Kur laukti didžiausios intrigos?
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė kalbėjosi su sociologe Rasa Ališauskiene, politologe Rima Urbonaite bei visuomeninės organizacijos „Baltosios pirštinės“ vadove Marija Šaraite.
– Siekiančių patekti į valdžią savivaldybėse iš tiesų daug, bet susidomėjimas savivaldos rinkimais nuolatos yra mažas. Ponia Urbonaite, kaip tai aiškinate?
– (R.Urbonaitė) Tikrai taip ir tai yra tam tikras fenomenas, nes žmonės renka tą valdžią, kuri yra arčiausiai odos. Nuo tos valdžios priklauso, ar tu išsisuksi koją eidamas šaligatviu, ar ne, ar bus gatvės apšviestos, ar ne. Galbūt Vilniuje mums atrodo, kad tai ne problema, bet kai kuriose mažesnėse savivaldybėse ir tai yra problematiška. Galų gale, yra ne tik ūkiniai klausimai, nes dabar visi kandidatai ūkiškumą akcentuoja, bet kartu yra ir politiniai klausimai. Ir kultūros renginiai, kaip tu gyvensi, tas pats švietimas, vaikų ugdymas ir krūva kitų dalykų. Nepaisant to, žmonės kažkodėl yra labai apatiški.
Bet manau, kad tai yra ilgametės veiklos ir pačių politikų rezultatas – jie nenori kritiško rinkėjo. Jie dažnai ir rinkėjo, kuris kontroliuoja, nenori. Ir pilietis dažnai dar iki galo nesupranta ne tik to, kad jis gali rinkti valdžią ir jo balsas yra pakankamai svarbus, bet jis dar gali ją ir kontroliuoti. Savivaldoje jeigu būtų ne vienpusis eismas, o dvipusis ir mes tikrai matytume demokratinius gerąja prasme procesus, kai savivalda yra savivalda, o ne „kitovalda“, būtų visai kas kita.
O dabar matome, kad netgi įvedus tiesioginius merų rinkimus, kas turėjo, beje, paskatinti aktyvumą, nes gyventojai labai to norėjo, aktyvumas pakilo vos 3 proc. Realiai rezultato taip ir nebuvo, žmonės labai norėjo, bet kažkodėl nebuvo linkę tuo naudotis. Beje, perrenkamumas merų, kurie išrinkti tarybų, paskui žmonėms tiko su tiesioginiais rinkimais, tikrai buvo virš 50 proc. Tai yra labai daug. Akivaizdu, kad žmonės apskritai turi šiek tiek ydingos apatijos ir savęs, kaip piliečio, turinčio galią keisti politiką, o ne laukti, kada politikas jam kažką numes ir nežiūrėti ištiesus rankas, tokio suvokimo tikrai yra labai mažai. Ir dėl to liūdna.
– Gal problema tame, kad kai mes renkam Seimą, kokia nors Ignalina nepažįsta Panevėžio kandidato. O čia, savo kieme, mes žinome, kad vienas yra kažkieno giminaitis ar kaimynas – mes juos labai gerai pažįstame. Išsiugdyti kritišką pilietį savivaldoje yra pakankamai sudėtingas dalykas?
– (R.Urbonaitė) Čia yra dar vienas kabliukas. Kuo labiau tas asmuo, politinė jėga yra toje savivaldybėje valdžioje, tuo daugiau jie linkę naudotis galios, valdžios instrumentais. Kaip sakau, atveža: malkos – mero. Turime tokių kuriozinių situacijų. Kitaip tariant, žmonės tam tikra prasme irgi neįgalinami, jie prie to pripranta ir dar yra blogiau, kai savivaldybė yra vienas pagrindinių darbdavių toje teritorijoje. Dar kitas labai svarbus momentas – žiniasklaida regionuose, kuri, deja, nėra tokia, kokios mes norėtume.
Mes matome, kad politikai užsako ir net išlaiko tam tikrą žiniasklaidą arba žiniasklaidą valdo politikų giminaičiai, kaip yra kai kuriose savivaldybėse. Čia yra užpelkėjimas, užsikonservavimas ir uždaras ratas gaunasi.
– Ponia Ališauskiene, kur galima tikėtis didžiausios šių savivaldos rinkimų intrigos?
– (R.Ališauskienė) Nesakyčiau, kad labai didelės intrigos. Jeigu Kaunas daugmaž aišku, tai Vilnius ir Klaipėda ne. Mažesniuose miestuose, aišku, yra visokių intrigų, skandalų, paskutines savaites įvairių negerovių, kur apie stipriausius kandidatus atsiranda naujos informacijos. Kita vertus, atsiminkime, kad su savivalda, ypač didesniuose miestuose, yra dar viena problema. Jei kalbam apie Seimą ir partijas, tai didelė dalis žmonių bent jau įsivaizduoja, kurios partijos yra patekę į Seimą, kas yra pozicija, kas yra opozicija. Dabar pabandykite paklausti didesniuose miestuose, kas valdo miestą.
Merą žinos daugmaž, o kurios partijos sudaro koaliciją absoliuti dauguma nežinos. Kartais patys politikai nebežino, ar jie pozicija, ar opozicija. Vis tiek žmonės, balsuodami už daugmaž skirtingas partijas – socdemai ir konservatoriai – įsivaizduoja, kad jų požiūris į ekonomiką, valstybės tvarkymą skiriasi. Kiek skiriasi realiai – kitas klausimas, bet bent jau žmonės balsuoja kažkiek pasiremdami ideologija. Tuo tarpu miestuose, savivaldybėse koalicijos yra pačių įvairiausių spalvų.
Į valdančiąją koaliciją gali sueiti respublikos mastu visiškai nesutaikomi priešininkai. Mes ir per tyrimus matome, kad gan dažnai būna nusivylimas tų žmonių, kurie domisi. Jie sako: balsavom už vienus, daugiausia balsų gavo viena partija, o dabar jie susidėjo su tais, už kuriuos niekad nebalsuotume. Ir atsiranda toks šiek tiek ir ciniškas požiūris.
– Vilniuje gali pasikartoti praėjusių savivaldos rinkimų scenarijus antrame ture – Remigijus Šimašius prieš Artūrą Zuoką?
– (R.Ališauskienė) Turbūt vienas iš labiausiai tikėtinų variantų.
– Klaipėdoje irgi įdomus variantas, ten susiskaldė liberalai. Vytautas Grubliauskas paliko Liberalų sąjūdį, sukūrė komitetą. Ir dabar jis konkuruoja su buvusiu savo bendražygiu Simonu Gentvilu. Dar yra Agnė Bilotaitė. Ar didžiausia kova galėtų vykti tarp buvusių liberalų?
– (R.Ališauskienė) A.Bilotaitė irgi turi neblogus šansus, kadangi kai du pešasi, trečiam daugiau atsiranda šansų. Ten irgi kol kas nėra visiškai aišku. Kita vertus, negalime daryti apibendrinimų iš nacionalinių partijų populiarumų. Kiekvienoje savivaldybėje yra labiau žinomi žmonės, mažiau žinomi žmonės. Mūsų rinkimai, ir savivaldos, yra labai personalizuoti. Pirmiausia žiūrima į pavardę, ar tas žmogus žinomas, ar ne, kaip jis vertinamas.
– Kitaip sakant, renka žvaigždes?
– (R.Ališauskienė) Žvaigždes ir daugiau emocinis pasirinkimas, ne racionalus. Tad ir mažiau populiarios partijos ar komitetai, kurie turi tikrai žinomą vietinį žmogų, gali pasirodyti žymiai geriau, negu didesnės partijos, kurios tame rajone ar savivaldybėje neturi tokios žvaigždės.
– Ponia Šaraite, pažeidimų prasme, kurie regionai, rajonai ir savivaldybės yra rizikingiausi? Kur jūsų savanoriai stebėtojai gali turėti daugiausia darbo?
– (M.Šaraitė) Tos savivaldybės, kuriose, galima sakyti, trūksta šiek tiek demokratijos. Kur metai iš metų valdžia nesikeičia – tos savivaldybės ir rinkimų pažeidimų atžvilgiu yra probleminės. Tas pats meras, ta pati politinė jėga yra valdančiojoje daugumoje. Tos savivaldybės yra po padidinamuoju stiklu.
Žinoma, mes renkame statistiką tiek iš mūsų senesnių rinkimų, tiek Policijos departamento, tiek Vyriausiosios rinkimų komisijos informaciją, identifikuojame taškus. Ir šiomis dienomis jau galime girdėti tų savivaldybių pavadinimus – minimas Vilniaus rajonas, Širvintos, Šalčininkai, Lazdijai, Šilutė, Pagėgiai. Tai yra tie kraštai, kur ir bendru atžvilgiu tikrai trūksta demokratijos, kritiškos žiniasklaidos, kritiškos pilietinės visuomenės ir tai lygiai taip pat atrodo rinkimų atžvilgiu. Vietiniai politikai dažnai sau leidžia tikrai per daug, daryti įvairius pažeidimus.
– Jūsų stebėtojai ir išankstiniuose rinkimuose su tam tikromis problemomis susidūrė. Kas ten įvyko?
– (M.Šaraitė) Šiomis dienomis išankstinius balsavimus stebi apie 200 mūsų stebėtojų. Jie akyliausiai vyksta į balsavimą specialiuose punktuose – įvairiose globos įstaigose, ligoninėse, kur balsuoja pažeidžiami asmenys, neįgalieji, senjorai ir panašiai. Matome tokią tendenciją, kad nemažai apylinkių komisijų paskutinę minutę keičia grafikus – mūsų stebėtojai atvyksta ir būna arba jau įvykęs balsavimas, arba sako, kad įvyks kitą dieną. Tai iš esmės yra trukdymas mums stebėti.
O žinant tai, kad tai yra probleminis balsavimas, tie stebėtojai praneša, kad atvyksta, procedūriškai viskas vyksta tvarkingai, bet akivaizdu, kad kas kelintas rinkėjas turi tą pačią kortelę su tais pačiais numeriukais, tos pačios partijos logotipu, tvyro įtampa. Matosi, kad ten yra pasiruošta ir rinkėjai tokiose įstaigose labai dažnai neišreiškia savo tikros valios.
– Kuo dar įdomūs šie rinkimai – net 90 visuomeninių rinkimų šiais metais bando siekti valdžios savivaldybėse. Tai du kartus daugiau nei per praėjusius rinkimus. Ar čia Kauno sindromas apėmė visą Lietuvą? Ponia Urbonaite, kaip paaiškinti rinkimų komitetų gausą?
– (R.Urbonaitė) Ne Kauno sindromas. Čia yra klausimas tame, kad rinkėjas yra labai nusivylęs politika, politinėmis partijomis. Mes matome, kokie yra reitingai ir tada politikai bando visaip ieškoti išeičių, kaip nusiimti politiškumo etiketę.
– Ar rinkėjui tai tikrai yra geriau? Ar tai yra daugiau demokratijos?
– (R.Urbonaitė) Partijos ieškosi kandidatų į savo sąrašus nepartinių, žada profesionalų vyriausybę, tada savivaldoje visuomeniniai rinkimų komitetai, kurie visai ne iš partijų, nors į ten perbėga buvę partiniai. Yra paprastas dalykas. Tiek politinės partijos, tiek visuomeniniai rinkimų komitetai siekia valdžios. Tai negali būti ne politinė organizacija iš esmės savo turiniu. Čia yra tik tai, kad rinkėjo nusivylimu yra primityviai manipuliuojama. Taip, saldainis yra, jis tik suvyniojamas į kitą popieriuką. O kad vidus už to popieriuko yra nepasikeitęs, tai niekas nelabai nori pripažinti.
Tiesiog tai yra paprasta, elementari manipuliacija ir bandymas rinkėją apgauti, pasakyti, kad mes būsime nauji. Bet ką rodo pirmieji tyrimai šios kadencijos, kai visuomeniniai rinkimų komitetai turėjo 4 merus – tose savivaldybės, kur visuomeniniai komitetai pasirodė gerai, nusivylimas visuomeniniais rinkimų komitetais yra gerokai išaugęs. Dabar kuo daugiau jie laimės ir tarybose vietų, ir merų pozicijų, manau, kad dar per kitus rinkimus tas nusivylimas bus didesnis. Kitaip tariant, ir visuomeniniai rinkimų komitetai praras naujumo, nepolitiškumo efektą, kurį dabar turi, ir rinkėjas supras, kad popieriukas buvo kitas, o saldainis liko tas pats.
– Ponia Ališauskiene, ar visuomeniniams komitetams pavyksta lengviau sumanipuliuoti rinkėju negu partijoms?
– (R.Ališauskienė) Iš dalies taip. Apklausėme žmones įvairiose vietovėse, kur buvo komitetai ir gerai pasirodė, kur nebuvo. Tikrai yra ryšys. Tie žmonės, kas turi patirtį, kurie rinko komitetus netgi dideliuose miestuose, kur komitetai sėkmingi buvo: antrą kartą, sakė, pagalvosim du kart. Vis tie dėmesio koncentracija didesnė yra į merą. Jeigu meras yra to komiteto atstovas, meras gerai vertinamas, visi nuopelnai priskiriami merui, o apie komitetą visi pamiršo rinkėjas. Kartais netgi nustemba: oi, tikrai, pas mus valdžioje komitetas. Tai rodo, kad daugiausia yra personalinė politika. Tai ne tai, kad Kauno sindromas, truputį kopijavimas.
Anąkart pasisekė komitetams, tai padarykime ir mes. Lengviau įšokti į tą traukinį, mažiau visokių apribojimų, finansavimų, tarsi atrodo tie politikai nepriklausomi, ko gyventojai tikrai norėtų. Bet gyventojų pagrindinė nuostata ir Seimo rinkimų atžvilgiu, ir čia: jie išvis norėtų balsuoti tik už asmenybę. Ne komitetą, ne partiją, ne kolektyvinį darinį, o atskirą žmogų.
– Turbūt čia nieko keisto, visą laiką personalijas renka.
– (R.Ališauskienė) Ir šitas buvo nuo pat pradžios, 1992 m. Bet po to, kai kyla klausimas apie atsakomybę. Tada rinkėjas sutinka, kad jeigu tai yra partijos narys, atėjęs su sąrašu, bent jau partijos kažkokia disciplina, atsakomybė jį truputį suvaldo. O komitetas – patys žmonės sako: susirenka grupė draugų, dalis iš jų patenka į valdžią ir po to išsilaksto. Tada gaudyk laukuose. Šitas susižavėjimas gali duoti vaisių šiuose rinkimuose, nes daug kur tai bus pirmą kartą, bet sekantiems rinkimams tai turėtų nebeveikti.
– Ponia Šaraite, jūs netgi tyrimą darėte apie visuomeninius komitetus.
– (M.Šaraitė) Taip. Kadangi po 2015 m. rinkimų visuomeninių rinkimų komitetų buvo keliamas skaidrumo klausimas, sąsajos su dažniausiai nevyriausybinėmis organizacijomis – dažniausiai yra nevyriausybinė organizacija, bendruomenė ir jos vardu tie patys asmenys kandidatuoja į savivaldą. Pasikeitė šiek tiek teisinis reguliavimas, žiūrėjome, kiek yra sąsajų. Yra 9 komitetai, kurie labai panašiai, bet minimaliai žodelį pakeitę šalia visuomeninės organizacijos.
Lygiai taip pat analizavome, kaip jie skleidžia politinę reklamą. Kadangi tai yra dažniausiai naujai susibūrę dariniai, bet kai kurie turi už nugaros kažkokios organizacijos puslapį, bendruomenę. Žiūrėjome, kaip jie atitinka politinės reklamos skleidimo taisykles ir panašiai. Didelė dalis klysta. Mes matome tendenciją, kad kuriasi daug visuomeninių rinkimų komitetų iš pilietinės visuomenės, bendruomenės narių, kurie pirmą kartą dalyvauja rinkimuose.
Kai kurie skambina ir konsultuojasi. Tikrai matosi tendenciją, kad komitetai į mus kreipiasi, sako: padėkite, mes pirmą kartą dalyvaujame rinkimuose, norime viską atlikti sąžiningai, tai kaip mums ką žymėti, komunikuoti, ko negalima daryti. Žinoma, negalima didžiajai daliai komitetų priskirti, bet tokių yra – sąžiningai besitvarkančių, judančių. Bet žiūrėjome sąrašų lyderius, kokią jie istoriją turi – politinių atskalūnų labai daug. Iš politinių partijų perbėga ir susikuria komitetus.
– Klausimas, kiek padaugėja demokratijos, jeigu sąrašuose vis tiek tos pačios atskalūnų pavardės ir kiek tai supainioja patį rinkėją. Ponia Urbonaite, turbūt negalime pasakyti recepto, kaipgi rinktis.
– (R.Urbonaitė) Galim. Turi būti du dalykai. Be jokios abejonės, atsakingas ir kandidatavimas – naudojimasis pasyvia rinkimų teise – ir atsakingas rinkimas. Jau minimaliai ką turėtum pažiūrėti, tai susipažinti su to žmogaus biografija, kuri yra skelbiama, nueiti į Vyriausiąją rinkimų komisiją ir jos puslapyje pažiūrėti turto, pajamų deklaraciją – patikėkite, ten kartais tokių klausimų kyla ir tokių stebuklų atsiranda.
Supranti, kad niekada nepakiltų ranka pažymėti šio kandidato ir už jį balsuoti. Ir pažiūrėti bent jau pagrindinius, bazinius dalykus, ką jis žada. Jeigu tai yra dalykai – 100 pažadų ir padarysiu viską, bus rožinis rytojus – tai jau irgi yra signalas už tokį kandidatą nebalsuoti.
Kuris dar žada viską nemokamai, o nemokamų pietų nebūna. Ta formulė yra – sąmoningas balsavimas, nors kiek pasidomėjus. Ir mažose savivaldybėse nebalsavimas vien dėl to, kad buvai klasiokas ar pusbrolis tavo kandidatuoja. Tie dalykai yra ir jie labai svarbūs. Ką mes žiūrėtume, kiek ir „Baltosios pirštinės“ bedirbtų, kiek Vyriausioji rinkimų komisija bedirbtų, tas neskaidrumas rinkimų visada priklausys nuo to, kokia tolerancija tam neskaidrumui yra iš visų rinkėjų.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
