Europinio lygio ordinų rinkinį turinčio kolekcininko mobilusis telefonas šiomis dienomis dažnai skambėjo. 67 metų V.Kavaliauskas tyliai, daug nesiskelbdamas rūpinosi būsima paroda, kuri Vasario 16-osios proga rengiama Ukrainoje.
Į sostinę Kijevą turėjo iškeliauti penki eksponatai iš jo rinkinio.
Juos teko įvertinti ir apdrausti, per muitinės tarpininkus sutvarkyti išvežimo dokumentus.
Apdovanojimai buvo įvertinti tūkstančiais eurų.
Baltijos valstybių laisvės simbolių parodą papuoš Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentų apdovanojimai.
Taip pat ukrainiečiai pamatys ir senus Ukrainos ordinus, kokių neturi nė vienas tos šalies muziejus.
Žinomas vilnietis paroda, kuri Kijeve bus pristatyta kitą savaitę, rūpinosi slapčia ir skubotai. Jis baiminosi, kad šiam renginiui gali būti užkirstas kelias iš Prezidentūros rūmų.
Kolekcininkas „Lietuvos rytui“ atskleidė, kad taip jau nutiko kitai parodai, kurią atidaryti buvo planuojama Švedijos karališkuosiuose rūmuose Stokholme 2018 metų lapkritį. Ši ekspozicija būtų buvusi skirta mūsų valstybės, taip pat Latvijos ir Estijos šimtmečiui.
Tačiau švedai taip ir neišvydo itin retų ir gražių Baltijos šalių apdovanojimų.
Užsiminė apie problemas
V.Kavaliauskui neįvykusią parodą primena susirašinėjimai su mūsų šalies ambasada Švedijoje ir Karališkųjų rūmų parodų kuratoriaus Tomo Bergrotho laiškai.
„Liūdna, – ištarė kolekcininkas, o jo balsas suvirpėjo. – Joks prezidentas neturi įgaliojimų kištis į privataus žmogaus veiklą.
Jie negali būti cenzoriai, budeliai ar teisėjai. Tai prieštarauja mūsų šalies Konstitucijai“.
Net sunku patikėti, kad mūsų valdžios rūmuose gali vykti tokios intrigos. Todėl paklausiau pašnekovo, ar jis tikrai įsitikinęs, kad parodai sukliudė kažkas iš Prezidentūros?
V.Kavaliauskas parodė tuometinio Lietuvos ambasadoriaus Švedijoje Eitvydo Bajarūno jam siųstus elektroninius laiškus. Viename jų rašoma: „Viliau, parodos ruošimą teks atidėti. Gavau signalų, kad yra problemų Vilniuje.“
Šiuo metu Užsienio reikalų ministerijoje dirbantis E.Bajarūnas „Lietuvos rytui“ tvirtino neprisimenantis planuotos V.Kavaliausko kolekcijos parodos: „Daug renginių vyko. Bet daug idėjų ir nebuvo realizuota. Šimtmečiui buvo ruoštasi jau be manęs.“
Paklaustas, kas jam dėl šios parodos siuntė signalus iš Vilniaus, E.Bajarūnas nieko neatsakė.
Rašė laiškus prezidentei
Užtat V.Kavaliauskui į atmintį įsirėžė net menkiausios detalės. Jos kolekcininką ir nuvedė į Prezidentūros rūmus, paakino parašyti du registruotus laiškus prezidentei Daliai Grybauskaitei.
Jis saugo pašto kvitus, kuriuose įrašyta ir gavėja – D.Grybauskaitė.
„Sužinojau, kad prezidento kanceliarija uždraudė (davė nurodymą nerengti) mano parodą Švedijos karaliaus rūmuose.
Galbūt mano klaida buvo pakviesti ir kanceliariją dalyvauti drauge (taip mes bendradarbiavome ir prezidentų Algirdo Brazausko, Valdo Adamkaus, Rolando Pakso valdymo metais).
Apie tokią mūsų ambasadoriaus žinią praneša parodos organizatoriai – karaliaus rūmų vyriausiasis kuratorius, apie tai man laiškuose kalba nieko nesuprasdami Estijos ir Latvijos ambasadoriai.
Juk visi gavome retą ir garbią vietą pristatyti savo valstybių 100 metų jubiliejų“, – į mūsų šalies vadovę kreipėsi V.Kavaliauskas, kartu išsamiai paaiškindamas, kodėl jam buvo pasiūlyta rengti parodą Švedijos karalių rūmuose.
Tačiau atsakymų nei iš D.Grybauskaitės, nei iš jos patarėjų kolekcininkas nesulaukė.
Tada nusiuntė dar vieną laišką, bet ir vėl – tyla.
Apsilankęs S.Daukanto aikštėje stūksančiuose rūmuose jis išgirdo, kad tokia buvo Prezidentūros rūmų šeimininkės valia.
Nesulaukė atsakymų ir „Lietuvos rytas“, D.Grybauskaitės patarėjos kultūros klausimais Rūtos Kačkutės ir Spaudos tarnybos paklausęs, ar Prezidentūra gavo kolekcininko V.Kavaliausko laiškus, kodėl jam nebuvo atsakyta ir kas užkirto kelią jo parodai Švedijoje.
Iš valdžios rūmų į žurnalistės elektroninį paštą atskriejo lygiai keturi žodžiai: „Prezidentūra privačių parodų neorganizuoja.“
Atsisakė priimti dovaną
Sulaukęs kirčio V.Kavaliauskas rankų nenuleidžia. Kolekcininko svajonė – dalį surinktos Baltijos šalių apdovanojimų kolekcijos padovanoti Lietuvai.
Apie tai jis taip pat rašė Prezidentūrai, ji laišką persiuntė Krašto apsaugos ministerijai.
Kolekcijoje yra senų apdovanojimų, kuriuos praeityje yra gavę Lietuvos kariuomenės vadai.
Tačiau V.Kavaliausko dovana, kurią jis rinko 54 metus, buvo atmesta.
Vilnietis vis tiek turi vilties, kad jo pasiūlymas bus priimtas ir istorinius apdovanojimus galės pamatyti visi Lietuvos žmonės.
Jis nenori parduoti reto rinkinio, kuriame – apie 2 tūkstančius eksponatų, nors ne kartą yra sulaukęs tokio prašymo, taip pat ir iš kitų šalių vadovų.
Kolekcininkas tikisi, kad, Prezidentūroje pasikeitus šeimininkui ir atėjus dirbti kitiems patarėjams, požiūris į Baltijos laisvės simbolius pasikeis.
Į namus – aukštas svečias
– Jūsų surinktų Baltijos šalių apdovanojimų paroda Švedijos karaliaus rūmuose šiuo metu dar galėjo vykti. Apmaudu? – paklausiau kolekcininko, buvusio žurnalisto V.Kavaliausko.
– Gaila, kad nei kitiems leidžia, nei patys padaro. Kodėl turiu jaustis kaltas savo valstybei?
Aš – ne žaislas, o žmogus, pilietis.
Parodą „Baltijos laisvės simboliai“ būčiau rengęs už savo pinigus, o Prezidentūros kanceliariją tik pakviečiau dalyvauti kartu.
Taip darydavau prie ankstesnių prezidentų, jie džiaugdavosi.
Puikiai sutariu ir su kitų Baltijos šalių vadovais.
Buvęs Estijos prezidentas Arnoldas Ruutelis man įteikė Marijos žemės ordino Komandoro kryžių už jo šalies istorijos garsinimą.
Jis prašė parduoti 1936 metų jo šalies prezidento grandinę, bet be jos mano rinkinys prarastų dalį vertės. Tada sutarėme, kad po mano mirties estai bus pirmieji eilėje jį gauti.
Buvęs Latvijos prezidentas Guntis Ulmanis prašė parduoti 1925 m. tuomečiam jo šalies vadovui Albertui Kviesiui priklausiusią grandinę.
Vieną 1994 metų vakarą prie daugiabučio, kuriame gyvenu, privažiavo mašinos, iššoko automatais ginkluoti vyrai ir užblokavo laiptinę. Taip pas mane į namus atvažiavo A.Brazauskas ir G.Ulmanis.
Tuometis Latvijos vadovas ištarė: „Sakyk bet kokią kainą, mes nesiderėsime.“ Pasakiau, kad neparduodu.
Nė vienas Latvijos ir Estijos muziejus neturi tokio apdovanojimų rinkinio – prieškario laikų trijų šalių prezidentų grandinių. Tai – ne tik apdovanojimai. Tai – trijų valstybių laisvės simboliai.
– Kas jums pasiūlė Švedijoje surengti parodą karališkuosiuose rūmuose?
– Pasiūlė patys švedai. Man padėjo tuometis Lietuvos ambasadorius E.Bajarūnas. Jis susisiekė su Švedijos karališkųjų rūmų valdytoju T.Bergrothu, kuris kuruoja ten vykstančias parodas.
T.Bergrothas – mano bičiulis. Jis dar 1999 metais surengė mano kolekcijos parodą Suomijoje.
Tai vienas solidžiausių Europos faleristų (ženklų kolekcininkų), parengęs knygas apie Švedijos karaliaus ir Suomijos prezidento apdovanojimus.
– Ar jums anksčiau yra tekę rengti parodas karališkosiose salėse?
– Didžiausia mano kolekcijos paroda buvo surengta 2003 metais Briuselyje, prie Karališkųjų rūmų, Karaliaus Alberto bibliotekoje. Man davė net tris sales.
Iš viso buvo 103 vitrinos, parodžiau apie tūkstantį Baltijos šalių ordinų.
Buvo atvykęs visas diplomatinis korpusas, kalbėjo trijų Baltijos šalių ambasadoriai, Vatikano atstovas nuncijus.
T.Bergrothas pasiūlė Švedijos karaliaus rūmuose surengti tokią pat parodą. Švedai norėjo vienu šūviu pagerbti tris kaimynines valstybes, todėl skyrė solidžią vietą ir dvi sales.
Mūsų šaliai tai būtų nieko nekainavę. Paroda būtų buvusi surengta už mano asmenines lėšas. Švedai man parašė, kad padengs draudimo išlaidas.
Parodai pradėjome rengtis dar 2016 metais.
Man buvo atsiųsti laiškai, kaip tam turiu ruoštis, kur ir kaip reikės kabinti eksponatus.
Švedai trijų valstybių šimtmečiui skirtai parodai būtų sudarę pačias geriausias sąlygas.
Tokias sąlygas turėjau 1996 metais Danijos sostinėje Kopenhagoje. Mano kolekcija buvo rodoma Vasario 16-osios proga Karo muziejuje.
Parodos kuratorius buvo karalienės Margrethe II sutuoktinis princas Henrikas.
Atidaryme dalyvavo ir tuometis mūsų šalies ambasadorius Raimundas Jasinevičius.
Ambasada atgabeno „Alitos“ šampano ir du šakočius, bet apsižiūrėjo, kad neturi peilio.
Karo muziejaus direktorius iškilmingai atidarė vitriną, išėmė karaliaus kardą ir juo supjaustė šakotį.
Praėjus kelioms savaitėms po atidarymo Kopenhagoje vyko užsienio šalių premjerų susitikimas. Baltijos ir Skandinavijos valstybių vyriausybių vadovai atvyko pažiūrėti ir parodos.
Danijos karo muziejaus direktorius man pasakė, kad buvo atvykusi ir Danijos karalienė.
Apžiūrėjusi parodą Margrethe II paklausė: „Ar visa ši kolekcija priklauso vienam žmogui?“
Tokia paroda – tai dvasinė vertybė, puikiai reklamuojanti mūsų šalį.
– Ir po to dar ne kartą be jokių kliūčių garsinote Lietuvą?
– Po Kopenhagos vyko dar 11 parodų – Briuselyje, Taline, Rygoje, Maskvoje, Varšuvoje, Brno (Čekija), Turku (Suomija). Dauguma jų – Vasario 16-osios proga.
2005 metais rengiau parodą Madride, Ispanijos banko muziejuje.
Į Ispaniją vykau tuomečio ambasadoriaus Mečio Laurinkaus prašymu.
Tada vienintelį kartą man buvo skirta valstybės pinigų – 700 litų (202 eurai) lėktuvo bilietui, kad nugabenčiau parodos eksponatus. Kitos išlaidos – iš mano kišenės.
Tada į vitriną padėjome ir naują Vytauto aukso grandinę – ji vėliau buvo įteikta Ispanijos karaliui. Madride į priėmimą, surengtą muziejuje, Vasario 16-ąją atėjo net 300 svečių.
M.Laurinkaus paklausiau, kur jo Gedimino ordinas.
Pasirodo, apdovanojimą jis buvo palikęs namuose.
Tuomet iš vitrinos išėmiau seną prieškarinį Gedimino ordiną ir užkabinau ambasadoriui. Jis svečius priiminėjo pasipuošęs. Atgavau tą ordiną tik po kelerių metų, – nusijuokė V.Kavaliauskas. – Per pustrečio aukšto muziejuje buvo pakabintas plakatas, kuriame – Vytauto aukso grandinė mėlyname fone. Jį sukūrė fotomenininkas Rimantas Dichavičius.
Į Madridą kaip tik tomis dienomis atvyko ir prezidentas V.Adamkus. Muziejaus darbuotojai nukabino tą plakatą, suvyniojo ir įkėlė į prezidento lėktuvą.
Grįžęs į Lietuvą ėmiau jo ieškoti. Plakatas buvo atiduotas Užsienio reikalų ministerijai.
Bet turbūt ūkio skyrius iš plastiko padarytą plakatą supjaustė ir paklojo garaže. Dailės muziejus prašė šio originalaus eksponato, bet negavo.
Beje, tai parodai ispanai išleido puikų parodos katalogą. Ten yra ir Druskininkų mero Ričardo Malinausko senelio, dviejų Vyčio Kryžių kavalieriaus, nuotrauka.
Visą interviu su V.Kavaliausku skaitykite dienraštyje „Lietuvos rytas“
