Ar tai padės teismams atsigauti po patirto smūgio ir atkurti visuomenės tikėjimą, kad užrištos Temidės akys simbolizuoja teisingumą, o ne norą nematyti, kaip teisėjai ima kyšius?
Atveriant tarėjams kelią į teismų sistemą būtinos Konstitucijos pataisos.
Vyriausybė parengė jų projektą, bet pati negali teikti Seimui, todėl jau renkami parlamentarų parašai.
Dabar, kai aštuoniems teisėjams mesti įtarimai sukrėtė ir taip nelabai teismų skaidrumu pasitikėjusią visuomenę, susiklostė tarėjų institutui palankios politinės aplinkybės.
Kad tarėjai galėtų būti nešališkas žmonių balsas, ypač sprendžiant rezonansines bylas, kalbama jau antrą dešimtmetį, todėl politikų siūlymai pagaliau įteisinti teismuose šį institutą, be abejo, atitinka daugelio rinkėjų lūkesčius.
Iniciatyvos įteisinti tarėjus imasi valdantieji, bet ir opozicija neturėtų smarkiai priešintis šiam sumanymui.
Tiesa, Konstitucijos pataisoms priimti reikės dviejų trečdalių parlamentarų daugumos ir dviejų balsavimų Seime, tarp kurių turės būti ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka, o per tiek laiko rinkimų maratonas Lietuvoje jau bus pasibaigęs, taigi politikų noras skubiai įteisinti teismuose tarėjus gali ir atvėsti.
Mat tarėjų nauda įtvirtinant teisingumą vertinama prieštaringai.
Visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad nešališkai, atsitiktine tvarka atrinkti tarėjai, matydami, kaip sprendžiamos bylos, vadovausis tik savo sąžine ir užkirs kelią galimam teisėjų piktnaudžiavimui, todėl nuosprendžiai bus teisingesni.
Tačiau nemaža dalis teisininkų bendruomenės abejoja, ar šios viltys pasiteisins.
Pirmiausia nuogąstaujama, kad teisinio išsilavinimo neturintys tarėjai, nagrinėdami rezonansines bylas, labiau atsižvelgs į visuomenėje vyraujančias nuomones ir mažiau paisys įstatymo raidės, kitaip sakant, subjektyvus teisingumo jausmas gali užgožti nekaltumo prezumpcija paremtą teisę.
Girdėti svarstymų, esą jei dabar įtariamaisiais tapusių teisėjų, kuriuos visuomenė jau nuteisusi, bylas spręstų tarėjai, jie nekreiptų dėmesio, ar įkalčiai buvo renkami teisėtai.
Baiminamasi ir to, kad tarėjai būtų mažiau atsparūs nei profesionalūs teisėjai bylų politizavimui – ir dėl savo asmeninių politinių įsitikinimų, ir dėl aplinkos, socialinių tinklų, žiniasklaidos poveikio.
Tarėjų institutas teismuose turi šimtametes tradicijas, šiais laikais jis sėkmingai veikia Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Ispanijoje. Tarėjai nagrinėja bylas ir Rumunijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje.
Bet ne visur jie pasiteisino – pavyzdžiui, Latvijoje jų buvo atsisakyta 2009 metais.
Ar tarėjai visuomet yra teismų demokratiškumo požymis?
Antai buvusioje Sovietų Sąjungoje jie buvo viešumo ir teisingumo dekoracija, nes realiai tik pritardavo teisėjų sprendimams, kuriuos kartais padiktuodavo KGB ar komunistų partija.
Kaip efektyviai veiks tarėjai, lemia ir šalies tradicijos, ir teisinės sistemos sąranga, ir jiems suteiktos teisės, jų įtraukimo į bylas tvarka, finansavimas.
Lietuva – maža šalis, netgi kartais vadinama giminių kraštu, todėl nėra lengva garantuoti, kad tarėjai per savo socialinę aplinką niekaip nebūtų susiję su bylos dalyviais, o suinteresuoti asmenys neturėtų jokių galimybių daryti jiems įtaką.
Aišku, įstatymais galima numatyti tarėjų atsakomybę, jų nešališkumą įtvirtinančius saugiklius, bet tai nelengvas darbas.
O kol kas nėra aišku net kaip bus formuojama ši teisminės sistemos grandis.
Juk tarėjai gali būti parenkami atsitiktinės atrankos būdu, tiek atsižvelgiant į savanoriškumo principą, tiek privalomai, jiems gali būti numatyti arba nenumatyti reikalavimai dėl išsilavinimo.
Žinoma, tarėjų institutas reikalauja ir nemažų išlaidų, nes turi būti kompensuojamas jų teismams skirtas laikas, sudaromos sąlygos pasigilinti į bylas, prireiks ir didesnio pagalbinių darbuotojų aparato.
Kai kuriose šalyse rengiami tarėjų mokymai.
Negana to, tarėjų įtraukimas pailgintų ir bylų nagrinėjimo laiką.
Kad ir kaip būtų, abejonės dėl tarėjų, galimos jų veiklos rizikos, finansinės išlaidos dar neįrodo, kad neverta nė mėginti šį institutą diegti Lietuvos teismuose.
Net didžiausi tarėjų kritikai pripažįsta, kad jie suteiktų bylų nagrinėjimui daugiau viešumo, priartintų teismų sistemą prie žmonių ir padidintų visuomenės pasitikėjimą teismais.
Kita vertus, didelės viltys kelia ir didžiulio nusivylimo pavojų.
Vadinasi, tarėjų veiklą apibrėžiančius įstatymus būtina rengti ypač kruopščiai, atsižvelgiant į geriausią pasaulinę praktiką ir pritaikant ją Lietuvos sąlygoms.
Imdamiesi šitokios reformos politikai tiesiog neturi teisės suklysti.
