Žmogiška kalba – tai du lemtingi prisiminimų autorių gyvenimo epizodai ne mažiau lemtingu ir net dramatišku valstybės atgimimo laikotarpiu. Todėl abi knygos, skirtingos stiliumi ir savo paskirties jame įsivaizdavimu, yra ne apie darbovietes, kuriose teko praleisti tam tikrą laiką, o apie darbą ir sprendimus. Tai – pasiryžimas tokio darbo imtis, emocijos, užgniaužtos ir atviros, optimizmas ir nusivylimai, valia nepasiduoti pesimizmui, pagaliau atsakomybė už valstybės kurti pakviestus žmones ir užsibrėžtą tikslą.
Šie žodžiai skamba pakiliai, bet, atvirai sakant, toks buvo prisiminimų autorių vaizduojamas metas, kurį savo nuotaikų ir jausmų skalėje atpažins daugelis skaitančiųjų.
Kadangi man pačiam teko dalyvauti M.Misiukonio aprašytoje istorijoje, apie „Lemtingus metus“ ir norėčiau plačiau pakalbėti. Šių prisiminimų pirmiausia su dideliu nekantrumu laukė jo paties bendradarbiai, kolegos, didelis žmonių kolektyvas, kurį jis pakvietė atkurti Lietuvos policiją nesudaužant to, kas jau buvo sukurta ir pritaikoma naujomis valstybės gyvenimo sąlygomis.
Laukusieji nenusivylė. „Lemtingi metai“ – solidus kruopštus ir sąžiningas darbas, turintis istorinę vertę. Apie M.Misiukonio vaizduojamą laikotarpį jau nemažai parašyta. Kad ir V.Landsbergio, irgi objektyviai rašančio ir taikliai komentuojančio. M.Misiukonio konkrečios institucijos istorijos pervartų metais atkūrimas nėra kuo nors priešingas parašytiems dalykams, bet labai svariai juos papildo.
Galbūt pirmą kartą palyginti dar neilgoje atkurtos nepriklausomybės atkarpoje pasirodžius aktualiems prisiminimams nereikia ieškoti rėksmingos antraštės: „Misiukonis atskleidžia skandalingus faktus.“ Jis nebuvo ir nėra skandalistas.
Mintis knygoje buvęs ministras dėsto ramiai, apgalvojęs, maksimaliai tiksliai, sąžiningai ir drąsiai, komplikuotose situacijose nesislėpdamas už kieno nors pečių ar ieškodamas kokio iešmininko.
Mano kartos žmonės gerai prisimena garsųjį „bananų balių“. Sąjūdžio iniciatoriai į tai reagavo nesirinkdami žodžių „supuvusios ir bailios valdžios bei jų smogikų“ atžvilgiu.
M.Misiukonis atsiminimuose taip rašo: „1988 m. rugsėjo 28 d., nesankcionuoto mitingo metu, įvykus pareigūnų ir dalies mitinguotojų konfliktui, buvo panaudotos guminės lazdos. Visą atsakomybę už pasekmes prisiėmiau aš, kadangi ministras atostogavo, o aš vykdžiau jo pareigas.“
Ar daug kas prisiimtų tokią atsakomybę, kai epizodas – fotografija su Lietuvos vėliavą virš šalmuotų pareigūnų laikančia mergina – iki šiol pripažįstama kaip tikroji Sąjūdžio emblema.
Savaime suprantama, knyga svarbi ne tik VRM darbuotojams. Ji reikalinga giliau ir išsamiau norint pažinti valstybės atsikūrimo istoriją ir vos ne už kiekvieno kampo slypėjusius pavojus.
Vidaus reikalų ministerijos vadovui iš tikrųjų teko žengti minų lauku. Paslėptas ir aiškiai matomas, bet ne mažiau pavojingas, jas dėliojo buvusi ir vis neišeinanti valstybė okupantė, bet „duobutes“ po ministro kojomis kasė ir dėl įvairių priežasčių jo „nepamėgę“ sąjūdininkai, įgiję jau valdžios atstovų statusą.
Tuo metu buvau VSD direktorius, stengiausi su VRM vadovu palaikyti gerus ir dalykiškus santykius, tai valstybei informacijos tikrumo prasme buvo labai naudinga, bet buvusių kolegų sąjūdininkų važiavimo ant M.Misiukonio negalėjau pateisinti. Nors suprasti ir nebuvo labai sudėtinga.
Anuo metu išgyvenome klasikinę porevoliucinę, o Sąjūdis ir buvo revoliucija, situacija. Tie, kurie ant nepriklausomybės bangos siekė vieno tikslo, bangai atslūgus, pradėjo skaidytis, kovoti tarpusavyje ir nevienodai vertinti neseną praeitį bei jos žmones.
Tai bendras revoliucijų dėsnis, kurį visos klasikinės apimties dabar matome Ukrainoje. Daug žmonių tokiais laikotarpiais vengia politikos, bet jeigu apsisprendi, tenka susitaikyti ir su nepelnytais smūgiais.
M.Misiukoniui, nors ir patekusiam į permainų ir net politinių asmeniškumų, epicentrą, skalbiamam ir iš kairės, ir iš dešinės, pavyko išvengti pavojingiausios minos, ideologinio tarnybos suskaldymo, Maskvos vanagų laukiamos priešpriešos. Į Lietuvą vis dėlto nebuvo įvestas grėsmingas kontingentas, pasisekė surasti pozityvią „veikiančią chemiją“ su tuomečiu SSRS vidaus reikalų ministru, beje, simpatizuojančiu Lietuvai, V.Bakatinu, suburti bendražygių būrį ne tik kuriant policijos įstatymą, bet ir ruošiant didelę struktūrą reikšmingoms permainoms.
Viso to nebūtų buvę pasiekta be kantrybės ir diplomatinių savybių. Vieną savo aršų priešininką, kurį net buvo išvijęs iš savo kabineto ir kurio pavardės neminėsiu, M.Misiukonis atsiminimuose vis tiek pavadino Sąjūdžio idealistu.
Daug vietos „Lemtinguose metuose“ tenka Sausio 13-ajai, VRM veiklai prieš didžiausią išbandymą Lietuvos valstybingumui ir po jo. Autentiškai galiu paliudyti, jog tragiškomis dienomis ministras M.Misiukonis buvo savo poste, pasiruošęs nepriklausomybę ginti ginklu.
Tų dienų VRM veiksmų panorama knygoje pavaizduota plačiai, su reikšmingomis detalėmis ir įtikinamai. Santūriai užsimenama ir apie Maskvoje suplanuoto perversmo aplinkybes. Įtikinamas knygos skyrius apie M.Gorbačiovo „nežinojimą“, kas vyko Vilniuje.
Dabar ir Rusijoje pasirodo anos epochos politinių veikėjų prisiminimai. Aiškėja, jog už „nežinojimų“ slypėjo daug žinojimų. Įvairių šaltinių žiniomis, M.Gorbačiovas vanagų (D.Jazovo, B.Pugo, V.Kriučkovo) spaudimui pasidavė sausio 10 d. Neva žlungančios valstybės prezidentas numojęs ranka: „Veikite pagal aplinkybes...“
Istoriko R.Medvedevo nuomone, vanagams to ir užtekę. O juk prieš tai Lietuvoje dar buvo sausio 6 d. Vieni prisiminimai, ypač tokie, kuriuos pateikė M.Misiukonis, skatina kitus. Aplinkybių istorija dar nebaigta.
