Į Rojų, kaimą prie Dūkšto, vasarą plūsta įsiamžinti jaunavedžiai, tačiau žiemą jame tuščia ir bauginamai tylu.
Snieguotu keliu nuo Dūkšto riedant Rojaus link pakelėje pasitinka milžiniški buvusios fermos griuvėsiai.
Prieš kelis dešimtmečius ten virė gyvenimas, o dabar pastatai – apleisti ir klaikūs. Lyg vaiduokliai, darsyk primenantys, kad Lietuvos kaimai merdi.
Laukuose, kaip ir kelyje, – beveik jokio judėjimo, tik prie posūkio į Rojų nedideliu greičiu pravažiavo baltas mikroautobusas.
Kaime yra vos trys namai, vienas jų – muziejus. Tai – šios gyvenvietės įkūrėjo Adomo Hrebnickio buvęs dvaras. Kuklus, nedidelis, bet vis dėlto vadinamas dvaru. Hrebnickiai save laikė dvarininkais, nors turtų neturėjo.
Šalia dvaro-muziejaus – klėtis, kurioje, kol statėsi nuolatinį būstą, gyveno garsus sodininkas A.Hrebnickis.
Nuo jo ir prasidėjo šios vietovės istorija. Iki tol tai buvo Staniškių vienkiemis, kurį drauge su nederlinga žeme kraičio gavo sodininko žmona Stanislava Stankevičiūtė.
24 hektaruose kerojo neišbrendami brūzgynai, tad vietiniai šią žemę vadino Velnyne – tokia skurdi ir bjauri ji atrodė: akmenuota, kalvota ir netinkama žemdirbystei.
Tačiau A.Hrebnickis savo rankomis ėmė čia kurti rojų žemėje. Jis sodino obelis, kriaušes, slyvas, trešnes, vyšnias. Kai pavasarį sodas sužydėdavo, vaizdas užgniauždavo kvapą, tad buvusi Velnynė netrukus gavo Rojaus vardą.
1922 metais šis pavadinimas įteisintas oficialiai.
Prižiūrėtojai iš Kazachstano
Dabar Rojuje – du gyvenamieji namai ir muziejus. Tolėliau – paklypęs tvartas, šalia kurio šmirinėja tuzinas avių. Jų šeimininkas Kirilas – dvidešimtmetis žvitriaakis juodukas.
„Ketinate papasakoti apie Rojų? O kam to reikia?“ – nepatikliai paklausė.
Kirilo šeima – Rojaus senbuvė, atsikrausčiusi iš Kazachstano.
Aplinkinių kaimų gyventojai šią šeimą vadina Rojaus prižiūrėtoja. Dūkšto seniūnas Vytautas Kazėnas sakė, kad su šeima teko ir pakariauti dėl tvarkos. Anksčiau kaimas buvo nusėtas iš lentų bet kaip sukaltais sandėliukais ir pašiūrėmis.
Palaikis namas priklausė keturiems savininkams. Tik Kirilo šeima čia gyvena nuolat. Kiti atvyksta vasarą pailsėti. Neseniai Kirilo šeima išsipirko dar vieną dalį namo, tad savininkų bus mažiau.
Kirilo motina pagimdė septynis vaikus. Vyresnieji – jau pilnamečiai, susirado darbus už 15 kilometrų esančiame Visagine.
Kirilas sukinėjasi aplink namus, augina avis. Mažiausi vaikai kasdien mokykliniu autobusu važiuoja į mokyklą Dūkšte.
Šalia Kirilo šeimos būsto – tvora apjuostas didelis baltas namas. Jame dar neseniai kaukšėjo statybininkų plaktukai.
„Jau planuojame įsikelti“, – džiaugėsi šio namo šeimininku prieš pusantrų metų tapęs 31-erių Tomas.
Papirko gamtos vaizdai
Iš Visagino kilęs Tomas baigęs mokyklą kurį laiką buvo atitrūkęs nuo savo šaknų: studijavo, o vėliau dirbo Vilniuje.
Sostinėje praleidęs aštuonerius metus, metams jis išvyko padirbėti į Olandiją. Po to buvo įsikūręs Klaipėdoje. Bet vėliau Tomas nusprendė grįžti į gimtinę, kur ramiau augti jo ketverių metų sūnui.
„Norėjosi nuošalesnės vietos, radome parduodamą namą Rojuje. Čia beveik nėra kaimynų ir nuostabi gamta“, – kalbėjo pašnekovas.
Tomas su žmona Visagine įkūrė verslus ir kol kas nesigaili. Žmona prekiauja moteriškais drabužiais, Tomas dirba kompiuteriu.
Iš Visagino kilusi jauna šeima buvo girdėjusi apie Rojų, bet iki tol niekada jame nesilankė. Ieškodama namo praėjusį pavasarį atklydo į šią vietą ir ja susižavėjo. Naujakurius papirko žalios pievos, obelys, Beržininkų ežeras aukštais krantais, kuriame galima žvejoti.
„Gražiausia būna vasarą. Tada ir turistų Rojuje pilna, jie atvažiuoja fotografuotis vestuvių ar krikštynų albumui. Bet ir žiemą yra ką veikti: čiuožinėjame ant tvenkinio, kieme kepame šašlykus“, – sakė Tomas.
Sodą kūrė savo rankomis
Žiemą turistai į Rojų beveik neužsuka. Nebent atsitiktiniai priklydėliai klebena A.Hrebnickio muziejaus duris. Šalia – apsnigtas garsiojo sodininko biustas. Dvaro durys užrakintos, bet paskambinus galima susitarti dėl ekskursijos.
Ignalinos krašto muziejaus, kurio padalinys yra ir A.Hrebnickio muziejus, direktorė Renata Veličkienė pasirodė po ketvirčio valandos. Ji gyvena keli kilometrai nuo Rojaus – Kaniūkuose, todėl šias apylinkes mato visais metų laikais.
Verdama duris muziejininkė įspėjo, kad žiemą namas nešildomas.
Vitrinoje – kelios dešimtys obuolių muliažų. Dauguma tų obuolių veislių – lietuviams puikiai pažįstamos: bogatyrius, antaninis, Beržininkų ananasas, alyvinis. Yra ir dabar jau juokingai skambanti, sovietmetį atspindinti veislė – ‘Garbė nugalėtojui’.
Visas šias veisles, kaip ir šimtus kitų, išvedė ar aprašė garsus pomologas – vaismedžių ir uogakrūmių specialistas – A.Hrebnickis.
Jis išvedė 437 obelų, 154 kriaušių, 116 slyvų, 82 trešnių veisles. Įskaitant sinonimus, A.Hrebnickio kolekcijoje buvo 1197 sodinukai.
„Tuo metu profesoriui nebuvo lygių ne tik mūsų krašte. Buvo populiarus ir Lenkijoje, ir Baltarusijoje, ir dar toliau“, – pasakojo R.Veličkienė.
A.Hrebnickio sodas kerojo 14-oje hektarų. O kai profesorius 1941 metais mirė, sodas nunyko, apaugo krūmynais. Sovietmečiu jis priklausė Dūkšto sodininkystės tarybiniam ūkiui, o jame dirbęs kitas garsus pomologas Antanas Ryliškis atsodino dalį sodo. Bet dauguma profesoriaus išvestų obelų veislių jau buvo pranykusios.
Iš 14 hektarų sodo liko tik du. Žiemą apsnigtų obelų miškas atrodo nykiai, tačiau pavasarį, kai vaismedžiai apsipila žiedais, nuo jų neįmanoma atplėšti akių.
Vietiniai pasakoja, kad obelys jau išsigimsta: net antaniniai obuoliai maži lyg vaiko kumštelis.
Turi obuolių, turėsi ir duonos
„Ar gera čia gyventi?“ – paklausiau R.Veličkienės.
„Tai – mano kraštas, negaliu blogai apie jį kalbėti. Man čia patinka. Sodai šiame krašte labai populiarūs. Nerasite nė vieno namo, prie kurio jo nebūtų. A.Hrebnickis mėgdavo kartoti: „Kol turėsite obelų sodą, tol turėsite duonos“, – pasakojo R.Veličkienė.
Tačiau ir ji pripažįsta: sodybos tuštėja, kaimai nyksta, jaunimas išvažiuoja ir nebegrįžta, mokyklose beveik nebegirdėti vaikų klegesio. Už kelių kilometrų esančio Dūkšto vidurinėje mokykloje kadaise mokėsi per tūkstantį moksleivių, dabar ir šimtą sunku suskaičiuoti.
Kaimuose darbo beveik nėra. Nei Rojuje, nei šalia esančiame Beržininkų kaime, kuriuos skiria tik A.Hrebnickio obelų sodas, nėra ir parduotuvės. Tad apsipirkti tenka važiuoti kelis kilometrus į Dūkštą arba penkiolika kilometrų – į Visaginą.
„Bet nuvažiuojame. Gerai, kad žiemą kelius valo, o ir autobusas važinėja“, – šyptelėjo dar viena šio krašto gyventoja Genė Čepulienė.
Anapilin – vienas po kito
70-metė G.Čepulienė su beveik šešeriais metais jaunesniu vyru Antanu – Beržininkų gyventojai. Ir šiame kaime – vos du namai. Tiesa, daugiabučiai. Iš Beržininkų buvo kilusi A.Hrebnickio žmona S.Stankevičiūtė. Jos tėvas miškininkas čia turėjo dvarą, bet dvarininkiško gyvenimo neliko nė ženklo.
„Ir žmonių beveik nebeliko. Per pastaruosius dvejus metus daug išmirė“, – pasakojo G.Čepulienė.
Dviejų aukštų daugiabutyje, kuriame įsikūrusi Čepulių šeima, iš viso – aštuoni butai. Dalis jų – socialiniai būstai, kurių langai vėjo perpučiami ir uždangstyti plastikine plėvele.
Ne taip seniai visi šie butai turėjo šeimininkus, bet daugelis jų, vienas po kito, iškeliavo anapilin.
„Likome tik dvi šeimos. Mirė vieni, antri, treti. Du sutuoktiniai mirė per mėnesį: staigiai susirgo ir vienas po kito išėjo. Viena moteris aname name sudegė – krosnį kūreno, plaukai užsidegė, ir viskas.
Vieną kaimynų palaidojome neseniai. Viena moteriškė pas dukterį į Vilnių išvažiavo, tik katinas jos liko. O anksčiau namas buvo pilnas žmonių“, – atsiduso G.Čepulienė.
Šildo ir kaimynų butus
Praėjusį pavasarį šio namo gyventojus ištiko bėda: sugriuvo sandėliukai ir lauko tualetai – neatlaikė seni pamatai.
Ignalinos savivaldybė pasirūpino, kad butuose atsirastų vanduo ir kanalizacija.
Dabar jau nereikia eiti į lauką atlikti gamtinių reikalų. Tačiau žiemą būtina pasirūpinti šildymu, kad vandentiekis neužšaltų. Čepuliai šildo ir kaimyninius butus: kasdien užkuria krosnis.
Daugiabutis netrukus vėl bus pilnas žmonių – į socialinius būstus planuojama perkelti šeimas iš gretimo aštuonbučio. Jis – avarinės būklės.
„Viena moteris iš to namo dirba senelių namuose, antra – Dūkšto mokykloje valytoja, o kitų nepažįstu. Porą šeimų perkels pas mus, kitus iškeldins, o tą namą lyg ir nugriauti žada“, – sakė G.Čepulienė.
Alkoholiui neturi pinigų
Daugiabučiai kaimuose – vienas nepasiteisinusių sovietmečio eksperimentų. Tai buvo tarsi bandymas socializuoti kaimo žmones, tarsi mėginimas kaime kurti miesto modelį.
Miesto aplinka kaime neprigijo, ir daugelis tų sovietinių daugiabučių dabar tapo vadinamaisiais bomžynais. Juose daugiausia gyvena socialiai remtini žmonės.
Tačiau Čepuliai tvirtina, kad bent jų krašte socialinių būstų gyventojai nekelia rūpesčių. Daugiausia tai – senyvi, dažnai ir neįgalūs žmonės. Alkoholiu jie nepiktnaudžiauja.
„Mitas, kad kaimo žmonės daug geria. Ką jie geria? Alaus buteliuką kada ne kada. Jie tam neturi pinigų. Už pašalpą kasdien taip aria, kad oho! Sutvarko pakeles, medžius geni, vasarą gėlynus prižiūri. Moterų rankos nuo darbo net kruvinos“, – tvirtino A.Čepulis.
Vyrui antrino ir G.Čepulienė: „Čia nėra kam gerti. Antanas nė gramo į burną neima, o aš šampano gurkšteliu per didžiausias šventes pas seserį.“
Kovoja su Sosnovskio barščiais
A.Čepulis – šio krašto senbuvis. Į Beržininkus prie Rojaus jis atsikraustė paauglystėje, prieš pusę amžiaus.
G.Čepulienė čia gyvena trumpiau, kai maždaug prieš 20 metų, palaidojusi pirmąjį vyrą, pabūgo viena likti sodyboje ir į Beržininkus persikėlė iš Antagavės Ignalinos rajone.
„Ar gyvenimas Rojuje yra rojus?“ – paklausiau sutuoktinių poros.
„Koks čia rojus?! Anksčiau daug žmonių čia gyveno, bet vieni išvažiavo, kiti pasimirė. Tada žydėjo gėlės, buvo pilna uogų – raudonųjų, geltonųjų, juodųjų serbentų. Dabar net A.Hrebnickio sode Sosnovskio barščių pilna. Traktoriumi juos aria, bet jokios naudos. Juolab kad ir obelų šaknis išaria“, – pasakojo A.Čepulis.
Kad nuolat tenka kovoti su Sosnovskio barščiais, patvirtino ir Dūkšto seniūnas V.Kazėnas: „Kaniūkų bendrovė juos vis palėkščiuoja. Ir seniūnija, kiek gali, prisideda prie tos teritorijos tvarkymo: pašienaujame, pagrėbiame, vieną kitą sausą medį nupjauname. Bet su Sosnovskio barščiais sunku susidoroti.“
Kaimuose trūksta darbo
A.Čepulis teigė, kad šiame krašte jaunimui nėra veiklos, tad jis išvyksta gyventi ir dirbti kitur arba nuolat važinėja į darbą aplinkiniuose miestuose.
Visagine darbuotojų vis ieško „Visatex“ siuvykla, nemažai vietinių važinėja dirbti į Pabradėje veikiančią medicinos prietaisų gamintojos „Intersurgical“ gamyklą. Jungtinės Karalystės bendrovė jau paskelbė apie plėtrą – statys antrąją gamyklą Visagine.
Nepaisant to, rajone pilna daugiabučių, kuriuose – vos po vieną dvi šeimas.
„Kaimai tuštėja, nes darbo nepakankamai“, – sakė A.Čepulis.
Jis pats ilgai dirbo Dūkšto mokykloje kūno kultūros mokytoju. Išėjęs į pensiją dykas nesėdi – gretimame kaime nuolat lanko dvi senutes: atneša joms malkų, vandens.
G.Čepulienė 36 metus dirbo statybose, kurį laiką – Ignalinos atominėje elektrinėje.
Darbas buvo sunkus, sudilo rankų ir kojų sąnariai, bet moteris nepasiduoda. Pensijos gauna apie 300 eurų, trečdalį jos išleidžia komunaliniams mokesčiams ir vaistams.
„Išsilaikome. Vasarą daržą apsisodiname, auginame bulvių ir kitų daržovių, tad ir žiemą lengviau gyventi“, – sakė pensininkė.
Apsipirkti ji autobusu važinėja į Visaginą.
Sutiko naują meilę
Rojuje prasidėjo Čepulių meilės istorija. Prieš 15 metų Genė ir Antanas tapo vyru ir žmona. Pirmuosius sutuoktinius jie palaidojo, o Rojuje rado naują laimę.
„Gal toks likimas? – šyptelėjo G.Čepulienė. – Meilę bet kur gali rasti, gerbėjų man netrūko. Bet nepuoliau prie bet ko – pasirinkau patikimą žmogų. Antanas nerūko, negeria, be galo darbštus, tvarkingas ir labai myli gamtą.“
Bendrų vaikų Genė ir Antanas neturi. G.Čepulienės duktė menininkė iš pirmosios santuokos gyvena Kaune. A.Čepulio vaikai iš pirmosios santuokos dar Nepriklausomybės pradžioje emigravo į Jungtinę Karalystę. Anūkai jau nekalba lietuviškai.
Daugiau miršta nei gimsta
Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Edis Kriaučiūnas tyrinėjo šalies kaimų gyventojų pokyčius.
Jis teigė, kad Šiaurės Rytų Lietuvos kaimai, tokie kaip Rojus ir Beržininkai, labiausiai nyksta, nes gerokai daugiau žmonių miršta nei gimsta.
Vakarų Lietuvos, pavyzdžiui, Žemaitijos, kaimuose yra kiek kitaip. Ten gyventojų mažėja daugiausia dėl to, kad žmonės išvažiuoja. Todėl tas mažėjimas nėra toks spartus kaip Šiaurės Rytų Lietuvoje.
„Senstame“, – ištarė Dūkšto seniūnas V.Kazėnas. Seniūnijoje – apie 1600 gyventojų ir kasmet jų mažėja: miršta vidutiniškai po 35, o gimsta vos po 2–3.
„Šis regionas – labiausiai nykstantis, nuo Nepriklausomybės atkūrimo prarasta apie pusė gyventojų.
Šiaurės Rytų Lietuvoje – aplink Ignaliną, Zarasus, Rokiškį, gyventojų ėmė mažėti dar sovietmečiu, maždaug šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jau tada vidutinis kaimo gyventojų skaičiaus mažėjimas buvo apie du procentus per metus. Ir dabar jis yra panašus“, – paaiškino E.Kriaučiūnas.
Šiame krašte žemė nederlinga, tad darbo tekdavo ieškotis svetur. Nemažai jaunimo išvyko gyventi į netoli esantį Vilnių. Metai po metų jaunimui išvažiuojant kaimuose liko tik senjorai.
Kaimai atgimsta tik vasarą
Šiaurės Rytų Lietuvos regionas atgimsta vasarą, kai prasideda turizmo sezonas.
Tuomet paslaugas siūlo šimtai sodybų, net atidaromos laikinos parduotuvės.
Tačiau turizmas klesti į vakarus nuo Ignalinos, pavyzdžiui, Palūšėje.
Šiaurrytinė rajono dalis, kuriai priklauso ir Rojaus kaimas, nėra tokia patraukli turizmui, mat ten gamta ne tokia įspūdinga kaip Aukštaitijos nacionaliniame parke Žeimenos upės aukštupyje.
Žiemą rajono kaimai vėl ištuštėja.
Gyventojų provincijoje sparčiai mažėja
2011 m. surašymo duomenimis, prie Rojaus esančiuose Beržininkuose gyveno 30 gyventojų, o 2001 m. – 44 gyventojai. 31,8 proc. sumažėjimas tarp surašymų – itin didelis, lyginant su kitomis Lietuvos vietovėmis.
Panašus sumažėjimas 2001–2011 m. buvo ir visose Dūkšto seniūnijos kaimiškose vietovėse – apie 30 proc.
Ignalinos savivaldybės kaimiškose vietovėse 2001–2018 m. gyventojų skaičius sumažėjo 5,8 tūkst. žmonių, arba 38,1 proc.
Visuomenės geografijos ir demografijos instituto skaičiavimais, nuo 1990 m. iki dabar kaimo gyventojų skaičius Ignalinos savivaldybėje sumažėjo apie 50 proc. Tai – vienas didžiausių kaimo gyventojų skaičiaus mažėjimo tempų Lietuvoje.
Lietuvoje 1990–2018 m. gyventojų skaičius sumažėjo 883 tūkstančiais – nuo 3,69 mln. iki 2,81 mln. (23,9 proc.). Kaimo gyventojų sumažėjo nuo 1,18 mln. iki 0,92 mln. (22 proc.).
Didžiausias kaimo gyventojų skaičiaus mažėjimo tempas Nepriklausomybės laikotarpiu pastebimas Šiaurės Rytų Lietuvoje (Utenos apskritis, Biržų, Kupiškio, Rokiškio savivaldybių teritorijos).
Šį regioną jau ima lenkti kiti regionai, pavyzdžiui, Šiaulių ir Tauragės apskričių teritorijos. Kai kuriais atvejais metinis kaimo gyventojų skaičiaus mažėjimas jose sudaro apie 3 proc.
