Aiškus dūris D.Grybauskaitei ir atkirtis savo kritikams, kone riaumojusiems, kai jis pernai leptelėjo, kad Lietuva – unikali Europos valstybė neturinti absoliučiai jokių kontaktų su Rusija, nors kitos, taip pat ir kaimyninės, šalys aktyviai dirba ekonominiais klausimais.
K.Kaljulaid – tiesiog S.Skvernelio minčių įsikūnijimas. Ir jam juo saldesnis dėl to, kad estai lietuviams – nuolatinis sektinas pavyzdys. Kone visais atvejais, tik turbūt ne šįkart.
Ką pasakys apie Estijos prezidentės vizitą į Maskvą S.Skvernelį už prasitarimą, kad nereikėtų visiškai vengti kontaktų su Rusija, bent jau ekonominiais klausimais, ir išvis užsienio politikos neišmanymą kaip bifšteksą išdaužiusi Lietuvos vadovė ir politologijos gudragalviai? Greičiausiai patylės.
Vis dėlto gal jau galima ir pasvarstyti, ar Lietuva nepersistengia rodydama špygą Maskvai. Žinoma, yra už ką, bet ar negeriau būtų mažiau karščiuotis ir veikti racionaliau, ramesniais nervais?
Matyt, Estijos prezidentė taip ir elgiasi – vargu, ar po jos susitikimo su V.Putinu pasikeis santykiai su Rusija, bet blogiau nebus, o priešiška Maskvos retorika gal kiek sušvelnės ir bent valstybinės propagandos veikiamos rusų visuomenės priešiškumas Estijai gali susilpnėti.
Vienaip ar kitaip, vykstant prezidento rinkimų kampanijai neturėtų būti jokių tabu diskusijoms, ar naudinga Lietuvai, gal varžantis tik su Lenkija, pirmauti pagal kritikos dūrių Maskvos politikai aštrumą visoje ES. Aišku, Rusija kerštauja, stengiasi pakenkti ir ekonomiškai, todėl gal verta svarstyti, ar tokia politika pati racionaliausia.
Suprantama, mažiau emocingai vertinti agresyvius Rusijos veiksmus trukdo ir slogi Lietuvos istorinė patirtis, bet ir į ją reikėtų žvelgti racionaliau. Ir kiekvieno, kuris mėgina tai daryti, nelaikyti jau vos ne Kremliaus agentu.
Kovo 11-osios akto signataras E.Bičkauskas minint valstybingumo atkūrimo 29-ąsias metines iš Seimo tribūnos išdrįso suabejoti Lietuvos politikos Rusijos atžvilgiu teisingumu ir net užsiminė, kad ir į netolimą istoriją galima žvelgti kiek kitomis akimis.
Šią mintį jis neseniai dar sustiprino komentuodamas baigtą Sausio 13-osios bylą retoriniu klausimu: kaip būtų susiklostę šie įvykiai, jei anuomet Sovietų Sąjungos vadovas būtų buvęs ne M.Gorbačiovas?
Daug kam toks klausimas pasirodys šventvagiškas, ypač kai V.Landsbergis atkakliai reikalauja, kad Sausio 13-osios byloje būtų teisiamas ir M.Gorbačiovas, kuris esą atsakingas už pralietą Vilniuje kraują.
Aišku, prezidentas yra ir vyriausiasis kariuomenės vadas, bet ar to gana, kad Lietuvos prokurorai, kuriuos V.Landsbergis dėl M.Gorbačiovo kaltina neryžtingumu ar net nežinia kieno piktos valios vykdymu, pareikštų įtarimus kitos valstybės, nors ir išnykusios, vadovui?
Prezidentą už nusikalstamą veiklą paprastai teisia jo šalis arba tarptautinis tribunolas, jei jis kaltinamas karo nusikaltimais prieš kitą valstybę. Dėl tokių kaltinimų Hagoje buvo teisiamas Serbijos prezidentas S.Miloševičius.
Tačiau niekur, išskyrus Lietuvą, negirdėti pareiškimų, kad karo nusikaltimais galėtų būti įtariamas Nobelio taikos premijos laureatas M.Gorbačiovas. Nei Gruzijoje, kur 1989 metų balandžio mėnesį išvaikant demonstraciją Tbilisyje sovietiniai kariai kastuvėliais užkapojo 23 žmones, nei Azerbaidžane, kur 1990 metų sausį nuo sovietų kariuomenės žuvo 134 žmonės.
Lietuva, skirtingai nei Gruzija ir Azerbaidžanas, jau buvo paskelbusi nepriklausomybę, bet per Sausio įvykius dar niekas pasaulyje, net Islandija jos nebuvo pripažinęs, nors nemažai Vakarų valstybių ir laikėsi mūsų šalies okupacijos nepripažinimo politikos. Tik tai mažai ką keičia vertinant Sausio įvykius tarptautinės teisės požiūriu.
Lietuvos prokurorai, matyt, nerado jokio kabliuko, kuris būtų leidęs pareikšti įtarimus M.Gorbačiovui. Tai, kad buvęs Sovietų Sąjungos gynybos ministras P.Gračiovas ar kiti sovietiniai veikėjai memuarų knygose teigia, jog jis nurodė panaudoti jėgą Vilniuje,- niekinis argumentas. Teisiant kitos šalies vadovą reikėtų įrodymų, kad jis įsakė šaudyti į beginklius žmones.
Tai tarptautinės teisės sritis, bet M.Gorbačiovo atveju gal svarbesnis politinis vertinimas. Visas pasaulis, gal vėl išskyrus Lietuvą, jį laiko pagrindiniu sovietų imperijos griovėju, nors jis, atrodo, ir nenorėjo jos sugriauti, o tik modernizuoti ir demokratizuoti.
Kad ir kaip būtų, Rusijoje M.Gorbačiovas seniai demonizuojamas, kaltinamas Sovietų Sąjungos sugriovimu – V.Putinas tai vadina didžiausia XX amžiaus istorine katastrofa – ir ten daug norinčiųjų jį nuteisti. Paradoksas – kaip ir Lietuvoje.
Vis dėlto verta pamąstyti, kas būtų nutikę, jei Sausio įvykių dienomis Sovietų Sąjungos vadovas būtų buvęs ne M.Gorbačiovas, visą laiką rangęsis it ungurys ir stengęsis laviruoti tarp imperinių ir demokratinių jėgų, o kuris nors iš to meto vanagų. Jis pats tada vaikščiojo kaip peilio ašmenimis.
Bent jau Lietuva tikrai neįtikins pasaulio, kad M.Gorbačiovas – kažkoks karo nusikaltėlis, o ne viena iškiliausių XX amžiaus pabaigos istorijos asmenybių, suvaidinusi didžiulį vaidmenį griūvant Europoje komunistinei sistemai.
Tai aiškiai matyti, kad ir pavarčius XX amžiaus istorijai skirtas knygas – pavardžių rodyklėje gali aptikti, kad M.Gorbačiovas paminėtas kokius 50 kartų, o V.Landsbergis – vos sykį ir dar viename sakinyje su A.Gorbunovu bei A.Ruuteliu.
Tad gal įmanomas šventvagiškas klausimas: kam labiau turėtume dėkoti už tai, kad Lietuva šiandien nepriklausoma šalis – V.Landsbergiui ar M.Gorbačiovui?
