G.Kareivienė ir pati padarė klaidų, už kurias sumokėjo net kalėjimu, bet ją ir jos šeimą likimas iki šiol negailestingai talžo.
64 metų moteris prarado pirmagimę – ją, važiuojančią dviračiu, pražudė traukinys. Dvi vyresniosios dukterys – pametinukės Vitalija ir Sandra – devynerius metus gyveno JAV, jas įsivaikinti norėjusioje, bet taip ir neįsivaikinusioje amerikiečių šeimoje.
Tik po ilgos nežinios ir kelerius metus trukusių paieškų lietuviškai nekalbančios paauglės grąžintos motinai.
Drauge su Vitalija ir Sandra į Lietuvą parsiųsta ir dar viena mergina, kurios amerikiečiai taip ir neįvaikino, – Luiza.
Vitalija ir Sandra suaugo, per kelerius metus išmoko ar pramoko lietuviškai, pripažino motiną, kurią ilgai laikė mirusia.
Dabar Vitalijai – 30, o Sandrai – 29-eri. Po Lietuvą sukrėtusios istorijos prabėgo daugiau kaip 13 metų, tačiau Gražinos ir jos dukterų sielos žaizdos iki šiol neužgijo.
Pokalbiai – su žodynais
„Žvirbli, ar pamiršai ką nors pasakyti?“ – po ilgo pokalbio telefonu darsyk paskambinusios dukters paklausė G.Kareivienė. „Mamyte, o kas yra žvirblis? Ar tai tokia žuvis?“ – sutriko Vitalija.
Per trylika metų ši jauna moteris lietuviškai iki galo neišmoko. Jai, kaip ir jos seseriai Sandrai, prireikė trejų metų, kad galėtų normaliai susikalbėti su motina.
„Normaliai“ reiškia žodžiais, o ne gestais, nors seserų lietuviškas žodynas vis dar menkas.
Kai 2005 metų gegužę Vilniuje nusileido lėktuvas ir iš jo išlipo trys sutrikusios lietuviškai nekalbančios paauglės, G.Kareivienė ir jos vyras Evaldas, kuris dabar jau miręs, nekantriai trypčiojo atvykstančiųjų laukimo salėje. Gražina rankose gniaužė rankinę, į kurią buvo įsimetusi širdies lašų.
Moteris devynerius metus nematė dukterų ir net nenujautė, kaip reikės gyventi toliau.
Pradžia buvo košmariška. Amerikoje mergaitės gyveno dideliame name, o Naujojoje Akmenėje pateko į aptriušusį blokinį daugiabutį. Motinos butas buvo tvarkingas, bet skurdus. Sandra ir Vitalija nemokėjo nė žodžio lietuviškai, Gražina ir jos vyras Evaldas – nė žodžio angliškai.
„Bėgome pirkti žodynų, bet ir su jais tik parašydavome, kad, pavyzdžiui, čia – pusryčiai. Pusryčiai netikdavo, nes jos buvo pratusios prie kitokio maisto.
Negali nei paklausti, nei ką nors pasakyti. Niekas neišvertė, joks psichologas nepatarė. Numetė mergaites, ir žinokis“, – G.Kareivienei iki šiol sunku prisiminti pirmuosius metus, kai atgavo beveik dešimtmetį nematytas dukteris.
Kaltininkai turėjo sumokėti
Moteris neneigė, kad jos gyvenime daug nemalonių istorijų, nors apie tai nebenori kalbėti: „Niekada nepamiršau, ką esu padariusi, kasdien save teisiu ir paprašau Dievo atleidimo. Bet ne aš esu svarbiausia. Mano mergaičių gyvenimas buvo sulaužytas.“
Keli teistumai, kalėjimas, išgertuvės – G.Kareivienė ne vienus metus vaikščiojo klystkeliais. Girtauti ji pradėjo, kai Šiauliuose po traukiniu žuvo dviračiu važiavusi jos septynerių metų duktė.
Per buitinį konfliktą pritalžiusi draugę Gražina atsidūrė kalėjime. Panevėžio moterų kalėjime gimė Sandra.
Netrukus ji, kaip ir metais vyresnė sesuo Vitalija, atsidūrė Šiaulių sutrikusio intelekto kūdikių namuose.
Grįžusi iš kalėjimo G.Kareivienė neskubėjo dukterų pasiimti, o 1996 metų pavasarį Vitalija ir Sandra su dar aštuoniais vaikais pagal programą „Širdis į širdį“ iškeliavo į Ameriką.
Vaikų kelionę rengė šio fondo steigėja ir vadovė, JAV pilietė Dalia Hellen Povilauskaitė-Selley.
Oficialiai buvo teigiama, kad dešimt vaikų į JAV keliauja dvejiems metams – mokytis ir gydytis.
Tačiau neoficialus šios kelionės tikslas buvo įvaikinimas. Septyni vaikai išties įvaikinti JAV, tačiau G.Kareivienės dukterys Vitalija ir Sandra bei dar viena mergaitė Luiza per devynerius metus taip ir liko neįvaikintos.
G.Kareivienė bandė domėtis išvežtų dukterų likimu, tačiau ilgus metus negavo jokių žinių.
Tik įsikišus tuometei vaikų teisių kontrolierei Gražinai Imbrasienei po kelerių metų paieškų mergaitės buvo rastos ir grąžintos į Lietuvą.
Vitalija, kuriai tada jau buvo 17 metų, ir 16-metė Sandra perduotos motinai, o Luiza nusiųsta į vaikų globos namus.
Lietuviškai nekalbančioms seserims pritapti tėvynėje buvo sunku. Tai jos įrodė ir teismuose.
2009 metais Vitalija ir Sandra laimėjo bylą prieš Socialinės apsaugos ir darbo, Teisingumo ministerijas, Šiaulių miesto savivaldybę ir Šiaulių vaikų globos namus „Šaltinis“.
Aukščiausiasis teismas Vitalijai priteisė 130 tūkst. litų (beveik 38 tūkst. eurų), Sandrai – 80 tūkst. litų (apie 23 tūkst. eurų) neturtinės žalos kompensacijas.
Po devynerių metų grąžintos dukterys privertė G.Kareivienę keisti gyvenimo būdą. Naujosios Akmenės seniūnas Rimvydas Juozapavičius tvirtino, kad ši sunkaus likimo moteris pastaraisiais metais nekelia jokių problemų.
Jaunėlė išvyko į Angliją
– Kaip dabar gyvenate? Kaip sekasi Sandrai ir Vitalijai? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Kareivienės.
– Sandra 2011 metais išvyko į Angliją, pati pinigų užsidirba – ir vairuotojo pažymėjimą turi, ir automobilį, ir du šunis.
Anglijoje ji metus mokėsi verslo vadybos, bet daugiau nepakėlė – net į avariją pateko, kai pervargusi nulėkė nuo kelio: naktį dirbdavo fabrike, o dieną eidavo mokytis. Kasmet pas ją nuskrendu, pabūnu drauge, pasidžiaugiu jos šunimis.
Sandra norėjo būti krepšininke arba dirbti policijoje. Lietuvoje policininke netapo – aš atkalbėjau, nes sakiau, kad reikės žinoti istoriją, o abi mano mergaitės Lietuvos istorijos beveik nežino.
Tapti policininke Sandra nutarė Anglijoje. Įstojo mokytis, nori tapti savanore ir siekti savo svajonių prižiūrėti teisingumą. Ji stengiasi, kabinasi. Lietuvoje Sandra nieko nerado – nei draugų, nei darbo. Troško tik mokyklą baigti.
O Vitalijai padaryta itin didelė žala. Jos sveikata yra silpna, ji iki šiol neturi draugų.
Buvo du kartus išvažiavusi į Angliją. Visi buvome, bet grįžome. Po vyro Evaldo mirties prieš ketverius metus Vitalijos sveikata dar pablogėjo – Vitalija jį labai mylėjo, jis buvo tarsi tikras tėvas. Dabar dukra gydosi ligoninėje.
O aš jau pensininkė. Pritrūko dvejų metų iki normalesnės pensijos, tad gaunu tik minimalią. Bet pragyvenu – ir Vitalijai maisto, higienos priemonių kas savaitę nusiunčiu, ir pati prasimaitinu, ir į taupyklę dar vieną kitą eurą sugebu įmesti.
Iki pensijos dirbau įvairius darbus – dažytoja, plytelių klojėja, vienai poniai 13 metų valiau namą, pjoviau žolę, rožynus prižiūrėjau.
Grįžo net be dokumentų
– Kai mergaitės buvo grąžintos, neturėjote jokio dvasinio ryšio, juolab kad dar kelerius metus negalėjote net susikalbėti.
Kada dukterys jus pagaliau pripažino?
– Nei žodžio joms pasakyti galėjau, nei paaiškinti. Radau angliškai kalbantį žmogų, kuris bent šiek tiek paaiškino, kokia pas mus tvarka.
Pavyzdžiui, jos atsuka karštą vandenį, vaikšto po kambarį su dantų šepetėliais, tas karštas vanduo bėga. Prieinu, užsuku, jos vėl atsuka. O aš nemoku pasakyti, kad tai brangu, kad taip nereikia elgtis.
Ir maistą kitokį jos valgė. Mūsiškis neįtikdavo. Pamato padaužytą obuolį ir sako: „Bad“ (iš anglų k. – blogas). Bandau paaiškinti, kad normalus obuolys, naminis, o jos: „Bad.“
Jokių mišrainių, salotų, sriubų nevalgė. Suvalgys pirma mėsą, paskui pomidorą, o duonos išvis į burną neimdavo, tik bulvių traškučius.
Atnešu konservuotų agurkų. Sakau: valgysime su lašiniais. O jos pauosto stiklainį ir rodo viena kitai, kad geriau nevalgyti.
Mūsų santykiai gerėjo pamažu. Nepamiršiu Sandros pirmojo bučinio: ir nori, ir gėdijasi. Trise sėdėjome virtuvėje. Evaldas sprendė kryžiažodžius, o aš Sandrutę lietuviškai mokiau.
Staiga ji priėjo, apkabino ir pabučiavo. Sėdime apsikabinusios ir jaučiu, kad jos marškinėliai net šlapi nuo įtampos.
Prireikė trejų ar ketverių metų, kad gerai susikalbėtume. Valdininkų klaidos mums sukėlė didelį skausmą. Teisme išsiaiškinome, kad D.H. Povilauskaitė-Selley neturėjo jokios teisės išvežti vaikų į JAV. Neva veždavo mokytis ir gydytis. Nuo ko gydytis?
– Kaip vėliau klostėsi jūsų dukterų gyvenimas? Jos nemokėjo lietuviškai, neturėjo mokyklos baigimo pažymėjimų, tik seniai negaliojančius 1992 metais Lietuvoje išduotus vaiko kelionės dokumentus.
– Buvo labai sunku. Parašiau laišką tuomečiam prezidentui Valdui Adamkui. Dėl mergaičių stengiausi, kad jos galėtų mokslus baigti, nes Naujojoje Akmenėje nebuvo kur mokytis – jos tik angliškai kalbėjo. Gavau atsakymą, kad Alma Adamkienė tokių vaikų neremia. Man patarė kreiptis į Švietimo ir mokslo ministeriją.
Metus mergaitės lietuvių kalbos mokėsi Šiaulių Didždvario gimnazijoje, išimties tvarka buvo apgyvendintos Šiaulių universitetui priklausančiame bendrabutyje. Vitalija ir Sandra iš namų išvažiuodavo savaitei, abi sportavo – žaidė krepšinį.
Po to, Sandra įstojo į devintą klasę ir dvylika klasių baigė Naujosios Akmenės Ramučių gimnazijoje.
O Vitalija bandė mokytis vakarinės mokyklos dešimtoje klasėje, bet jai nepavyko. Iškritusi iš balkono ji ilgai gydėsi, atsiliko moksluose.
Mokyklos direktorė pasakė, kad Vitalijai nepavyks baigti vidurinės, nors mergaitė labai stengėsi, buvo kruopšti, pedantiška, grįžusi iškart sėsdavo namų darbų daryti.
Bet jai daug ką buvo sunku suprasti – tą patį klausimą užduodavo ir 30 kartų. Mokytojai negalėjo jai vienai skirti tiek daug laiko.
Nepavyksta Vitalijai ir draugų išsirinkti, nes ji labai geros širdies, mano, kad visas pasaulis yra geras.
Abiem mano mergaitėms buvo sunku: nei su bendraamžiais susikalbėti galėjo, nei apskritai su kuo nors. Jos nuolat patyrė patyčių ir užgauliojimų – vaikai šaipėsi, kad jos lietuviškai prastai kalba.
Globėjai pakeitė vardus
– Amerikoje Sandra ir Vitalija visą laiką gyveno vienoje amerikiečių šeimoje. Iš pradžių kitoje šeimoje buvusi Luiza vėliau irgi pateko į šią šeimą. Ar jūsų dukterys dar bendrauja su buvusiais globėjais?
– Man iki šiol sunku suprasti, koks iš tiesų buvo dukterų gyvenimas Amerikoje. Iš pasakojimų žinau, kad į jas globėjai žiūrėjo kitaip nei į savo tikrą sūnų.
Pavyzdžiui, Vitalija vedžiodavo šunis ir už tai gaudavo dvi dešreles, kurių šiaip iš šaldytuvo pasiimti negalėjo. Grįžusi duktė vis klausdavo, ar galėtų gauti dešros. Sakau: tu neklausk, eik ir atsipjauk. Tai ją stebino.
Amerikoje mergaitės valgyti gaudavo tik tada, kai pavalgydavo globėjai su sūnumi. Vakarienei – bananas, morka, pienas. Beveik niekada negaudavo mėsos. Kiaušinienė – tik sekmadieniais po bažnyčios. Vitalija ten lankė bažnyčią, iki šiol yra labai tikinti.
Globėjai iš pradžių nežinojo nei to, kad Sandra ir Vitalija yra seserys, nei to, kad jos lietuvės. Manė, kad Vitalija yra lenkė, o Sandra – rusė.
Globėjai pakeitė dukterų ir Luizos pavardes, vardus. Turiu Amerikos mokyklos knygą, kurią atsiuntė Vitaliją labai mylėjusi mokytoja.
Toje knygoje Vitalija pristatoma kaip Elizabeth H., Sandra – kaip Katheryn H.
Kai vyko teismai, reikalavome mokslo baigimo pažymėjimų su tikromis Sandros ir Vitalijos pavardėmis – jų reikėjo mokslams Lietuvoje.
Tokių dokumentų niekur nerado, nes Sandra ir Vitalija savo pavardėmis Amerikoje neegzistavo.
Jos tarsi kabojo ore, paslėptos po globėjų tėvų socialiniais draudimais. Globėjai vargo keisdami globotinių tapatybes, bet iki šiol nežinau, koks buvo jų tikslas.
Dukterys ir Luiza į Lietuvą grįžo be palydos. Visoms trims įbruko penkis dolerius ir kažkokį lapą. Nei vizų, nei apskritai pasų. Nieko keista, kad Amsterdame jas sulaikė: „Kur vykstate? Į Lietuvą? Kur jūsų dokumentai? Ko jūs ten vykstate?“
Mergaitės net normaliai neatsisveikino su globėjais. Kai grįžo iš mokyklos, joms buvo liepta staigiai ruoštis.
Pasakė, kad į Lietuvą vyksta atostogų. Bet kad nebegrįš atgal į JAV, nepasivargino pasakyti.
Prieš grįždamos jos gyveno Mičigano valstijoje, Blisfilde. Sandra vis guosdavosi: „Man taip gaila buvo palikti Greisį – mylimiausią šunį.“
Sandra labai myli šunis, todėl Anglijoje du haskius nusipirko.
Kai mergaitės grįžo, buvę globėjai internetu labai šniukštinėjo, kas čia vyksta, liepdavo nieko nepasakoti, todėl jos užsispyrusios traukdavosi į šoną, kai žurnalistai kalbindavo.
Vienu metu buvusi globėja labai kvietė atvykti į svečius. Bet kur aš skrisiu – mano mama tuo metu labai sirgo.
Daug norėjau sužinoti, gal būčiau ir sužinojusi, gal tai moteriai „ačiū“ turiu pasakyti. Daug ko iki šiol nežinau.
– Ar dukterys bendrauja su Amerikoje buvusia įsesere Luiza, kuri drauge su jomis grąžinta į Lietuvą?
– Luiza jau prigimdė daug vaikų, atrodo, nekokį gyvenimą gyvena. Sandra ant jos pyksta, kad tiek vaikų prisigimdė.
Sako: „Būčiau į Angliją ją pasiėmusi. Bet kur ji vaikus dės? Paliks vaikų namuose, kaip ir ją motina paliko?“ Dabar jos nebendrauja.
O Vitalija geros širdies, tad neišsitrynė Luizos numerio, vis apie ją pagalvoja.
Liko daug klausimų
– Jūsų dukterų gyvenimo JAV istorija – itin paini: jas išvežė į JAV neva tik dvejiems metams, po kurio laiko buvo gautas jūsų leidimas dukteris Amerikoje įvaikinti, dar po kelerių metų tą leidimą atšaukėte ir mergaitės buvo grąžintos. Kaip viskas buvo iš tiesų?
– Mane visi draskė, kad esu kalčiausia, kad viskas tik per mane. Bet dukterų globėjai per tuos devynerius metus jų taip ir neįsivaikino. Ir Luizos neįsivaikino. Tai kodėl neįvaikino? Ko laukė?
Pirmiau dukteris išvežė, o paskui paprašė duoti leidimą jas įvaikinti.
Maniau, kad neturiu išeities, kad privalau duoti leidimą.
Puikiai pamenu, kaip Šiaulių vaikų teisių apsaugos specialistė Vida Kazlauskienė 5 litus ištraukė ir sako: „Nueik pas notarą, sutvarkyk leidimą įvaikinti ir grįžk.“
Bet tai buvo jau tada, kai dukterys buvo Amerikoje. Paskui kelerius metus apie jas nieko nežinojau – net to, ar įvaikino. Niekas man nieko nesakė.
Vis klausinėjau, ieškojau, bent gyvas pamatyti norėjau.
Jei būčiau supratusi, kad jos tikrai nori ten likti, mokytis, gyventi, tapti pilietėmis, nebūčiau to uždraudusi. Bet aš devynerius metus krūpčiojau.
– Bet pati vis dėlto buvote davusi leidimą mergaites įvaikinti?
– Nereikia mano klaidų suplakti su jų pačių klaidomis. Teismuose tai jau įrodėme.
D.H.Povilauskaitė-Selley 1996–1997 metais atveždavo medikamentų vaikų namams, o iš Lietuvos pilnus lėktuvus našlaičių išveždavo į Ameriką.
Ten ji buvo įkūrusi našlaičių fondą, bet net JAV jis buvo neoficialus – nei kur registruotas, nei mokesčius mokėjo.
Tą dieną su Sandra ir Vitalija išvežė dešimt vaikų. Net nepažiūrėjo, kad motinystės teisės man neapribotos.
Buvo tik tuomečio Vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovo Valdemaro Vadoklio raštas V.Kazlauskienei, kad reikia skubiai parengti išvykti mano dukteris.
Išvežė tuos vaikus, ir niekas nieko, jie turėjo kas tris mėnesius sužinoti, kaip ir kas. Turėjau nekokią nuojautą, širdis sakė, kad kažkas ten negerai. Rašydavau laiškus, klausdavau, kaip mano mergaitėms sekasi.
O V.Vadoklis parašydavo: „Susisieksime su šeima ir duosime jums atsakymą.“ Nė vieno laiško negavau. Nė vieno. V.Vadoklis paskui pabėgo į užsienį, dingo.
Kai kilo triukšmas, dukterų pustrečių metų ieškojo – jų globėjai persikėlė ir niekas rasti negalėjo.
Aš ieškojau mergaičių, pasipasakojau žurnalistams ir jie V.Vadoklį užspeitė į kampą. Vėliau rastos trijų mergaičių bylos numestos stalčiuje. Apie tas mergaites – jokių žinių. Niekas nežino, kas joms nutiko, ar jos įvaikintos. Trys nurašytos mergaitės.
Jų globėjų nebuvo jokioje knygoje Lietuvos įvaikinimo tarnyboje. Jie nenorėjo įsivaikinti jokių vaikų. Tyrimas vyko ilgai, bet teisėja buvo sumani, tad atsekėme visus žingsnius.
Po kelerių metų, kai su mergaitėmis jau galėjome susikalbėti, jos pasakojo, kaip atsimena tą dieną, kai jas išvežė.
Jos išsigando lėktuvo, verkė, o viena auklėtoja Vitalijai pasakė: „Matai paukštį? Tuo paukščiu skrisi ir turėsi naują mamą.“
Jos nedaug prisimena iš ankstesnio gyvenimo Lietuvoje. Tik Vitalija pasakojo, kad auklėtoja liniuote jai sulaužė pirštą – daužė, daužė, kol nudaužė. Tas mažiukas toks ir liko.
Dar prisimena, kaip vaikų namuose uždarydavo į tamsią spintą. Iki dabar Sandra tamsos prisibijo. Įlipa į lovą: „Mamyte, užgesink šviesą, nes šiek tiek bijau tamsoje į lovą grįžti.“
Išvežtos įvaikinti, tačiau liko neįvaikintos
Seserys Vitalija (g. 1988 m.) ir Sandra (g. 1989 m.) į JAV išvežtos 1996 m. Oficialiai buvo teigiama, kad tik dvejiems metams. Mergaičių vizos galiojo iki 1998 m. rugpjūčio 2 d.
Teismai nustatė, kad seseris į JAV išvežė ir apgyvendino amerikiečių šeimoje ne kompetentinga vadžios institucija ar pareigūnas, o privatus asmuo, kuriam nebuvo suteikta teisė į nepilnamečių globą. Be to, tam tikrą mergaičių buvimo laikotarpį JAV Lietuvos institucijoms nebuvo žinoma jų gyvenamoji vieta.
Byloje teismų nustatyta ir tai, kad Vitalija ir Sandra išvežtos ne mokytis, o jas įvaikinti, pažeidžiant nustatytą įvaikinimo užsienyje tvarką.
Bylos duomenys rodo, kad amerikiečių šeima nebuvo apsisprendusi įvaikinti mergaites, nes buvo delsiama atlikti įvaikinimo procedūras, o Lietuvos atsakingos institucijos irgi nesiėmė iniciatyvos įvaikinimo klausimui spręsti.
Prieš išvežant Sandrą ir Vitaliją į JAV, jos įtrauktos į jas įvaikinti pageidaujančių užsienio piliečių sąrašą, nors iš biologinės motinos nebuvo atimtos motinystės teisės. Motinos sutikimas įvaikinti dukteris duotas tik 1997 ar 1998 m. rugpjūčio 23 d., nors Šiaulių vaikų teisių apsaugos tarnyba tokį leidimą davė dar iki šio motinos sutikimo.
Konstatuota, kad dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų mergaitės išvežtos į JAV, jų grąžinimas po devynerių gyvenimo JAV metų į Lietuvą yra neteisėto išvežimo pasekmė, kuri sukėlė seserims dvasinių išgyvenimų, depresiją, dėl to kilusius kitus sveikatos sutrikimus.
Teisėjų kolegijos vertinimu, žalos seserims atsiradimą nulėmė ir tai, kad valstybės institucijos, atsakingos už vaiko apsaugos įstatymų įgyvendinimą, nesilaikė jų reikalavimų ir, sugrąžinusios nepilnametes į Lietuvą, nesiėmė pakankamų priemonių, kad nepilnamečiai vaikai pritaptų Lietuvoje.
Vaikus iš Lietuvos veža ir lenkų fondas
Neseniai vėl kilo klausimų ir dėl Lietuvoje veikiančio lenkų fondo „Širdis vaikams“ veiklos. Šis fondas jau prieš kelerius metus pateko į skandalą dėl į Lenkiją vežamų mūsų šalies vaikų, tačiau jis ir toliau ten veža nepilnamečius.
Atostogauti lenkų šeimose vežami globos namų ar nepasiturinčių šeimų vaikai. Valdžios institucijos net nežino, kiek tokių vaikų dabar išvežama.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė sunerimusi – prieš kelerius metus šio fondo išvežtus vaikus lenkų šeimos buvo apsiėmusios auginti iki 18 metų neturėdamos nei globos, nei įvaikinimo dokumentų.
Skandalas prieš kelerius metus kilo, kai paaiškėjo, kad po panašių atostogų vienas tarnybų stebimos šeimos vaikas pas globėjus Lenkijoje liko visam laikui.
„Šeima yra gavusi mamos įgaliojimą, kad rūpinsis vaiku ir užaugins iki 18 metų be jokio įvaikinimo, be jokios globos, tai vaiko atidavimas su įgaliojimu“, - sakė E.Žiobienė.
Tokių pagal įgaliojimą paliktų globoti vaikų buvo mažiausiai šeši, dauguma – vienos sostinės mokyklos moksleiviai. Kilus skandalui vaiko teisių kontrolierė kreipėsi į prokuratūrą, kontrolieriaus tarnybą Lenkijoje.
Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, pernai tarpininkaujant fondui lenkų šeimose svečiavosi 25 vaikai. Tačiau paties fondo vadovė sako, kad jų buvo apie šimtą.
