Tai, kas vyko po plojimų pliūpsnių ir apdovanojimų ceremonijų, jų žvilgsnis nepasiekė.
Tad portalas lrytas.lt nutarė pasidomėti kas vyksta nuslūgus varžybų karštinei.
Ramybė ir tik ramybė. Taip aiškino vadeliotojai, grįžę į šalia Dusetų hipodromo esančias arklides. Ne gardaus pašaro, o ramybės labiausiai reikia taku skriejusiems žirgams. Mat daugelis jų būna tiek įsiaudrinę, kad galėtų dar ilgai lėkti toliau.
Kanopomis trankė aptvarus
„Ar reikia pavedžioti?“ – tokiu klausimu dažniausiai buvo pasitinkami sporetininkai, įsukę pro arklidžių vartus. Pavedžiojimo reikia labiausiai įsiaudrinusiems žirgams. Tik po to jie vedami į aptvarus arba į automobilius, kurie juos parveš namo.
Per lenktynes buvo žirgų, kurie po finišo stengėsi ištrūkti, net kėlė pavojų aplinkiniams, bandė įspirti. Net arklidžių aptvaruose jie daužė kanopomis, buvo neramūs.
Širvintiškės Gedvilės Vinslauskaitės vadeliotai kumelei Pivonijai pavedžiojimo nereikėjo. Klausimą, ar 6 metų žirgas ramus, sportininkė sutiko su šypsena: „Pakankamai“. Pivonija važiavime „Rokiškio sūrio“ prizui atlėkė pirmoji.
Du kartus Pivonija varžėsi dėl prizų Dusetose, užimdavo trečiąsiais vietas, o trečias kartas nemelavo. G.Vinslauskaitė neslėpė, kad žirgą visada po varžybų palepina, nesvarbu kokie būtų rezultatai. „Ir po šio važiavimo Pivonija sulauks daugiau poilsio. Tiesa, tas poilsis bus aktyvus. Jeigu žirgo nelepinsi – nevažiuosi“, – aiškino vadeliotoja.
Pivonijai po varžybų dažniau teks pažingsniuoti aptvare. Tai savotiška žirgo reabilitacija. G.Vinslauskaitė neslėpė, kad kiekvienos varžybos bet kuriam žirgui yra stresas: „Tad stengiamės, kad po varžybų žirgas jo patirtų kuo mažiau, kad kuo greičiau nusiramintų.“
Vardas sėkmės nelemia
Grįžę iš lenktynių tako visi ristūnai garavo. Mečislovas Radzevičius iš Ukmergės rajono sakė, kad jo vadeliotam Ufonautui užtenka valandos, kad atsigautų. Paskui žirgas vėl gali bėgti.
4 metų Ufonautas po varžybų buvo visas šlapias. Vis dėlto M.Radzevičius jo iš karto nevedė į arklides, nes šis rusų ristūnas atrodė neramus. Be to, kitame važiavime varžėsi M.Radzevičiaus sūnus Gintaras su kitu rusų ristūnu Delavaru, tad tėvas būtinai turėjo stovėti prie tako. Kol vyko varžybos, kolegų M.Radzevičius paprašė net nekalbinti.
O Ufonautas bėgo trečias, tačiau jį aplenkė pora žirgų ir jis liko penktas. „Gal aš ko nors iki galo nepadariau, gal žirgui ko pritrūko. Ką čia dabar supaisysi“, – svarstė vadeliotojas.
Gal lėmė keistokas Ufonauto vardas? M.Radzevičius nusišypsojo: vardas nieko nelemia. Tiesiog reikėjo žirgą pavadinti vardu, kuris prasidėtų „u“ raide, nes ristūno motina yra Uoga. Taip jis ir tapo Ufonautu.
„Kaip eržilas Ufonautas nėra labai švelnus, bet nieko, sutarti galima. Rytoj jo laukia poilsis, o paskui vėl treniruotės“, – laikydamas už pavadžio nerimstantį žirgą dėstė M.Radzevičius.
Tuo tarpu estas Martas Pello buvo susikaupęs buvo susikaupęs ir prieš varžybas. Laukdamas važiavimo jis stoviniavo aptvare prie 5 metų Amerikos ristūno Mr Galax ir atrodė, kad jam mėgina perteiktis savo ramybę.
„Neturiu jokių prietarų, nežinau, ar kiti sportininkai jų turi. Tiesiog svarbu ramiai pabūti“, – kalbėjo vadeliotojas iš Estijos. Anot jo, įprasta yra tik tai, kad visi bet kurį važiavimą laimėjusį vadeliotoją turi pasveikinti.
Veterinarai – dėmesingi
Kaip ruošiasi Sartų lenktynėms? „Juodai“, – ilgai negalvodamas ištarė M.Radzevičius. Kasdien žirgas turi nubėgti bent 13 kilometrų. Kadangi Ukmergės rajone hipodromų nėra, tad ristūnas lekia keliais. Kiti treniruotėms renkasi miškų keliukus.
Per Sartų lenktynes itin dėmesingi buvo ir žirgus prižiūrėję veterinarijos gydytojai. Mat prieš keletą metų visuomenės pasipiktinimą sukėlė nuotraukos, kurios vienas žirgas užfiksuotas kruvinomis prusnomis.
Gavę žinią, kad prieš žiūrovų tribūnų ant ledo pastebėta kraujo, jie sekė keliu iki arklidžių ieškodami kruvino sniego.
Laimėtojas – vis tas pats Šiemetinės lenktynės Sartuose buvo jau 221-osios, o rengiamos oficialiai – 111-osios. Šiemet ši žiemos šventė sutapo su Dusetų, paskelbtų mažąja kultūros sostine, 500 metų istorijos sukaktimi. Lenktynėse varžėsi pusšimtis ristūnų, kuriuos tramdė 35 Lietuvos, Latvijos ir Estijossportininkai. Beveik visi bėgimai, kurių buvo septyni, pasižymėjo bekompromise kova. Jau tradicija tapo, kad Sartų lenktynes vainikavo bėgimas, kuriame ristūnų važnyčiotojai varžėsi dėl garbingiausiojoapdovanojimo – Didžiojo žiemos prizo.
Karštais žiūrovų aplodismentais sutiktas jau trejų paskutiniųjų Sartų lenktynių laimėtojas uteniškis Egidijus Gudonis, kuris su tuo pačiu 10 metų Gardens Fairytale ir šiemet pirmas kirto finišo liniją. Nors 2017 metų rekordinis pasiekimas, kai 1609 metrų distancija buvo įveikta per 2 min. 0,165 sek., ir šiemet liko nepagerintas, tačiau nugalėtojo užfiksuotas laikas 2 min. 1,609 sek. byloja apiesportininko ir jo vadeliojamo ristūno stabilumą. Antra šio bėgimo finišą su 7 metų Monet Augustinu (2 min. 3,106 sek.) kirto Monika Vinskutė, o trečias su 12 metų Kouros Broline – Antanas Juškėnas (2 min. 6,941 sek.).
