Opozicija – konservatoriai, Palucko socdemai ir liberalai, kitaip sakant, tie kas nesiryžo po rinkimų imtis valdžios atsakomybės, o paluckininkai dar ir pabėgę nuo jos, staiga pajuto įkvėpimą ar aplankius apvaizdą, jog jie dabar, tai jau galėtų... Ir tik todėl jau reikia priešlaikinių rinkimų, nes jie netrivoja. Už kuriuos, beje, jie ir patys greičiausiai nebalsuos, nes tuo ir netiki.
Tiesa, tai ne pirmas pirmalaikių arba, kitaip sakant, žūt būt konservatorių atvedimo į valdžią, bandymas. Ankstesnis praėjusių metų buvo keistokas paluckininkų mėginimas sugriauti valdančiąją kairiojo centro koaliciją konservatorių naudai.
Ir jei konservatoriai dar ir turėtų kažkiek pagrindo norėti priešlaikinių rinkimų, tai paluckininkai su liberalais vargu bau. Konservatoriai tarsi pirmauja apklausose, nors labai nežymiai – net stebiuosi, jog per metus jų reitingas beveik neišaugo...
Apskritai karštligiškas pirmalaikių rinkimų reikalavimas iškart po apkaltos balsavimo tik patvirtina, jog būtent opozicionieriai, ir pirmiausia konservatoriai buvo suinteresuoti tokiu balsavimu, koks ir įvyko. Nes jei balsavimas dėl apkaltos pavyktų, jokio preteksto netrivojantiems opozicionieriams neliktų.
Demokratija yra stipri tuomet, kai laikomasi taisyklių. Prieš metus Lietuvos žmonės pasirinko valstiečius ir žaliuosius, reiškia jie privalo vykdyti savo programą, daryti reformas, spręsti problemas ketverius metus. Kad ir kam tai labai nepatiktų. Konservatoriai nuo pat pirmos dienos mėgino ir tebemėgina paversti Seimo veiklą chaosu, kelti nepasitikėjimą bei destrukciją. Jie inicijuoja tyrimo komisijas, o po to patys tuo veidmainiškai piktinasi. Jie bando pakišti koją bet kokioms iniciatyvoms, menkina beveik visus valdžios pasiūlymus.
Jie labai „rūpinasi“ šalies saugumu, reikalauja jau net dviejų su puse nuošimčio krašto apsaugai, nors nebalsavo ir už du... O šių metų sausio tryliktąją sužlugdė ilgalaikį parlamentinių partijų susitarimą dėl gynybos finansavimo. Manau, kad neatsitiktinai jų palaikymas visuomenėje nekyla, nes žmonės puikiai atskiria tikrąjį susirūpinimą nuo apsimestinio.
Jų netrivojimas toks akivaizdus, o T.Langaičio pabėgimas iš Seimo, neva ar iš tiesų, nesulaukus ministro portfelio, tai tik patvirtina, jog jie tampa šiek tiek juokingais. Gaila tik, kad tai iš tiesų kompromituoja demokratiją ir pasitarnauja priešiškai propagandai, dėl kurios, beje, tie patys konservatoriai labiausiai „susirūpinę“.
