 eurų kyšį vienam piliečiui pažadėjo paveikti aukštą valdininką, kad jis Kauno rajone esantį statinį pripažintų tinkamu naudoti.
Lazdijų rajono apylinkės teismas A.Gelumbauską pripažino kaltu, paskyrė baudą ir konfiskavo neteisėtai įgytas pajamas.
E.Pašilis išteisino kunigą
Ukmergės bažnyčių kunigai gūžčiojo pečiais paklausti, kurgi vyko krikštynos, kurios dar stipriau susiejo E.Pašilį ir J.Gelumbauską.
Vienas dangstėsi asmens duomenų apsauga, kitas patarė klausti E.Pašilio. Bet generalinis prokuroras nesutiko pasakyti.
Prie bažnyčių kalbinti ukmergiškiai prisiminė teismo procesą, vykusį taip pat prieš 13 metų. Jie svarstė: „Gal tai kaip nors susiję su krikštynomis?“
Tada Ukmergės teisėjas E.Pašilis išteisino Panevėžio rajono Vadoklių ir Ukmergės rajono Lėno parapijų kleboną Vidmantą Karecką, kuris buvo kaltinamas mažamečių mergaičių tvirkinimu.
Taujėnų gimnazijos direktorius Darius Kaplūnas prisiminė tą įvykį. Jo tėvas, vadovavęs mokyklai, pranešė teisėsaugai apie kunigo veiksmus.
Pradinukės motinos skundėsi, kad kunigas per tikybos pamokas joms duodavo storą knygą, o pats glostydavo tarpukojį, kišo šaltą ranką už kelnaičių.
„Tai įvyko Užugirio mokykloje. Dviejų mergaičių mamos pranešė apie kunigo priekabiavimą prie mažamečių. Jis jas mokė tikybos.
Gyvenvietėje buvo įvairių nuomonių – vieni stebėjosi, kad kunigas taip pasielgė, o kiti jį gynė. Vėliau kunigas buvo iškeltas kitur“, – prisiminė D.Kaplūnas.
Už kunigą V.Karecką tada mūru stojo Panevėžio vyskupija. Nors E.Pašilis ir paskelbė išteisinamąjį nuosprendį, jis buvo apskųstas. Vilniaus apygardos teismas kunigą pripažino kaltu dėl mažamečio asmens tvirkinimo ir nubaudė 6250 litų (1810 eurų) bauda.
V.Karecką buvo pasiviję įtarimai ir dėl priekabiavimo prie kitų mergaičių.
„Nenorėčiau narplioti tos istorijos“, – „Lietuvos rytui“ teigė dabar Biržų rajone, Papilio parapijoje, tarnaujantis V.Kareckas.
Paklaustas, kas prieš 13 metų surengė krikštynas, kuriose dalyvavo prokurorai E.Pašilis ir J.Gelumbauskas, kunigas atsakė: „Nežinau nieko.“
Teisėjas uždegė žalią šviesą ir turto užvaldymui
Šių metų pradžioje finišo tiesiąją teismuose pagaliau pasiekė kova, kuri sukiršino ir sudrebino Ukmergę prieš devynerius metus, o neseniai užkrovė miestui dar ir nemažą finansinę naštą.
Šioje istorijoje svarbus vaidmuo tada teko ir teisėjui E.Pašiliui.
Savivaldybė nutarė vienašališkai nutraukti sutartį su privačiu šilumos tiekėju – bendrove „Miesto energija“, perimti katilines ir kitą turtą, kurio nemaža dalis priklausė šiai bendrovei.
2010 m. gegužės 31 d. savivaldybė Ukmergės rajono apylinkės teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki tol, kol ji parengs ir pateiks ieškinį prieš bendrovę „Miesto energija“.
Savivaldybės atstovai tikino, kad bando apsaugoti gyventojus nuo kylančių šilumos kainų. Bet kai kas įžvelgė povandenines politines kovas.
Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjas E.Pašilis šį prašymą apsvarstė skubos tvarka tą pačią dieną, nors viršijo žemiausios instancijos teismo kompetenciją spręsti ginčus dėl didelės vertės turto. Jis skubiai patenkino savivaldybės prašymą. Buvo priimta nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir perduoti turtą valdyti savivaldybei. Turto vertė siekė 30 mln. litų (8,8 mln. eurų).
E.Pašilis kreipėsi į policiją dėl patirto spaudimo, kai teisme apsilankę „Miesto energijos“ vadovas ir advokatas prašė sutarties nenutraukti.
E.Pašilio priimtas sprendimas atrišo savivaldybės administracijai rankas iš karto perimti visą šilumos ūkį iš privataus investuotojo nemokant jokios kompensacijos. Savivaldybė užėmė katilines net nebaigus turto aprašymo procedūrų, nedalyvaujant antstoliui. Po to prasidėjo ilgas bylinėjimosi maratonas.
Aukščiausiasis teismas galiausiai konstatavo, kad Ukmergės rajono valdžia pagrįstai nutraukė šilumos ūkio nuomos sutartį su „Miesto energija“. Bet už turtą, perimtą iš privačios bendrovės, 2016 m. buvo priteista per 888 tūkst. eurų kompensacija. Savivaldybės įmonė „Ukmergės šiluma“ jau sumokėjo šią sumą buvusiam privačiam operatoriui – bendrovei „Miesto energija“.
Likusios perimto turto dalies vertei nustatyti buvo paskirta teismo ekspertizė. Tokiu būdu patvirtinta, kad privatus investuotojas pagrįstai reikalauja kompensuoti už iš jo perimtą turtą.
Galiausiai šių metų sausio 3 d. Lietuvos apeliacinis teismas priteisė „Miesto energijai“ papildomas kompensacijas, iš viso – per 2,4 mln. eurų ir dar palūkanas – 1 mln. eurų.
„Palūkanos kas dieną didėja po 400 eurų. Apeliacinio teismo sprendimas įsiteisėjęs, bet atsiskaityti vengiama. „Miesto energija“ kreipėsi į antstolę su teismo išduotais vykdomaisiais raštais dėl priverstinio skolos išieškojimo“, – teigė bendrovės „E Energija“ administracijos direktorė Raminta Barauskienė.
