Dvejus metus visi ištempę ausis tik ir klausė, ką pasakys R.Ozolas, lietuviškumo puoselėtojas ir ideologas nacionalinės savimonės ugdymui sudėtingais laikais. Ateities Lietuvą jis įsivaizdavo artimą japoniškam modeliui, kur modernybė sėkmingai derinama su nacionaline tradicija. Ryžtingai nutraukė dvejones, ar reikia skelbti nepriklausomybės atkūrimą Kovo 11-ąją, ar dar palaukti, kol Vakarai parodys didesnį palankumą Lietuvai tapti savarankiška valstybe.
Būtent dėl tolydžiai augančio pavojaus netekti savarankiškumo jis skeptiškai vertino Lietuvos narystę ES, bet įsitraukimą į NATO laikė sėkmingu sprendimu.
Kaip ir kiekvieno tautos permainų įkvėpėjo, R.Ozolo politinis kelias buvo komplikuotas. Palaikė centristus ir jiems vadovavo, bet kažin ar tai atitiko jo emocinį nusistatymą bei atvirą, dažnai net tiesmukišką, be politinių vingrybių kalbėjimo būdą.
Ne vienam jo amžininkui iki šiol atrodo, kad R.Ozolas politinėje erdvėje buvo ne ten, kur iš tikrųjų turėjo būti. Buvimas vykdomojoje valdžioje neatrodė įtikinamas. O jeigu jau ir joje, tai tinkamiausia vieta – kultūros ministro. Būtų taip atsitikę, dabar Lietuva turėtų tęstinę kultūros politiką. Bet kuriuo atveju R.Ozolas niekada nebus į užmarštį pamažu grimztanti figūra.
Dėmesį pastarosiomis dienomis patraukė ir kitokią, ne tokią pakilią ir garbingą kaip R.Ozolo revoliuciniais laikais praeitį menanti tema. Tai po nedidelės pertraukos vėl į aktualijų erdvę grąžintas įstatymo projektas, pavadintas gana painiai – „Dėl komunizmo propagandos ir kitų totalitarinių režimų viešose vietose draudimo“.
Pagal atpažįstamus žodžius intuityviai galima suprasti, ko siekiama, bet į klausimą, kas čia naujo, lyginant su tuo, kas jau yra, sunku iš teksto susigaudyti. Ko jau ko, bet įspėjimų, baudų ir draudimų šia tema Baudžiamajame kodekse tikrai pakanka. Tik čiupk, griebk visus propaguojančius sovietinę ar fašistinę simboliką.
Atvirai sakant, ne tokia jau didelė ir paklausa, nebent turistinė, sovietiniams ženkleliams. Na, dar liko paminklų ir monumentų, keliančių neteisingus jausmus okupaciniam laikui.
Pasiklausiau per LRT radiją garbingų politikų ir ekspertų pokalbio apie tą įstatymo projektą. Išgirdau samprotavimą, kad tokio dokumento sumanymas, nors ir vos ne tris dešimtmečius pavėluotas, vis tiek esąs aktualus. Tik nelabai aišku, kuo.
Matyt, nusprendę, jog apie blogiukus, komunizmą ir fašizmą nieko naujo nebepasakysi, pašnekovai pagaliau apsistojo ties konkrečiais objektais – paminklais P.Cvirkai ir S.Nėriai.
Spėju, jog būtent dėl įamžinto P.Cvirkos tas įstatymo projektas ir atsirado. Norisi paminklą nugriauti, bet nežinoma, kokiu pagrindu. Nei savivaldybė, nei kokia nors komisija nenori būti paminklų griovėjos. Atsiradus įstatymui vis lengviau apsispręsti.
Bet ar paminklas turėtų likti? Mano nuomone, ne, neturėtų. Dar sovietiniais laikais antikvariate radau P.Cvirkos raštų vienuoliktą tomą, skirtą publicistikai (išleista 1953 m.) „Į Kremlių, pas Staliną“ – maždaug toks šešiasdešimties įvairių metų, pradedant 1940 m., straipsnių turinys. Aršiausiais teroro prieš lietuvių tautą, tarp jų prieš rašytojo pažįstamus ir kūriniuose aprašytus kaimiečius, metais. Tik kažkokio vidinio piktumo ar degtine užpiltomis akimis buvo galima to nematyti.
Keistos talento, o jo nemenko turėta, paslaptys. Vis dėlto paminklo, taip pat meniškai vertingo, toje vietoje nereikia. Bet specialus tam atvejui, nors ir užmaskuotas, įstatymas irgi nebūtinas. Kodėl nepakanka rajono, kur stovi paminklas, gyventojų apklausos? Nepasitikima?
Kritikuodamas perteklinį įstatymo projektą vis dėlto nenorėčiau nubraukti problemos. Ta problema – gilesnis apsisprendimo priežasčių supratimas.
P.Cvirka nebuvo vienintelis, nusprendęs keliauti „pas Staliną“. Daug išsilavinusių ir net ryškaus talento asmenų, ne vien rašytojų, prieš karą pasuko „į kairę“ ir net toliau. Mano kartos ir vyresni žmonės atsako paprastai: išdavikai arba „vištos galvos“.
Deja, mūsų anūkams tai menkas paaiškinimas. Ar atgimusioje Lietuvos valstybėje nebuvo vargo, socialinės atskirties, neteisybės, prievartos, sukrėtimų, ekonominių sukilimų? Ar Lietuvos gyventojai, kaip ir tuo metu visame pasaulyje, nebuvo skalaujami įvairių utopinių projektų bangų?
Dabar jaunajai kartai tarsi įpiršta, jog komunizmas atėjo iš Rytų. Bet visi vyresni žinome, jog buvo atvirkščiai. Visi „izmai“, tarp jų ir labai pragaištingi, atsirado Vakaruose.
R.Osbornas šiuo metu populiarioje knygoje „Civilizacija: nauja Vakarų pasaulio istorija“ taip rašo: „Vakarai pasauliui padovanojo komunizmą, o paskui paaukojo daug dešimtmečių jo atsikratyti.“
Tarpukario Lietuva buvo prieštaringo laikotarpio dalis, kur žmonių apsisprendimo motyvai buvo skirtingi. Dabartiniai kriterijai anų laikų žmonėms beveik nepritaikomi. Tai nepateisina važiavusių „pas Staliną“, bet ir neužkerta kelio „kasti“ giliau. Įstatymas verčia jo paisyti, bet neskatina smalsumo, noro sužinoti, kodėl atsitiko taip, o ne kitaip.
Ateities kartos, nepaisant mūsų neretai ir kategoriškų nuostatų praeities atžvilgiu, pačios ieškos atsakymų į keblius klausimus. Tad gal pasistenkime jau dabar jiems padėti. Bet pirma dar kartą perskaitykime P.Cvirkos „Žemę maitintoją“.
