Šios idėjos autoriai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos atstovai Audronis Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas išklausė ekspertų nuomonių dėl šio idėjos.
Įstatymu, kurį politikai registravo dar 2017 metų pabaigoje, norima reglamentuoti, kad viešieji objektai ar turinys, propaguojantys komunizmą arba kitą totalitarinę ideologiją ar santvarką, turi būti pakeisti arba išvis pašalinti.
Trauma ir saugumas
Istorikė Rasa Čepaitienė klausymus pradėjo pristatydama visuomenę vis dar skaldančią sovietmečio problemą, kuri aktuali net ir praėjus 30 metų nuo Sovietų Sąjungos griūties.
„Tai yra ir toliau mus lydintis šešėlis. Ir diskusija apie tai yra labai svarbi, nepaisant to, kiek ilgai mes joje murdomės“, – kalbėjo istorikė.
Susirinkusiesiems ji sakė, kad sovietmetis visuomenės mintyse įvardijamas dviem vienas kitam prieštaraujančiais tipais.
„Kai kalbame apie sovietmetį, populiarusis vaizdinys, kad tai yra kažkas labai baisaus: trėmimai, represijos, baimė, totalitarizmas. Bet ir kažkas, su kuo daugelis gali sieti savo praeitį: jaunystė, vaikystė, ramus gyvenimas, stabilumas ir saugumas. Tie du vaizdiniai tarpusavyje nelimpa. Ir du pasakojimai tų, kurie patyrė tą smurtą, ir tų, kurie nepatyrė, tie žmonės dažnai nesusikalba. Nes patyrimas yra per daug skirtingas“, – sakė R.Čepaitienė.
Požiūris gali priklausyti ir nuo gyvenamosios vietos
„Apie ką mes kalbame, kai sakome „propaguoti komunizmą“? Ką jis mums paliko?“ – klausė R.Čepaitienė. Ji kėlė klausimą, ar „komunizmo propagavimas“ tėra ideologijos simboliai, ar ir viskas, kas sukurta sovietmečiu.
„Kad ir statybinis kraštovaizdis – Vilnius, kad ir Žirmūnų rajonas. Turbūt teigiamas sovietinio vertinimo šleifas ateina iš to, kad, viena vertus, tai laikotarpis, kai žmonės gavo būstą. Ir tas gavimas, jausmas, kad valstybė kažką duoda, priverčia pasąmoningai jaustis dėkingiems. Tai išlieka. Mes vis dar gyvename šioje aplinkoje, tad erdvė, kurioje mes veikiame, judame, mus vis dar veikia psichologiškai“, – sakė istorikė.
„Jeigu tu gyveni Žirmūnų „chruščiovkėje“, tai vien butelio sąranga, ta maža virtuvėlė daro tau įtaką. Todėl ir turime tą didelį paradoksą – sovietmetis kaip trauma, bet ir kaip nostalgija, susijusi su vaikystės, jaunystės, namų šilumos prisiminimais“, – teigė R.Čepaitienė.
Savas ar svetimas?
Istorikė Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos klausymuose pasakojo, kad svarbu atsisukti ir į „savo ir svetimo“ priešpriešą.
„Ką iš sovietmečio mes galime suvokti kaip iš tiesų svetimą, o kas per tuos 50 metų sukurta mūsų pačių šitame kontekste? Žaliojo tilto skulptūros būtų labai ryškus pavyzdys: sovietinis stilius, bet visi autoriai lietuviai, garsiausi to meto skulptoriai. Tai čia svetima ar sava?“ – retorinį klausimą kėlė ji.
„O kaip vertinti dalykus, kurie buvo fenomenalūs ir išliko? Kad ir Giraitės policijos nuovados pastatas, kuris buvo nugriautas? Architektūrologai sako, kad tai buvo unikalus pastatas. Kiek buvo unikalumo? Savumo ir svetimumo dichotomija. Ir kartais neįmanoma atskirti, nes plėšiasi su krauju“, – apie skaudžią istoriją ir jos suvokimą sakė istorikė.
Ji tvirtino, kad L.Kasčiūno ir A.Ažubalio noras uždrausti propaguoti komunizmą gali būti suprastas visai kitaip, nei norėtų jie patys.
„Ar mums reikia draudimo propaguoti? Juk žinome, kad uždraustas vaisius yra saldus, tada reikia ten kišti nosį. Komunizmo pagunda, kuriai pasidavusi Vakarų Europa, mus išveda į žymiai platesnį kontekstą. Ar tas draudimas propaguoti išspręs problemą, ar Žaliojo tiltų skulptūrų nukėlimas išsprendė problemą? Ar kas nors dėl to mažiau traumuotas? Ar sušlavę po kilimu mes ką nors išspręsime, jei dar nėra įvykusi sąmonės desovietizacija?“ – svarstė istorikė R.Čepaitienė.
Klausimų ir abejonių nekelia
Vienas iš šios idėjos autorių konservatorius A.Ažubalis komisijos klausymuose teigė, kad jam abejonių idėja nekelia.
„Kas yra totalitarinė sistema? Tai nelaisvės sistema. Ir jei kas nors bijo draudimo, tai draudimas propaguoti nelaisvę ir žmogaus orumo neigimą yra teisėtas“, – pabrėžė politikas.
Jis tvirtino, kad, kitaip nei kaimyninėje Lenkijoje, šiuo projektu planuojama centralizuoti komunizmą propaguojančių objektų sąrašą.
„Per 28 metus kiekviena savivaldybė tuos klausimus sprendė toleruodama okupacinių periodų reliktus, kurie, norime ar ne, formuoja kolektyvinę tapatybę“, – kalbėjo konservatorius.
„O kad tai ideologinė invazija, kuri gyva ir veikia, jokios abejonės nėra“, –sakė A.Ažubalis ir pridūrė, kad pačios savivaldybės nekontroliuoja situacijos, todėl tvarką reikia užtikrinti valstybiniu lygiu.
Kai įstatymo dėl viešųjų erdvių desovietizacijos projektas bus apsvarstytas Seimo komitetuose, jam dar turės pritarti Seimas.
