Jei nesigilinsime į „mažųjų“ šalių politinę istoriją, tai nesuprasime ir „didžiųjų“. Svarbiausia, šis tekstas apie tai, kad būdami naiviais arba vaidindami naivius, darome politines klaidas, kurių kaina gali būti šimteriopai didesnė nei, tarkime, „būsto“ ant Viduržemio jūros kranto Turkijos okupuotoje Kipro teritorijoje, kurioje tvyrantį „kainų rojų“, pastaruoju metu apdainavo Lietuvos žiniasklaida.
Du panašaus komercinio pobūdžio pranešimai, kurie nėra politiškai teisingi, per vieną mėnesį liudija, kad nepaisant lietuvių turistų srauto į Kipro salą (per savaitę Kiprą aplanko per 300 turistų iš Lietuvos), tai nepagilina mūsų politinių žinių apie sudėtingą politinę padėtį Kipre. Apie tai, kas vyksta Kipro saloje, Kipro Respublikoje ir šiaurinėje, Turkijos okupuotoje Kipro teritorijoje, kol kas suvokiame labai miglotai.
Minėtieji pranešimai, nugriaudėję Lietuvos žiniasklaidoje įstabiai teigia, kad „turkiškoje Kipro dalyje“ (nors tai politiškai nevartotinas terminas ir reiktų sakyti „šiaurinis Kipras“, arba „Turkijos okupuota teritorija“) galima „pigiai įsigyti būstą“. Neva į tą kraštą, greitas kojas turintis lietuvis „gali pabėgti“ ir nuo „Brexit“, ir nuo „brangstančio gyvenimo Lietuvoje“, ir nuo šalčio, kad pasišildytų saulėje „sulaukęs užtarnauto poilsio“ ir praleistų prie jūros „sunkųjį laikotarpį“ (matyt, neišbrendamą lietuvišką žiemą).
Tiesa, straipsnyje „Lietuviai įsidrąsino: investuoja į teritoriją, kurios pasaulis nepripažįsta“ galima rasti ir teisingų perspėjimų. Autorė pasikalbėjo apie investicijas šiauriniame Kipre ir su asociacijos, kuri vadinasi Lietuvos nekilnojamo turto plėtros, direktoriumi Mindaugu Statulevičiumi, ir pasiteiravo Užsienio reikalų ministerijos ekspertų.
Asociacijos direktorius „nesiryžta lyginti“ okupuoto šiaurinio Kipro su Krymu (be reikalo), tačiau ir neneigia, kad perkant būstą šiauriniame Kipre „tam tikra rizika tikrai yra“ („rizika“ labai nekaltas žodis). Ministerija gi perspėja, kad Lietuvos Respublikos piliečiai „elgtųsi atsakingai ir susilaikytų nuo sandorių Šiaurės Kipre“ (Turkijos okupuotoje Kipro teritorijoje). Didžioji straipsnio dalis, kaip ten bebūtų, skirta keistai reklamai, kuri yra tarsi ne-reklama, o savotiškas „pašnekesys“ su inkognito „dyleriu“ Daliumi, kuris nenorėjo atskleisti nei savo pavardės, nei profesijos (įdomu kodėl?).
Straipsnį iliustruoja ne tik Kipro, bet ir Graikijos salų nuotraukos, ir šiaip neaišku, koks straipsnio tikslas, jei valstybinės instancijos nepritarė, Dalius slapukavo, o iliustracijoms stigo originalių nuotraukų?
Tačiau reportažas LRT laidoje „Gyvenimas“ reikalauja atskiros diskusijos. Jeigu jį pamatytų Kipro Respublikos gyventojai, pasipiktinimas sumišęs su neviltimi nuvilnytų tarptautiniu mastu. Tad labai svarbu, kiek mums leidžia galimybės, „išsiaiškinti tarpusavyje“, t.y. „neokupuotoje“ lietuvių kalbos teritorijoje, tarp lietuvių.
Pagalvokime, juk šis LRT reportažas, nė kiek nesutirštinant spalvų, būtų tolygus Kipro nacionalinės televizijos pareiškimui (ir bandykime įsivaizduoti, kaip pasijustume): lietuviai okupaciją išsigalvojo, jos nebuvo, tiesiog kelis dešimtmečius „blaškėsi nesantaikos vaiduokliai, dar tiek pat – abejonių migla, tačiau šiandien – tai saugi ir atvira šalis ir visai nesvarbu, kuri pusė...“
Paploninęs liežuvį, kalba laidos vedėjas, kuris, galima numanyti, vyko šiaurės Kipran, suviliotas komercinio pasiūlymo. Na, o visa tai, ką „Gyvenimui“ pasakojo reportažo herojus, alytiškis verslininkas Romas Dapkevičius ir jo jaunoji gyvenimo partnerė Inna Nachačeva iš Baltarusijos, yra, švelniai tariant, pavojingas politinis žaidimas. Negera žinia.
Laiminga pora, išsamiai aiškindama, apie būsto pirkimą šiaurinėje Kipro dalyje ir jį reklamuodama, sąmoningai ar nesąmoningai, skleidė klaidinančią informaciją.
Kodėl klaidinančią? Argi lietuviai negali investuoti į būstą kur tik širdis geidžia? Kodėl jie būtinai turi investuoti tik į savo sodybas, a?
Taip, gali investuoti ir į šiaurinį Kiprą, bet geriau ne į būstą Kipro karo pabėgėlių žemėje... Žinoma, jei žemė priklauso Kipro turkui ir jis parduoda vilą ant savo sklypo, problema atkrinta ir pavojų galima pamiršti, tačiau tie vaizdai-vaizdeliai iš Kerynijos (turkai tai vadina Girne) ir žaliuojantys laukai su dygstančiomis ant jų vilomis, kuriuos siurbte susiurbė „Gyvenimo“ kamera yra apverktos, apraudotos ir laukiančios graikų ir armėnų, tikrųjų savo šeimininkų, žemės.
Jų šiauriniame Kipre – didžioji dalis, ir jos ne šiaip metaforiškai ir poetiškai laukia kaip Penelopės. Jos yra laikinai okupuotos, jos turi ginklu ir per dvidešimt keturias valandas išvarytą iš namų šeimininką, o šeimininkai turi nuosavybės dokumentą, kurį saugo kaip savo akį.
Taip, nuo Turkijos karinės intervencijos Kipran, nuo to parą trukusio parašiutų lietaus 1974-aisiais, akimirksniu užliejusio trečdalį salos teritorijos, praėjo 45 metai. Okupuojanti jėga vadovavosi pretekstais ir priežastimis, kuriose, atleiskite, „velnias koją nusilaužtų“, bet tai neišvaduoja nei jos, nei kitų nuo politinės atsakomybės. Neišvaduoja nei Turkijos – prieš savo „mažąjį“ kaimyną, kurį užimti yra tolygu spragtelėti pirštais, ir kaip ten bebūtų, tai – agresijos prieš kitą valstybę aktas. Neišvaduoja nei pačių kipriečių, kurie ieško išeities ir susitarimo būdo, kad padėtų vienas kitam susigrąžinti namus.
Kipriečiai tiki, kad ateis toks laikas (kaip po pusšimčio metų, pvz., sulaukė „savo laiko“ ir lietuviai). Neišvaduoja ir kitų šalių nuo poreikio būti politiškai išprususiais ir nuo padorumo laikytis Jungtinių Tautų Organizacijos sprendimo. Jungtinės Tautos nėra pripažinusios šiaurinio Kipro kaip atskiros valstybės.
Viena priežasčių ir buvo ta, kad kas trečias Kipro gyventojas – priverstinis pabėgėlis arba dingęs be žinios (graikas, turkas ar armėnas). Per didelė ir neteisinga auka. Turtas Kipro šiaurėje ir diplomatiniai santykiai tarp dviejų salos dalių nuo 1974 m. virto „įšaldytais“, kol neateis palankus istorinis laikas Kipro federacijai ar konfederacijai paskelbti, arba vientisai, daugiatautei Kipro valstybei atkurti.
Kipras kaip valstybė tapo nepriklausoma 1960 m., pasitraukus kolonijiniams Britanijos gubernatoriams, valdžiusiems salą šimtą metų, o 1974 m. trečdalį Kipro teritorijos užėmė Turkija. Demarkacijos arba „Žalioji“ linija, žyminti okupuotą teritoriją, niekur nedingo. Iš esmės tai „siena“, kurią kertant reikia rodyti asmens dokumentą. Kol problema „šaldoma“, lietuviai ir jų partneriai nori suspėti pasišildyti – tokia „turkiškai lietuviško verslo“ šiauriniame Kipre potekstė.
Tai ne pašaipa, o politinės tikrovės šaržas. „Gyvenimo“ reportaže sakoma, kad šiauriniame Kipre deginasi ir britai, ir vokiečiai, ir ukrainiečiai, ir netgi „skandinavai“. Tegul deginasi. Jie turi savo sandėrius, kurie yra „ne mūsiški“ sandėriai ir, pagaliau, tai ne mūsų reikalas.
Mes negalime leisti sau tokios „prabangos“ okupuoti okupuotąjį. Prieš gerą dešimtmetį Britanija buvo pagarsėjusi kaip milijoninių kompensacijų mokėtoja už tai, kad kipriečiai duodavo į Europos teismą kiekvieną ant jų žemės nelegaliai atsiradusią brito vilą ir neabejotinai laimėdavo. Britanijos valstybė turėdavo atlyginti pabėgėliui ir už moralinę žalą, ir už žemę, kuri Kipre yra labai brangi, nes jos mažai. Piliečių iš kitų valstybių reikalai šiauriniame Kipre irgi baigdavosi panašiomis istorijomis.
Pagaliau tokių istorijų tarptautinėje žiniasklaidoje ne viena, tik mokėkime skaityti kitomis kalbomis. Mūsų valstybė mokėti tokių kompensacijų negali ir neturi, todėl „perkančiam saulę“ labai svarbu žinoti, ant kieno žemės stovi svajonių vila, ir kuo mažiau tikėti pardavėjų „iliadomis“.
Dažnas „vietinis“ pardavėjas (kuris gali būti ir Turkijos pilietis) nori greito pelno, kol žemė okupuota. Toji žemė (jos didžioji dalis), kurią užfiksavo „Gyvenimo“ kūrėjai, neturi gyvenimo ateitin...
Galime šildytis, bet tai tolygu šildymuisi prie svetimo radiatoriaus arba prie svetimų ašarų klano. Ne tik svetimų, bet ir savo, kai nepavyks parduoti įsigyto būsto, nes jis neturės autentiškų nuosavybės dokumentų.
Kartais būna apmaudu dėl tų „robinzonų“, pradėjusiųjų šiauriniame Kipre „savo naują gyvenimą“ – naują gyvenimą ant senos tragedijos. Apmaudu ir gaila, nes pasitaiko ir naivių, neinformuotų žmonių, o juk vis viena ateina diena, kai „okupuotas laikas“, kuriuo džiaugiasi norintieji užkariauti užkariautą, užkelią kainą iki „neįkandamos“.
Praėjusį gruodį Lietuvos Žemės ūkio ministro vizito metu į Kipro Respubliką, o tai buvo oficialus vizitas, kipriečiai labai „saugojo“ mūsų ministrą, net skyrė jam specialią palydą. Ministras tuo labai stebėjosi.
Stebėjosi visi, tačiau kipriečiai aiškino, kad tai susiję su „pagundomis“, kai atvažiavę Kipran svečiai pereina „Žaliąją“ liniją ir rezga pabėgėliams ir Kipro Respublikai skaudžius sandėrius: tad sustiprinę „sargybą“ oficialiems asmenims jie nedviprasmiškai leidžia suprasti, kad jaučia pavojų...
Iš tikro, niekas saloje nepraeina nepastebėta, todėl, padėję turtines ambicijas į šalį, pagalvokime apie savo šalies veidą kitoje, nors ir kultūriškai tolimoje, bet svarbioje Rytų Viduržemio regionui valstybėje.
Kipras įstojo į Europos Sąjungą kartu su Lietuva kaip aukštų ekonominių rodiklių šalis (skirtingai nei Lietuva tada), turėdama vieną tikslą – apsaugoti save nuo gilėjančių okupacijos pasekmių ir neprognozuojamos kaimynų politikos.
Visi šio straipsnio herojai, įskaitant ir tarp eilučių likusį Arūną Valinską, kuris kaip „šoumenas“ nesunkiai tapo pavyzdžiu kitiems, nes vienas pirmųjų įsigijo vilą šiauriniame Kipre ir savo pirkinį ne kartą reklamavo... visi, išreikšdami gerą pilietinę valią ir pagarbą Kipro politinei padėčiai, galėtų asmeniškai pranešti – ir būtų nuostabu, jei tai atsitiktų – Lietuvos ambasadai Atėnuose (dengiančiai ir Kipro Respubliką), kuri yra labiausiai informuota apie padėtį Kipre, kad tokio verslo ir jo reklamos toliau neplėtos ir kad tai darė dėl politinio nesusivokimo.
Be to, į šiaurinį Kiprą galima investuoti ir kitaip, juk esama ir atvirų Europos Sąjungos projektų, kurie irgi leis šildytis saulėje ir sykiu tarnaus šalies suvienijimui.
Šitoks gestas ir būtų garbingas „išsiaiškinimas tarpusavyje“, kol visa tai nepasiekė dar ir dar kitų ausų ir širdžių.
Šis straipsnis yra nei „anti-“, nei „prieš-“, nei „kontr-“, nei „pro-“. Jis yra tikroviška tikrosios situacijos miniatiūra, kviečianti daugiau galvoti, skaityti ir daryti išvadas.
Straipsnio autorė yra kultūrologė, Kipro literatūros tyrėja, antologijos, skirtos Kipro graikams ir turkams, „Sala: 10 Kipro poetų“ sudarytoja ir vertėja į lietuvių kalbą.
