Šauksmų, kad skęsta visa Lietuva, bent interneto platybėse – begalė, vadinamųjų „fake news“ mada pas mus paplitusi ne mažiau nei JAV. Betviena, kai šneka, kas ant liežuvio galo, feisbuko žvaigždutės, nors irgi bent nuo skiepijimosi gali sėkmingai atbaidyti.
Jau rimčiau, kai, tarkime, vienas teisės profesorius moksliškai aiškina,kad įstatymai neleidžia premjerui kandidatuoti į prezidentus arba jisturi atsistatydinti, o kitas savo straipsnyje dar labiau profesoriškai sumala tokį požiūrį į miltus. Ir visai rimta, kai apie vienos didžiųjųpasaulio galybių – Kinijos – grėsmes prabyla specialiosios tarnybos.
Turbūt Lietuvos žvalgų vadai nemeluoja, sakydami, kad vis aktyviau šalyje veikia Kinijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kad jos naudojasi diplomatine priedanga, pasitelkia savo šalies įmones, naujienų agentūras, užsienyje studijuojančius kinų studentus.
Tai logiška išvada, jai padaryti nė nereikia kokių nors specialių žinių, panašiai elgiasi visų šalių žvalgybos, ypač didžiųjų. Vilniaus gatvėje pirmo sutikto praeivio paklausę, ar kinai šnipinėja ir mus, lietuvius, greičiausiai išgirstume, kad, žinoma, jie tai daro.
Tokie pat visiškai tikėtini ir kiti dviejų Lietuvos žvalgybos tarnybų teiginiai apie Kinijos žvalgybinę veiklą: kad jos domisi mūsų vidaus ir užsienio politika, ekonomika, gynyba ir ypač susisiekimo bei energetikos sektoriais. Kitaip sakant, pranešama, kad kinai žvalgo iš esmės viską, gal tik sportą ir pramogas kiek mažiau.
Dar vienas lietuvių žvalgų atradimas – esą Kinijos žvalgyba siekia, kad Lietuva neremtų Tibeto ir Taivanio nepriklausomybės bei nekeltų šių
klausimų tarptautiniu lygiu. Telieka įsivaizduoti, kaip dešimtys mūsų žvalgybos analitikų, surėmę galvas, įtemptai mąsto kiaurus metus ir prieina savo ataskaitoje šios giliamintės išvados, nors turbūt dažnas „Lietuvos ryto“ skaitytojas galėtų ją surašyti ir pažvelgęs į savo buto lubas.
Vis dėlto Lietuvos žvalgybininkai pažėrė ne vien bendrybių, kurių galima pasiskaityti bet kurioje knygelėje apie žvalgybos metodus ir vienodai sėkmingai taikyti, tarkime, Kinijai, Rusijai, Baltarusijai, tik sukeitus šalių pavadinimus.
Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius D.Jauniškis pareiškė, kad Kinijos žvalgybos tarnybų keliama rizika pasiekė tą ribą, kai apie jas turi būti informuota visuomenė.
Tai rimta. Iki šiol tokio požiūrio būdavo laikomasi tik apie Rusiją, o dabar pagal grėsmingumą Lietuvai jai tarsi prilyginama Kinija. Kartu taip paaiškinama, kodėl mūsų žvalgybininkai nusprendė nelaikyti liežuvio už dantų.
Tačiau daugiau – nieko konkretaus, nors ir teigiama, kad buvo nustatyta konkrečių Lietuvos piliečių verbavimo atvejų. Dar perspėjama, kad kinų žvalgyba savo taikinius vilioja dovanomis, nemokamomis kelionėmis į Kiniją, ten rengiamais mokymais ir taip juos verbuoja.
Suprantama, įvardijus verbavimo ar slaptos informacijos rinkimo atvejus, reikėtų imtis ir veiksmų. Tai jau politika. Juk ne kiekvienas atskleistas net itin pavojingos žvalgybinės veiklos faktas skelbiamas – sprendžia politikai, kada reikia kelti triukšmą, o kada geriau patylėti.
Vis dėlto net ir nieko konkretaus nepasakanti ši vieša Lietuvos žvalgybininkų ataskaita – taip pat politika. Ne veltui Kinijos ambasada
nedelsiant griežtai ir piktai reagavo.
Apie Kinijos šnipinėjimo grėsmes pastaruoju metu viešai kalba JAV žvalgybininkai. Gal mūsiškiai tiesiog stengiasi neatsilikti ir praneša, kad Lietuva – taip pat kinų taikinys? Bet europiečiai, net didžiųjų ES valstybių, kurios Kiniją turėtų dominti gerokai labiau nei mūsų šalis, specialiųjų tarnybų vadai kol kas linkę patylėti.
Būtų sunku patikėti, kad VSD nederintų tokių savo įgėlimų Kinijai su Užsienio reikalų ministerija – ankstesniais laikais atrodydavo, kad šios įstaigos neatsiejamai susijusios, tik neaišku, kuri kuriai pavaldi, nes saugumiečiai tapdavo diplomatais ir atvirkščiai. Net ambasadoriais ar VSD direktoriaus pavaduotojais.
Kas per stebuklas, kad dabar užsienio reikalų ministras L.Linkevičius ėmė viešai bartis su VSD ir atsiribojo nuo žvalgybininkų ataskaitos?
Mažų mažiausiai keista, juo labiau, kad iki šiol jo nuomonė, kaip sakoma, nė per Marytės plauką neprasilenkdavo su D.Grybauskaitės pozicija. Negi ir prezidentė nepatenkinta savo numylėtinių saugumiečių ataskaita?
O gal užsienio reikalų ministras jau sako savo nuomonę, nes, kaip patyręs diplomatas, pajuto laisvės dvelksmą, kai šalies vadovės galias, jai valdyti likus vos penkiems mėnesiams, pakirto „šlubos anties“ sindromas?
Vienaip ar kitaip, netvarka valstybėje, kai saugumo vadas kalba viena, o užsienio reikalų ministras sako priešingai. Aišku, JAV prezidentas D.Trumpas net gali išvadinti savo saugumiečius nemokšomis ir patarti pasimokyti, bet iki šiol tokia nauja mada į Lietuvą dar nebuvo atėjusi. Tai kas atsitiko?
Gal reikalas paprastesnis – po garsiųjų ataskaitų apie kai kurių verslo grupių keliamas grėsmes valstybei saugumo vadai taip įsijautė į visuomenės nuomonės formuotojų vaidmenį, kad, kaip ta šiais laikais nelabai minėtinos poetės lakštingala, jau tiesiog negali nečiulbėti ir užsiima saviveikla?
