Nėra neginčytina tai, ką pasakė E.Bičkauskas, bet jo abejonės Lietuvos saugumo ir užsienio politikos teisingumu bent jau turėtų paskatinti visuomenę diskutuoti.
Pirmasis sureagavo užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, atmetęs visas E.Bičkausko pastabas ir pareiškęs, kad Lietuvos užsienio politika yra išmintinga, išlaikyta, subalansuota ir ori.
Žinoma, šalies diplomatijos vadovas turi teisę grožėtis savo veikla ir manyti, kad ji yra tiek tobula, kad kiekvienas, kuris tuo abejoja, yra netikėlis.
Tačiau taip greitai atmesdamas bet kokią saugumo ir užsienio politikos kritiką L.Linkevičius noromis nenoromis pirštu bakstelėjo į E.Bičkausko pastabą apie komjaunuolišką spartumą ir entuziazmą svarstant šaliai gyvybiškai svarbius klausimus.
Šalies diplomatijos vadovas kategoriškai nesutinka ir su priekaištu, kad trūksta užsienio politiką aptariančių diskusijų. Bet reikėtų abejoti, ar paties ministro, uoliai linksinčio kiekvienam prezidentės D.Grybauskaitės politiniam viražui, pareiškimus ir jam pritariančių politologų chorą jau galima vadinti diskusijomis.
Iš Seimo tribūnos nuskambėjo kitokia nuomonė keliais esminiais klausimais, kuriais prezidentei jau ne vieni metai nedrįsta prieštarauti nei valdantieji, nei opozicija, o jeigu retsykiais kur nors viešojoje erdvėje ir praslysta abejonių, iškart paskelbiama, kad taip tarnaujama Kremliui.
Tai pasakytina ir apie išlaidų šalies gynybai didinimą.
E.Bičkauskas pabrėžė, kad nė kiek neabejoja Lietuvos sprendimu skirti krašto apsaugai 2 proc. BVP – tai NATO narių įsipareigojimas, kurio iki šiol ne visos šalys laikosi. Lietuva dabar laikytina pareiginga nare.
Bet Valstybės gynimo taryba jau nutarė, kad iki 2030-ųjų krašto apsaugai bus skiriama ne mažiau kaip 2,5 proc. BVP, o kas puse lūpų suabejojo, ar verta taip skubėti, iškart buvo užčiauptas.
Konservatoriai netgi užsipuolė valdančiuosius, kad išlaidas gynybai jie didina pernelyg lėtai – esą 2,5 proc. BVP galima skirti ir nelaukiant 2030-ųjų.
Kovo 11-osios Akto signataras drįso svarstyti, ar Lietuva taps saugesnė, jei išleis gynybai didesnę dalį savo BVP, nei sutarė NATO šalys. Galbūt jis klysta, bet numoti ranka į jo argumentus nevertėtų. Juk 0,5 proc. BVP jau vien pagal šių metų skaičiavimus viršytų 200 mln. eurų, o tokie pinigai labai praverstų sprendžiant Lietuvos socialines problemas.
Dabar vyraujančios oficialios nuomonės šalininkai sako, kad net šventvagiška klausti, kas svarbiau – gynyba ar socialinė gerovė. O kodėl? Gal šalies saugumą labiau stiprina ne kariuomenei nupirkta nauja ginkluotė, o oriai gyvenančių piliečių lojalumas savai valstybei ir pasiryžimas ją ginti?
Šiuos klausimus ir kelia E.Bičkauskas, teigdamas, kad Lietuvos saugumą pirmiausia lemia ne mūsų šalies gynybinis pajėgumas, kuriuo niekada nepajėgsime prilygti Rusijai, o bendra NATO galia. Todėl svarbu laikytis susitarimų, rodyti pasiryžimą gintis ir finansuoti gynybą, bet pralenkdami kitas ES šalis karinėmis išlaidomis saugesni netapsime.
Signataras atkreipia dėmesį ir į dar vieną tokios saugumo politikos atspalvį – didindama krašto apsaugos biudžetą per 2 proc. BVP, kai daug šalių dar toli gražu nepasiekė šios ribos, Lietuva įtiks dabartinei JAV valdžiai, bet erzins, pavyzdžiui, Vokietiją ir kitas įtakingas ES šalis.
Visa tai verta apsvarstyti Lietuvos saugumo politikos strategams. Ne tuščias ir E.Bičkausko teiginys, kad tiesioginės karinės agresijos grėsmė mūsų šaliai labai menka, nes tik bepročiai politikai galėtų ryžtis atviram konfliktui su karinį pranašumą turinčia NATO, o jei tokių kada nors atsirastų – jokios atgrasymo priemonės nepadėtų.
Šis požiūris grindžiamas suvokimu, kad Lietuva nepajėgi veikti geopolitiniu lygiu, o jos aštri retorika gali nebent kiek provokuoti didžiųjų galybių konfliktą – atlikti savotišką žiežirbos vaidmenį.
Ar tokia politika naudinga Lietuvai? Anot E.Bičkausko, tai gali būti pražūtinga, nes maža mūsų šalies teritorija taptų didelio mūšio arena.
Abejonės dabartinės Lietuvos saugumo politikos protingumu, matyt, paskatino E.Bičkauską atsigręžti ir į praeitį.
Dalyvavusio rengiant Kovo 11-osios Aktą signataro retorinis klausimas, kodėl mūsų šalis turėjo patirti ekonominę blokadą ir išgyventi Sausio 13-osios įvykius, o Latvija ir Estija tokios istorinės lemties išvengė, nors visos trys Baltijos šalys vienu keliu ėjo į nepriklausomybę, galėtų sukelti skandalą. Tai akmuo į V.Landsbergio daržą.
Lietuvių ištvermė ir pasiaukojimas laisvės idealams atremiant sovietinę agresiją – vienas svarbiausių tautinio pasididžiavimo šaltinių, todėl abejoti Sausio 13-osios aukų prasmingumu būtų šventvagystė.
Vis dėlto svarstant, ar dabartinių šalies lyderių saugumo politika gerai apgalvota ir labiausiai atitinka Lietuvos interesus, gal ir galima, prisiminus praeitį, susimąstyti apie pernelyg radikalios politikos istorinę kainą. Bet tai jau istorikų duona.
