Pirmiausia į labiau diskusijas skatinančias nei kritiškas pastabas, beje, emocingai išreikštas (tai, mano manymu, veikė klausytojus labiau nei pranešimo turinys), atsiliepė L.Linkevičius.
Tiesą sakant, ministras reagavo gana santūriai, neįžeidinėdamas autoriaus, priminė visuomenei, kad Lietuvos užsienio politika yra solidi, nuosekli, nepataikaujanti kam nors už valstybės ribų, suderinta šalies viduje ir gynybai skiriama tiek lėšų, kiek to reikalauja Lietuvos geopolitinės aplinkybės.
Savaime suprantama, buvo ir anoniminiuose komentaruose pasislėpęs „liaudies balsas“. Laukiau „specialistų“ žodžio. Nesulaukiau.
Užtat pasirodė jaunos konservatorės Seimo narės ir net jau vieną kadenciją pabuvusios Europarlamente R.Morkūnaitės-Mikulėnienės straipsnis, pavadintas: „Rytų vėjas Seimo tribūnoje“.
Jau iš straipsnio pavadinimo aišku, apie ką jis, iš kur tas vėjas, perpūtęs ne vieną atžagareivį Lietuvos politiką, pasirodo, ir E.Bičkauską – dar tuo metu, kai Radvilei buvo šešeri metukai, signataras po nepriklausomybės atkūrimo kažkodėl trypčiojo, skendėjo abejonėse, ar nevažiuoti į Maskvą kažko ten „stabdyti“. Galvojau nekreipti dėmesio į jaunos konservatorės pamąstymus, bet užkliuvo vienas straipsnio pasažas.
„Saugumo nepasieksime diskusijomis apie tai (tai lyg bandė siūlyti E.Bičkauskas. – Aut.), ar reikia stiprinti gynybą ar ne; ar kyla grėsmės iš šiandienės Rusijos, ar ne. Taip tik prisidėtume prie solidarumo erozijos ir sumišimo. Saugumą galime pasiekti stiprindami demokratinių valstybių vienybę ir visokeriopai prisidėdami prie gebėjimų apginti nuo pavojų bendromis sutelktomis pastangomis“, – taip rašo Radvilė.
Lyg ir viskas teisingai. Taip, diskusijomis gynybos nesustiprinsi. Tinkamai gynybai užtikrinti reikia politinės valios, solidarumo tarp partijų, pinigų ir ginklų. Antai ir prezidentė ne kartą yra pasakiusi: mažiau kalbų, daugiau darbų. Gerai, jei darbai nekelia jokių abejonių. O jeigu kelia – reikia ir kalbų, ir diskusijų.
Diskusija nėra plepėjimas. Tai yra tikresnių žinių šaltinis ir argumentų daryti taip, o ne kitaip pagrindas. Deja, nerimą tekste kelia ne žodžiai apie solidarumą, vienybę ar pan.
Susimąstyti verčia sakinys: „Taip tik prisidėtume (t.y. diskutuodami. – Aut.) prie solidarumo erozijos ir pasimetimo.“ Abejonės menkina tikėjimą – būdavo įspėjama viduramžiais. Bet juk jau XXI amžius. Kaip gali diskusija pakenkti solidarumui?
Pastarąjį kartą apie diskusijų žalą „tarybinei vienybei“ esu skaitęs 1987 m. „Tiesos“ vedamajame. Ten buvo rašoma, kad Lenkijoje neramumus sukėlė išvešėjusios, nekontroliuojamos diskusijos.
Nuo šio sakinio noriu pakeisti savo rašinio temą. Nenoriu nieko blogo pasakyti straipsnio autorei. Juo labiau neketinu sakyti pamokslų. R.Morkūnaitė-Mikulėnienė yra naujos kartos jauna politikė. Dabar tokie yra politikos avanscenoje ir nuo jų priklausys Lietuvos ateitis. Manau, kad mūsų valstybei nieko blogo neatsitiks.
Bet matau ženklų ir nelabai gerų tendencijų. Mažėja pakantos kitai nuomonei, menkėja tolerancija, gausėja kategoriški pasakymai ir net įžeidinėjimai. Tarsi sukame milžinišką istorijos ratą ir grįžtame į XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį.
Reikia visiems susimąstyti. Kai kurios vertybės iš tikrųjų pradeda rūdyti. Viena jų – diskusija, kuri yra neatsiejamas Europos civilizacijos elementas. Antikos laikų filosofijos kunigaikštis Sokratas atsisakė pinigų už oratorystės meną, kaip tai darė sofistai, ir dėl diskusijos, kaip vertybės, vaikščiojo basas. Platono dialogai padėjo pagrindus tiesos ieškojimui ir europinės minties kultūrai.
Diskusija pagimdė demokratiją ir tolerancijos supratimą. Be kūrybos, minties laisvės, diskusijų valstybė yra gal ir tvirtas, bet tuščias puodas. Ne už bet kokią nepriklausomybę verta kovoti.
Sąjūdis prasidėjo nuo vis labiau besiplečiančių diskusijų visais gyvenimo klausimais. Visuose laisvėjančios minties renginiuose, kuriuos organizavo B.Genzelis, R.Ozolas ar K.Stoškus, kiekviena nuomonė buvo išklausoma ir neteko matyti, kad kam nors būtų buvusi užkabinta kokia nors „ne tų pažiūrų“ etiketė. Būtent diskusija ir tolerancija į Sąjūdį patraukė labai daug žmonių.
Sąjūdininkai nė nesapnavo, jog kada nors už reiškiamas mintis gali būti pavadinti Rytų vėjo perpūsti.
Kadangi R.Morkūnaitės-Mikulėnienės straipsnyje paminėtos konkrečios istorinės aplinkybės, kaip jų liudininkas negaliu praleisti pro pirštus netiesos. E.Bičkauskas niekada nebuvo dvejojantis ar trypčiojantis dėl nepriklausomybės atkūrimo, nors išvakarėse diskusijose skambėjo daug įvairių argumentų, ir visus juos be baimės būti įrašyti į „nepatikimųjų sąrašus“ aptarinėjome.
Lemiamu momentu be dvejonių apsisprendė ir patys atsargiausi. Tie, kurie norėjo važiuoti į Maskvą, į kitą rytą po atkurtos nepriklausomybės paskelbimo prasidėsiantį SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, tai darė ne savanaudiškais tikslais, o bijodami neapgalvotų staigių Maskvos veiksmų. E.Bičkauskas to neplanavo. Gal to ir išvis nereikėjo daryti. Bet tai jau kita tema.
Baigiant straipsnį noriu paskelbti tokį patriotinį tekstelį. Gerbiama Radvile, kilus karui visi mes drauge su jūsų kritikuojamu „prelegentu“ eisime ginti tėvynės. Žinoma, jeigu duos šautuvus. O kol to neatsitiko, reikia ginčytis, diskutuoti ir pagaliau sutarti, kaip geriau tėvynę apginti.
