Vartai prie erdvaus šiuolaikinio namo buvo atviri. Kieme – baseinas, uždengtas šaltuoju metų laiku, futbolo vartai. Anapus stiklinių durų lojo ir šokinėjo mažas Jorkšyro terjerų veislės šuo.
Netrukus į kiemą įsuko šių namų šeimininkės automobilis.
„Buvau seminare“, – lipdama iš mašinos ištarė R.Kantaravičienė, sutikusi „Lietuvos rytui“ praverti savo namų duris.
Metų pradžioje čia lankėsi ir vaiko teisių apsaugos specialistai. Jie apžiūrėjo būstą, vertino alytiškės ir jos vyro tinkamumą tapti globėjais.
Dviejų vaikų motina R.Kantaravičienė iš jų neišgirdo jokių pastabų.
Bet ji iki šiol neišgirdo ir teigiamo atsakymo, kad galės priimti pasisvečiuoti, o vėliau ir nuolatos globoti 9-metę iš Kauno vaikų namų. Iš aštuonių vaikų šeimos kilusios mergaitės tėvas yra miręs, o motinai apribotos teisės.
„Šiuo metu nėra baigta teisminė įvaikinimo procedūra, todėl šis vaikas negali būti išleistas laikinai svečiuotis į jūsų šeimą“, – tokį atsakymą alytiškei atsiuntė vaiko teisių apsaugos specialistai.
Jie pasiūlė pasirinkti kitą vaiką. Tačiau užsimezgęs šiltas ryšys su devynmete teikia R.Kantaravičienei vilties, kad būtent ją globos ir mergaitei nereikės išvykti toli, atsiskirti nuo seserų ir brolių.
„Jei gali padėti vaikui – suteikti namų šilumą, šeimą, išsilavinimą, atskleisti jo gabumus, kodėl to nepadaryti? Noriu, kad mūsų šalies vaikams būtų sudarytos galimybės užaugti gimtinėje, nes jie – mūsų visų gyvenimo dalis. Jeigu būtų kuo daugiau informacijos apie tokius vaikus, gal atsirastų ir daugiau žmonių, norinčių juos paimti į savo šeimas?“ – kalbėjo moteris.
Alytiškė atidžiai seka teismo procesą, kuris prasidėjo dėl mergaitės tarptautinio įvaikinimo ir sukėlė didelį rezonansą visuomenėje. Dalis visuomenės – už tai, kad mergaitė išvyktų į Naująją Zelandiją, kiti – kad ji liktų gimtinėje.
Tik iki šiol niekas, išskyrus mergaitę, jos artimuosius ir vaiko teisių apsaugos specialistus, nežinojo, kad Alytuje gyvena šeima, kuri taip pat nori globoti tą mergaitę.
49 metų alytiškės R.Kantaravičienės ir jos dvejais metais vyresnio sutuoktinio erdviuose namuose Alytuje devynmetės laukia kambarys, dekoruotas gėlėmis, ir lėlės. Čia anksčiau gyveno Kantaravičių dukra. Po studijų dabar ji gyvena Anglijoje.
Svetainėje mirguliuoja didelis akvariumas su spalvotomis žuvimis. Alytiškė parodė ir pirtį su Himalajų druskų sienomis.
„Kiti vyksta sveikatos semtis į sanatoriją, o mes tai darome namuose. Mūsų vaikai beveik neserga“, – šypsojosi jaukių namų šeimininkė.
R.Kantaravičienė neabejoja, kad mergaitė Alytuje turėtų ne prastesnes gyvenimo sąlygas nei Naujojoje Zelandijoje, galėtų lavinti gabumus, gauti gerą išsilavinimą.
Užsieniečiai nenuleido rankų
Sausio pradžioje į Lietuvą iš Naujosios Zelandijos atvykusi pora, siekianti įsivaikinti devynmetę, iš pradžių dangstė veidus.
Vėliau 47 metų Nigelas McClymantas ir jo 46 metų žmona Raewyn ėmė su žurnalistais bendrauti atviriau. Medicinos sesuo ir prekybos centro bendraturtis jau yra įsivaikinę du berniukus iš Lietuvos. Pora turi ūkį, augina galvijus, vištas.
Kambario su rožiniu lovos apklotu nuotrauka, grandinėlė ant kaklo, meškiukas – tokių dovanų užsieniečiai paliko Kauno vaikų globos namuose gyvenančiai devynmetei.
Mergaitei buvo leista dvi savaites gyventi su jais Vilniuje. Tačiau po Vilniaus apygardos teismo posėdžio užsieniečiai į namus, esančius 17 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, grįžo be įdukros.
Teismas neleido Naujosios Zelandijos piliečiams įvaikinti mergaitės dėl Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos klaidų bei jos biologinių ryšių su šeima.
Užsieniečiai nenuleidžia rankų. Jie prisijungė ir prie apeliacinio skundo, kurį pateikė Kauno vaikų globos namai. Lietuvos apeliacinis teismas kovo 7-ąją skundą išnagrinėjo, bet sprendimą skelbs mėnesio pabaigoje.
„Šeima buvo pripažinta tinkama. O jeigu nesusipratimas kilo dėl lietuvių tarnybų, tai jie nesijautė turintys aiškinti.
Mergaitė toliau bendrauja su ta šeima. Už šį dalyką atsako vaikų namai“, – paaiškino įvaikinimo agentūros „Inter-Country Adoption New Zeland“ (ICANZ) atstovė Eglė Mickevičiūtė-Tiažkijienė.
Kartu planavo ateities veiklą
Stebėdama šį teismo procesą R.Kantaravičienė nori kuo greičiau pradėti lankyti globėjų kursus. Jie prasidės kovo 15-ąją.
Alytiškės viltį pamatyti savo namuose mergaitę ir ja rūpintis kurstė ir žinutės, ir pokalbiai su devynmete bei vyresniąja seserimi.
„Su mergaite ir jos seserimi kalbėjausi telefonu. Esu siuntusi nuotraukų, kaip atrodo kambarys, kuriame ji galėtų gyventi. Mergaitė su manimi noriai bendravo – džiaugėsi ir pasakojo, ką norėtų daryti, kas jai patinka. Mes planavome, ką veiksime kartu“, – pasakojo R.Kantaravičienė, pati kilusi iš daugiavaikės šeimos.
Socialinį darbą Vilniaus universitete studijavusi alytiškė kurį laiką dirbo su mokiniais mokykloje.
Vėliau – Panaroje, Pilnų namų bendruomenės reabilitacijos centre, kurį yra įkūręs kunigas Valerijus Rudzinskas.
Alytiškė turi verslo įmonę, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje ir rengia projektus, yra bendruomenės vadovė.
„Su mergaite ir jos seserimi bendravome sausio mėnesį ir dar vasario pradžioje, bet ryšys staiga nutrūko“, – stebėjosi R.Kantaravičienė.
Jai susidarė įspūdis, kad mergaitei leidžiama bendrauti tik su užsieniečiais, o su kitais galimais globėjais ryšys yra blokuojamas.
„Ji tuose globos namuose dabar laikoma tarsi įkaitė, negali net su seserimi išeiti pasivaikščioti. Manau, kad dėl valdininkų ambicijų pamirštama svarbiausia – vaiko gerovė, jos ryšiai su artimaisiais, gimtine“, – kalbėjo alytiškė.
Kartą paklaususi mergaitės, ką ji ketina veikti, sulaukė atsakymo, kad žais su telefonu ir žiūrės televizorių. Po to atskriejo žinutė: „Mes nelabai galime bendrauti. Auklėtoja neleidžia.“
Namus apžiūrėjo specialistai
– Kodėl norite globoti šią mergaitę? – paklausiau R.Kantaravičienės.
– Mergaitės istorija mane sujaudino, kalbėjausi apie ją su drauge. Iš pradžių pagalvojau, kad draugė galėtų paimti ją globoti.
Dariau tai iš pilietinių paskatų, geranoriškai. Kaip galima atiduoti mūsų šalies vaikus, kurių ir taip mažai ir kurie čia turi giminių?
Informacijos apie tokius vaikus, augančius globos įstaigose, labai mažai. Globos namų darbuotojai, tarnybos turėtų visuomenei padėti daugiau apie juos sužinoti, pažinti.
Man ši situacija pasirodė baisi. Jeigu mergaitei ten bus blogai, kam ji pasiguos? Išeis į lauką ir pasėdės ant suoliuko?
Galbūt už tūkstančių kilometrų ji praras tapatybę, jausis išmesta iš gimtinės, išduota. Naujosios Zelandijos gyventojų kitoks negu mūsų gyvenimo būdas, temperamentas, tikėjimas. Tai kas bus ta mergaitė?
– Kokia jūsų materialinė padėtis? Kai kurie žmonės gali pamanyti, kad galbūt norite globoti dėl išmokų.
– Apie tai net negalvojome! Net minties tokios nebuvo. Mergaitė čia turėtų idealias sąlygas, mokytųsi, gautų gerą išsilavinimą. Galime padėti tai mergaitei užaugti. Mūsų vaikai tam irgi pritaria.
– Ką darėte, kai apsisprendėte kreiptis dėl mergaitės globos?
– Parašiau prašymą Vaiko teisių apsaugos tarnybai, tačiau nesulaukiau jokio atsakymo.
Tada ėmiau aiškintis, kodėl man neatsako. Domėjausi, kaip galėčiau susitikti su ta mergaite.
Užpildžiau visus reikiamus dokumentus. Pagaliau jie atėjo patikrinti mano gyvenimo sąlygų, apžiūrėjo namus. Neturėjo nė vienos pastabos.
Jie manęs daug klausinėjo. O pabaigoje paklausė: „Ar jūs sutinkate globoti vaiką, turintį fizinę, psichikos negalią, emocinių sutrikimų?“
Tie klausimai iš pradžių mane išmušė iš vėžių. Tačiau esu dirbusi mokykloje socialine pedagoge. Dauguma šiuolaikinių vaikų turi emocinių sutrikimų.
Vaikų specialieji poreikiai gali atsirasti, pavyzdžiui, iš aplinkos modeliavimo: vieniems tai priimtina, kitiems – ne. Todėl pasakiau, kad priimčiau tokį vaiką.
Norėjo vėl susitikti Kaune
– Ar jūs buvote susitikusi su mergaite ar jos seserimi, kuri gyvena tuose pačiuose globos namuose?
– Buvau susitikusi su vyresniąja seserimi Kaune, Laisvės alėjos kavinėje. Ten buvo ir moteris, kuri savaitgaliais pasiimdavo globoti mažesniąją seserį.
Kitą kartą prieš vykdama į Kauną paskambinau vyresniajai, siūliau susitikti, pasikalbėti. Ji atsakė: „Būtų gerai.“
Tą dieną, kai vykau į Kauną, pranešiau jai. Ji parašė, kad susitiksime, kad ji yra pas močiutę.
Bet po to parašė: „Man paskambino auklėtoja, sakė grįžti, važiuosime į baseiną.“ Buvome sutarę susitikti po baseino, planavome papietauti, bet vėliau ji neatsiliepė.
Parašiau seserims, jog jos pačios turi teisę prašyti auklėtojų, kad leistų jas pas mane pasisvečiuoti. Pasakiau, kad paskambinsiu. Rašiau, kad noriu pasikalbėti, bet jos jau neatsakė.
Nenoriu jų išplėšti, tąsyti į visas puses. Jos gali abi atvykti pas mus pasisvečiuoti, pažiūrėti, kokios pas mus gyvenimo sąlygos. Jei ji pasakys: „Aš noriu čia gyventi“, mes darysime viską, kad ji atvyktų.
Mes kalbėjomės, draugavome ir aš nejaučiau, kad ji to nenorėtų.
Bet staiga ji dingo.
– Kada nutrūko jūsų bendravimas su mergaite?
– Tai atsitiko po to, kai buvo įvertintos mūsų gyvenimo sąlygos. Aš visada su ja bendravau per sesers telefoną. Supratau, kad mažosios sesers žinutes skaito auklėtojos.
Paskambinusi Kauno vaikų globos namų direktorei paklausiau, kodėl man neleidžiama aplankyti mergaitės. Direktorė kalbėjo maloniai, bet pabrėžė, kad mergaitė nenori susitikti, nori išvykti.
Tai – melas. Esu kalbėjusi su mergaite per jos sesers telefoną. Ji man nieko panašaus nesakė ir nerašė.
Sakiau direktorei, kad vaikų namuose jie nesudaro mergaitei sąlygų bendrauti su artimaisiais, galimais globėjais.
Yra gerų ryšio priemonių, galima pasodinti vaiką prie kompiuterio ir mes pabendrautume.
Tegul šalia sėdi psichologas ir stebi pokalbį.
Jie gauna atlyginimą už darbą su vaikais, todėl turi pasirūpinti, kad šie galėtų bendrauti su šeima, galimais globėjais. Ir kad jie turėtų kuo daugiau galimybių.
Neleidžia net pasivaikščioti?
– Kodėl jūsų ryšys nutrūko?
– Sakė, kad joms draudžia bendrauti. Aš siūliau vyresniajai seseriai išeiti kartu visoms trims pasivaikščioti.
Bet ji pasakė, kad auklėtojos neleidžia niekur su seserimi išeiti. Anksčiau leisdavo kartu vaikščioti, dabar – ne. Nesuprantu to.
Juk visi mūsų dokumentai sutvarkyti, mes jau patikrinti. Tegul iš tų globos namų atvažiuoja psichologė. Gali mane pasodinti su mergaite ir stebėti mūsų bendravimą.
Jei mergaitė pasakytų, kad nenori pas mane būti, aš suprasčiau. Bet kam reikia ją slėpti? Kažkas vyksta mums už nugaros!
Kai pastarąjį kartą kalbėjausi su vyresniąja seserimi, supratau, kad jos abi yra sutrikusios.
Joms kalbama, kad mes tik laikinai norime paimti mažąją ir ji vėl liks globos namuose.
Joms net nepaaiškinama, kad ji dabar pasisvečiuos, o kai mes baigsime globėjų kursus, paimsime globoti ilgam. Joms taip pateikiama, kad jų čia, Lietuvoje, niekam nereikia. O mažoji mergaitė labai nori šeimos.
– Ar manote, kad mergaitę stengiamasi vis tiek išsiųsti?
– Daroma viskas, kad mergaitė negalėtų pažinti manęs ir sužinoti, kad gali būti ir kita galimybė, ne tik Naujoji Zelandija.
Man susidarė įspūdis, kad jai blokuojamos ir žinutės, ir straipsniai. Jos nežino, kas vyksta.
Viskas jau buvo sutvarkyta taip, kad mergaitę gali įvaikinti užsieniečiai. Jie mokėjo pinigus. Ir staiga teismas pasakė, kad negalima. Atsirado brolis. Yra ir sesė. Atsiradome mes, šeima, kuri gali globoti. Kauno vaikų globos namams, tarnyboms gali būti problemų.
Seserys man prasitarė, kad joms buvo liepta sudėti daiktus, kuriuos nupirko pora iš Naujosios Zelandijos. Esą jeigu nevažiuoja, turi atiduoti.
– Jūs esate bendravusi su moterimi, kuri pasiimdavo mergaitę į namus savaitgaliais?
– Taip, ir jai galėjo pasiūlyti globoti nuolat. Bet pernai rudenį jai pakišo pasirašyti prašymą ir nutraukti savaitgalinės globos sutartį. Sakė, kad mergaitę nori įvaikinti, bet nepasakė, kad užsieniečiai. O juk pirmiausia su ja turėjo pasikalbėti! Ji turi tokio pat amžiaus mergaitę, jos buvo susidraugavusios.
Savaitgalinė globėja irgi prie mergaitės labai prisirišusi. Ta moteris mane palaikė, ragino apsiimti globoti, sakė, kad mergaitė nori šeimos. Moteris džiaugėsi, kad galėtų aplankyti mus Alytuje.
Visą tyrimą skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje
