M.Ivaškevičius ir jo prieš daugelį metų parašytas romanas apie pokario partizanus „Žali“ ultrapatriotų pykčio bangą sukėlė, kai rašytojui buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Netgi buvo kreiptasi į prokuratūrą, tačiau ji atsisakė pradėti tyrimą dėl galimo partizanų vadų apšmeižimo romane.
Bet M.Ivaškevičiaus medžiotojai nenurimo – prokuratūra gavo skundą, kuriame prašoma ištirti, ar rašytojas viešai nekurstė tautinės nesantaikos.
„Lietuvai reikėtų tapti iš stumiančios savo piliečius iš savęs į kviečiančią, nes per paskutinį šimtmetį, kurį šiandien švenčiam, buvo labai ryškus stūmimas įvairių neatitinkančių tam tikro kanono lietuvių arba Lietuvos piliečių.
Taip mes išstūmėm labai daug lenkakalbių iš pradžių, vėliau išstūmėm, išžudėm žydus ir dabar netgi mūsų požiūris į tuos emigrantus yra maždaug toks: išvažiavot, ir gerai, mums jūsų nereikia, mes likom, mes būsim tikri lietuviai“, – šios M.Ivaškevičiaus frazės interviu LRT radijui tapo skundo pagrindu.
Šį skundą prokuratūra persiuntė policijai, o jai turėjo aiškintis rašytojas.
– Akivaizdu, kad tai – organizuoto ir nuoseklaus persekiojimo tąsa. Ankstesni mėginimai kaip nors ant rašytojo užsiundyti teisėsaugą, atimti Nacionalinę premiją nepavyko, todėl dabar bandoma kaip nors jį prigriebti bent taip. Gal sukompromituoti?
Jei nepavyks nubausti, galbūt manoma, jog rašytojas bus pagąsdintas, kad viešai nebekalbėtų daugeliu mums nepatogių temų, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo istorikas A.Nikžentaitis.
– Kodėl šis kreipimasis į policiją jums atrodo nepagrįstas ir teisiniu, ir istoriniu požiūriu?
Gal vis dėlto M.Ivaškevičius pernelyg apibendrintai pasišvaistė „mes, lietuviai, išžudėme ir išstūmėme“?
– Interviu ar viešas kalbėjimas žiniasklaidai – toks žanras, kai nori nenori maksimaliai supaprastini, apibendrini mintis. Žinoma, ir tokiu atveju reikėtų galvoti, ką sakai.
Tačiau tai, kad net grynai formaliu, siauru požiūriu čia nėra jokio nusikaltimo ar pagrindo persekioti už „neapykantos kurstymą“, jau konstatavo kai kurie teisininkai.
Tik norėčiau pabrėžti, jog istoriniai faktai tokie – patys lietuviai prisidėjo prie to, kad mūsų šalis per karus ir okupacijas patyrė didelių demografinių nuostolių. Dėl to istorikai nesiginčija.
Praėjusio amžiaus 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiais Sovietų Sąjunga sudarė sutartis su sovietine Lenkija ir Vakarų Vokietija, pagal kurias buvo apsikeista šimtais tūkstančių žmonių. Lenkai iš Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos buvo perkelti į Lenkiją, vokiečiai iš Klaipėdos krašto – į Vokietiją.
Negi mes neigsime ir tarpukario ar karo metų konfliktus su šiomis tautomis, taip pat dalies Lietuvos visuomenės ir jos viršūnių interesą, kad kuo mažiau šių tautybių žmonių būtų kartu su mumis?
– Bet juk visa tai darė okupacinė valdžia.
– O kaip holokaustas? Išžudyti žydus nusprendė okupacinė Vokietijos valdžia, bet lietuviai, švelniai tariant, labai stipriai prie to prisidėjo.
Taigi kuo dažniau priminti apie tai, apie moralinę ir istorinę atsakomybę – ne tik naudinga, bet ir reikalinga.
O riboti ar net stabdyti teisę sakyti savo nuomonę apie tam tikrus svarbius istorinius įvykius – nesąmonė.
Negana to, pavojinga nesąmonė – demokratijai, žodžio laisvei, pačiai visuomenei.
– Tačiau aršiausi kovotojai prieš „istorijos iškraipymus“ aiškina, kad taip juos elgtis verčia Rusijos informacinis karas. Todėl ir kuriami vis nauji įstatymai, kupini draudimų.
– Taip, tokiu būdu galima prigriebti tuos, kurie elgiasi piktybiškai ar net yra paveikti iš išorės. Bet kartu atveriamas kelias politiniam susidorojimui su nepatogiaisiais ar kritiškaisiais.
Juk įstatymų ar jų pataisų taikiklyje atsiduria ne tik „savi šaudė į savus“ kalbėjęs Algirdas Paleckis, partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą masiniu žudiku išvadinęs Viačeslavas Titovas ar Rūta Vanagaitė, bet, kaip matome, ir M.Ivaškevičius.
– Ar nemanote, kad šiuo atveju atsiranda puiki proga ir Maskvos propagandai kurstyti aistras?
Apie M.Ivaškevičių pranešama itin noriai, į kažkokį „tėvynės priešų“ sąrašą jį įtraukia prorusiški interneto portalai.
– Žinoma, Rusijos propaganda stengiasi uoliai tuo pasinaudoti.
– Kaip manote, ar vis populiarėjantiems ultrapatriotiniams linčo teismams neturi įtakos specialiųjų tarnybų, kariuomenės propagandininkų ar kitų valstybės institucijų šešėlinė parama?
– Sunku tai pasverti. Vis dėlto man atrodo, kad be kai kurių žmonių iš įvairių valstybės institucijų „hibridinio“ įsitraukimo į tokius vajus kaip M.Ivaškevičiaus persekiojimas jie nebūtų tokie nuoseklūs ir gerai organizuoti.
