Nesu kino meno specialistas, nerašau recenzijos. Kaip paprastam žiūrovui gana pasakyti, jog kūrinys paliko gerą įspūdį ir sukėlė papildomų minčių apie įvairovę vaizduojant pokarį, partizaninį pasipriešinimą okupacijai.
Plačiau svarstyti šia tema skatina ir sėkmingas kito meno kūrinio pasirinkimas, kurio pagrindu filmas buvo sukurtas. Tai rusiškai rašiusio žydų kilmės rašytojo, gimusio 1936 m. Maskvoje, 1978 m. emigravusio į Izraelį ir 1997 m. JAV mirusio F.Rozinerio apysaka „Purpuriniai dūmai“ (1984 m.). Nežinojau, kad šis rašytojas, muzikologas, daug dėmesio skyręs ir M.K.Čiurlionio kūrybai, buvo siūlytas literatūrinei Nobelio premijai.
Apysaka „Purpuriniai dūmai“ stiliumi ir filosofine potekste man asocijuojasi su Lietuvos literatūros klasiko J.Apučio prozos tekstais. F.Rozinerio kūrinyje keliama sudėtinga ir daugybę atspalvių slepianti atpildo bei keršto problema.
Šios apysakos herojus pasakotojas, gyvenantis Izraelyje, kviečiamas liudytoju teisme Čikagoje buvusio partizanų vado, kovojusio su sovietine okupacija, Vlado byloje tikslinant jo vaidmenį holokauste. Pasakotojas Joškė prisimena savo susidūrimą pokario metais tiek su partizanu Vladu, tiek su aplinka ir atmosfera, kurioje žmonės tuo laiku buvo priversti gyventi.
Jau pirmomis karo dienomis dar paauglys Joškė evakuotas iš sanatorijos Palangoje į Rusiją ir atsidūręs Kazachstane, nepatekęs dėl sveikatos į frontą, po karo vėl grįžta į Lietuvą, tampa studentu, bet prieš pradėdamas studijas nori sužinoti savo tėvų likimą kaimelyje netoli Šiaulių.
Kelionė į ano meto nepasitikėjimo ir baimės persunktą provinciją greitai pavirsta balansavimu tarp mirties ir gyvybės. Devyniolikmetis Joškė bemat pakliūva į partizanų rankas ir tik tarp jų atpažinęs vaikystės draugą Vladą išlieka gyvas. Vladas ne tik nedraugiškas, nekalbus, bet ir labai niūrus. Atlydėtas į savo vaikystės namus, Daugėlų sodybą, kur gyvena ir Vlado mylimoji, Joškė sužino, jog tėvai su kitais žydais čia pat netoli sodybos karo metais sušaudyti, o Vladas tikriausiai buvo vienas smogikų.
Dvasinis sukrėtimas po sužinotos tiesos Joškės gyvenimą paverčia nedideliu pragaru, kuriame baimė dėl savo gyvybės susipina su pasąmonėje bręstančiu keršto jausmu ir begaliniu troškimu nuo viso to kuo greičiau pabėgti. Bet pabėgti stribų laikais nelengva.
Vos išsprūdęs gyvas iš Daugėlų sodybos Joškė priremiamas prie sienos bendradarbiauti su stribais. Vaikinas vėl grąžinamas į sodybą, bet jau su „stukačiaus“ užduotimi. Joškė nieko neįduoda ir net nesipriešina būti Vlado pusėje, nors Joškės akyse jis yra ne teisingas kovotojas prieš okupantus, o greičiau mirties apaštalas, pridėjęs ranką ir prie Joškės tėvų žūties.
Partizanai žūva būriais ir po vieną, Vladas pradingsta be žinios, Daugėlų sodybos šeimininkas ištremiamas. Jo jau nėščią nuo Vlado dukrą Joškė išgelbėja primelavęs valdžiai, kad vaikas yra jo. Tarp Joškės ir Vlado slapta įteisintos žmonos prasideda meilės ir neapykantos istorija.
Toks derinys negali baigtis gerai. Nugirdusi, kad Vladas gal dar nepražuvęs, moteris nusprendžia nunuodyti Joškę, bet nukenčia Joškės pastangomis augintas vaikas. Išgelbėjęs vaiką dar kartą Joškė pagaliau grįžta į Vilnių.
Baigęs mokslus Joškė dar kartą apsilanko rūko, kuris apysakoje reiškia baimę ir mirtį, nuklotame kaime. „Snarglinėje“, taip tada vadinosi miestelių kavinės, susitinka paslaptingą klientą, tą patį Vladą, dar piktesnį ir agresyvesnį. Daugiau jie nebesusitiko. Joškė jo neįdavė.
Ir štai Joškę jau Izraelyje pasiekia laiškai, kviečiantys galbūt į teisingumo ir atpildo puotą. Bet Joškė nusprendžia teisme nedalyvauti. Keršto jausmas, nors visiškai ir neišnyko, bet transformavosi į supratimą, jog atsistojus į tą patį lygį su skriaudiku tiesos negalima pasiekti.
Kino filmo autoriai nedaug ką pakeitė F.Rozinerio apysakoje papasakotoje istorijoje. Šiek tiek užtušavo holokausto temą (nelabai aišku, kodėl vyksta partizano teismas, ir dar Čikagoje). Filme nėra ir paskutinio Joškės su Vladu susitikimo „snarglinėje epizodo. Kad filmo pabaiga miglota, pastebėjo ne vienas komentatorius.
Modifikuota ir F.Rozinerio apysakoje įtaigiai aprašyta niuansuoto keršto mintis. Filme labiau akcentuojama, jog bet kuriomis aplinkybėmis galima išsaugoti žmogiškumą. Verta dėl tokios idėjos kurti filmą. Patiko filmas ir dėl natūralios, net tarmiškos kalbos, neperdėtų emocijų, stereotipų vengimo. Įsiminė epizodas, kai valdžios šulai, rikiuojantys išvežamus į Sibirą, „bendru sutarimu“ nusprendžia pasmerktąją nėščią Vlado žmoną iš sąrašo išbraukti.
Pavyks ar ne pradėti vaizduoti pokarį kitaip, negu esame pripratę skaityti ar matyti?
Okupacija, karas, vėl okupacija, partizaninis pasipriešinimas, žudymai, trėmimai suskaldė valdžią ir žmones. Tačiau abiejose pusėse buvo daug kitokių pasidalinimų. Tai buvo ne toks pilietinis karas, kaip, tarkime, Ispanijoje, ir vis dėlto sukosi dideli emocijų verpetai, į kuriuos patekdavo ir siekiantys likti nuošalyje.
Pageidautina, kad žmogus rinktųsi teisingą pusę, bet jei jis nusprendžia nebūti jokioje pusėje, negalima už tai jo pasmerkti. Kita vertus, ko gero, Joškei artimesnė būtų Vlado tiesa apie okupacinę valdžią, bet ką daryti, kaip pasirinkti, kai pats Vladas gal susitepęs Joškės artimųjų krauju. Dilema – ne knyginė.
