Metų prokuroro apdovanojimas pirmą kartą per 7 metus iškeliavo į Kauno apygardos prokuratūrą ir atiteko Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorei A.Lipkevičienei.
Kaunietę nugalėtoja paskelbė tiek speciali komisija, tiek balsavime dalyvavę kolegos iš visų šalies prokuratūrų.
Keturis šeimos narius pakaunėje nužudęs Egidijus Anupraitis, savo kūdikį formalinu nuodijusi ir jį nužudžiusi Ilma Bogovičienė, du žmones Žemųjų Šančių rajone nužudę draugai Vitalijus Tereščenka ir Gintaras Majauskas – tai tik keli ikiteisminiai tyrimai, kuriems vadovavo prokurorė A.Lipkevičienė.
– Susidaro įspūdis, kad skandalingiausios Kauno apskrities baudžiamosios bylos jus tiesiog persekioja. Kaip galėtumėte tai paaiškinti? – „Laikinoji sostinė“ paklausė prokurorės A.Lipkevičienės.
– Žinomumą turbūt lėmė ir skyriaus veiklos ypatumai – kontroliuojame tokius ikiteisminius tyrimus, kurie sulaukia didelio atgarsio visuomenėje. Tyrimo objektas yra sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai – tai susiję su gyvybės atėmimu, sveikatos sutrikdymu. Jeigu nusikaltimas susijęs su vaikais, dėmesys būna dar didesnis.
Praėjusiais metais pavyko baigti daug ikiteisminių tyrimų, kurie buvo plačiai nušviesti žiniasklaidoje, įsimenami ir sulaukė didelio visuomenės dėmesio. Kai kuriose bylose paskelbti ir galutiniai nuosprendžiai.
– Kuri byla jums pačiai buvo įsimintiniausia ir išskirtiniausia?
– Visi nužudymai yra skaudūs įvykiai, tai – sunkūs nusikaltimai, nes jų padariniai negrįžtami. Įsimena tie nusikaltimai, kurie išsiskiria nužudymo būdu arba aukų skaičiumi.
Itin sudėtinga tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo byla, kurioje motina kaltinta leidusi savo kūdikiui formaliną ir jį nužudžiusi. Lietuvos apeliacinis teismas praėjusių metų pabaigoje paskelbė galutinį nuosprendį ir skyrė šiai kaunietei 16 metų laisvės atėmimo bausmę.
Šįkart susidūrėme su negirdėtu nusikaltimo padarymo būdu, specifiniu įrodymų rinkimu – jų teko ieškoti gydymo įstaigose. Patikėkite, perprasti visus medicininius terminus, diagnozes tikrai nebuvo paprasta.
Kita įsimintina byla – susišaudymo Žemuosiuose Šančiuose tyrimas. Dviejų kaltinamųjų buvo ieškoma dvejus metus ir buvo atlikta gausybė paieškos veiksmų, kol juos pavyko sučiupti Vokietijoje. Dabar ši byla nagrinėjama teisme.
Pakaunėje gyvenančios šeimos išžudymo byla taip pat nebuvo tokia paprasta, kaip gali pasirodyti. Klaidinga manyti, kad tyrimas tampa labai paprastas susidūrus su žmogumi, negalinčiu suvokti savo veiksmų.
Kaltinamojo parodymai yra tik vienas iš įrodymų šaltinių. Jeigu žmogus pakaltinamas ir duoda parodymus, galima tikrinti jo versijas.
Kai žmogus nepakaltinamas, reikia labai daug pastangų surinkti neginčijamus duomenis, kad būtent jis padarė nusikalstamą veiką. Būtina panaikinti menkiausią tikimybę, kad tai padarė kitas žmogus. Jeigu jis laisvėje, būtų labai blogai.
– Ar nusikaltėliai dar sugeba jus nustebinti?
– Per du darbo prokuratūroje dešimtmečius tyriau įvairius nusikaltimus – vagystes, išžaginimus, nužudymus, prekybos kvaišalais bylas.
Stebėtis reikia visada ir viskuo, nes tik tuomet galima ką nors svarbaus pastebėti. Stebėdamasis ir laukdamas netikėtumų negali užmigti.
Vis dėlto galiu pasakyti, kad žmonės yra išradingi. Jeigu žmogus ryžtasi planuotam nusikaltimui, jis turbūt tikisi neįkliūti ir apmąsto daugelį dalykų. Tyrėjai bei prokurorai visada turi būti žingsniu priekyje, plačiau apmąstyti įvairius variantus, pasirodyti gudresni ir sumanesni.
– Kai imatės naujos bylos, iškart nujaučiate, koks buvo nusikaltimo scenarijus ir tolesnė įvykių seka? O gal neskubate kelti versijų?
– Jau pačioje tyrimo pradžioje turime tam tikrų duomenų, kurie rodo tyrimo kryptį. Dar studijų metais mus išmokė nekelti per daug versijų, nes jos blaško dėmesį. Reikia koncentruotis į 3–4 versijas ir tik tyrimo eigoje galima ieškoti naujų versijų, jeigu ankstesnės nepasitvirtino.
Dažnai suveikia nuojauta. Kriminalistikoje egzistuoja vadinamoji atspindžio teorija: kiekvienas nusikaltimas palieka pėdsaką, tereikia sugebėti jį pamatyti. Kai kuriems žmonėms ta nuojauta yra įgimta ir jie turi pašaukimą narplioti nusikaltimus, kiti tokias savybes išsiugdo.
– O jums šis darbas yra pašaukimas ar tik darbas? Gal vaikystėje skaitėte daug detektyvų?
– Skaičiau labai daug ir įvairių knygų. Labai norėjau studijuoti teisę ir tikslingai tam ruošiausi. Vėliau taip sutapo aplinkybės, kad po studijų iškart atėjau dirbti į prokuratūrą. Jeigu du dešimtmečius čia esu, turbūt dėl kažko verta čia likti.
– Kai žiūrite detektyvinius filmus, ar jų scenarijai nekelia juoko?
– Kažkur skaičiau, kad dalis garsių rašytojų detektyvus kurdavo iš galo: sugalvodavo, kaip įvykdytas nusikaltimas, o vėliau visą įvykių seką sudėliodavo iki pradžios. Susidaro įspūdis, kad panašiai rašomi kai kurių filmų scenarijai.
Skaitydama knygas ar žiūrėdama filmus stengiuosi atsiriboti nuo darbo. Jeigu dirbsiu ir laisvalaikiu, bus prastai. (Juokiasi.)
Ką dažniausiai veikiu laisvalaikiu? Skaitau, mėgstu muziką ir poeziją, žiūriu filmus, neįsivaizduoju savo gyvenimo be sporto.
– Kalbėjome apie sėkmingai ištirtas garsias bylas. Ar turėjote įsimintinų bylų, kurių, nepaisant visų pastangų, nepavyko išnarplioti?
– Taip, žinoma. Mano bičiuliai medikai tvirtina, kad rečiau atsimena laimingai pasibaigusias istorijas ir išgydytus pacientus. Dažniau – nesėkmingus atvejus, nes kaskart kankina abejonės, ar tikrai viskas buvo padaryta, ką galima padaryti.
Tą patį galima pasakyti apie neištirtas bylas. Vieną įsimintiniausių tokių bylų tyrėme 2001 metais. Pramonės prospekte esantį butą apvogę nusikaltėliai pasišalindami iš įvykio vietos nušovė atsitiktinę liudininkę – to paties namo pirmojo aukšto gyventoją.
Nusikaltėliai negalėjo išeiti pro užrakintas laiptinės duris. Tuomet paskambino į pirmojo aukšto buto duris, nušovė jas atidariusią moterį ir pabėgo per buto langus.
Labai daug dirbome ir stengėmės surasti įtariamuosius, tačiau ne visada viskas pavyksta. Gal kartais pritrūksta patirties, gal žinių, o gal tik sėkmės.
