Trečiadienį Lietuvą sudrebino žinia – trečiadienio rytą namuose apsuptas šeimos ir draugų užgeso J.Mekas. Eidamas 97-uosius metus vienas ryškiausių lietuvių kūrėjų mirė Niujore.
Mieste, kuriame dažnai galvodavo apie tėvynę.
Apie Niujorką ir ryšį su Lietuva J.Mekas yra pasakojęs ir „Lietuvos ryto“ žurnalistei Ritai Stanekvičiūtei. 2009 metais artėjant Kūčioms jautriai papasakojo apie savo kasdienybę.
2009 metų gruodžio 24 dieną publikuotą straipsnį skaitykite žemiau.
Gimusieji per šventes dažnai jaučiasi nuskriausti, nes gauna tik vieną dovaną ir vakarėlį – kartu Kalėdų bei gimtadienio. Bet kino kūrėjui Jonui Mekui tai niekada nerūpėjo, nors jis gimė kartu su Jėzumi – Kūčių vakarą.
„Mano laikais Lietuvoje, bent jau aplink Biržus, gimtadienio niekas nešvęsdavo. O Amerikoje niekas nemini Kūčių“, – pasakojo J.Mekas, gurkšnodamas vyną Niujorko bistro „Lusien“, kurio sienas puošia ir šio garsaus lietuvių menininko nuotraukos.
Pavaikščioti po Manhataną jis išėjo vienas. Pažiūrėjo italų režisieriaus Vittorio de Sicos filmą „Stebuklas Milane“. Paslankiojo aplink Rockefellerio centrą, kur papuošta pagrindinė Niujorko eglė.
Tada pasėdėjo viešojoje bibliotekoje. Paskui kurį laiką pastovėjo Šv.Patriko katedroje. Bet Kalėdų nuotaikos vis tiek nepajuto.
„Nukėliau Kalėdas vėlesniam laikui... Kai atkeliaus sniegas“, – nusprendė J.Mekas.
Tai buvo 1951-ųjų Kalėdos. Diena po 29-ojo J.Meko gimtadienio – be sniego, be dovanų ir be šeimos. Avangardo kino tėvu vadinamam menininkui šiemet per Kūčias sukaks 87 metai. Jį pasveikins vaikai, brolio šeima, kas nors galbūt įteiks dovanų.
Bet J.Mekas neliūdėtų, jei sukaktis liktų nepastebėta.
„Niekada nešvenčiu gimtadienių, – galvą, kaip visada uždengtą juoda skrybėle, purtė J.Mekas. – Faktas, kad gimiau Kūčių vakarą, nieko nereiškė, nes mano Semeniškių kaime visi švęsdavo tik vardo dieną. Mano didžiausia šventė buvo Joninės. Ir, aišku, Kalėdos“.
Prieš sėsdama prie Kūčių stalo jo šeima išsiprausdavo pirtyje ir raudoniu degančiais veidais, pasipuošę šviežuma kvepiančiais lininiais marškiniais, pasitikdavo Kalėdas.
Ant žemės patiesti meldų kilimėliai, ant stalo balta lininė staltiesė, šviežia balta duona. Visi valgydavo ir gerdavo, iki vėlumos kalbėdavo apie rytojaus kelionę į bažnyčią per spiginantį šaltį, spėliodavo, ką vidurnaktį gyvuliai kalbės tvarte. O po to laimingi guldavo į lovas ant šieno čiužinių, galvą padėję ant naujų plunksnų prikimštų pagalvių.
Daugybę atsiminimų J.Mekas aprašė savo dienoraščiuose, kurie knyga „Neturėjau kur eiti“ buvo išleisti Niujorke – mieste, tapusiame kūrėjo namais po ilgų metų Vokietijoje, pabėgus iš nacių užimtos Lietuvos.
J.Mekas turėjo iš tėvynės dingti, kai vieną dieną suprato, kad kažkas atrado rašomąją mašinėlę, kuria jis rinkdavo tekstus antivokiškam biuleteniui. Tais 1943-1944 metais J.Mekas gyveno savo dėdės, protestantų bažnyčios pastoriaus namo palėpėje Biržuose.
Nacių slaptoji policija darė viską, kad atskleistų pogrindinio leidinio kūrėjus.
Kai tvarte kažkas surado rašomąją mašinėlę, reikėjo staigiai dingti iš Lietuvos – tiek J.Mekui, tiek jo broliui Adolfui. Nuo tos dienos linksmiausios šventės J.Mekui tapo pačios liūdniausios.
„Ketvirtos Kalėdos toli nuo namų, – dienoraštyje 1947-ųjų gruodžio 24 d., per savo 25-ąjį gimtadienį, rašė J.Mekas, įstrigęs pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. – Sėdėdamas šiame mėlyname kambaryje neįsivaizduoju, ar gyvi mano broliai, ar mano mama, ar tėtis. Nežinau, ar jie sėdi aplink mano vaikystės stalą“.
Ir taip per kiekvienas Kūčias, savo gimimo dieną, J.Mekas praleisdavo ne švęsdamas, o prisimindamas, ko neteko. Jis pasiilgdavo tokių dalykų, kokių gyvendamas Semeniškiuose ir Biržuose nepastebėdavo arba apie tai negalvodavo. Kokių žmonės dažnai nevertina tol, kol jų netenka.
Motinos verpimo ratelis sukdavosi, jaunas J.Mekas skaitydavo knygas kluone, uosdamas džiuvenų kvapą.
Tvoros girgždėdavo nuo šalčio, vėjas daužydavo langines, sniego pusnys pūsdavosi taip, kad ryte iki tvarto neprieisi, jei neprakasi takelio.
„Sniegas būdavo svarbiausias įvykis. Visados prieš Kalėdas Lietuvoje pradėdavo snigti, – prieš šių metų šventes pasakojo J.Mekas. – O čia, Niujorke, niekada nežinai, kada snigs. Retai. Dabar, atrodo, retai sninga ir Lietuvoje“.
Niujorkas įsuko kūrybingą emigrantą iš Lietuvos, vos jis įplaukė „General Howze“ laivu Hadsono upe 1949-ųjų spalį. Tas šviesų miesto vaizdas, kurį vakarėjant nuo denio išvydo atkeliavę pabėgėliai, iki šiol stovi J.Meko akyse. Įspūdis jį ir brolį taip užbūrė, kad paliegę lietuviai staigiai nusprendė likti čia ir nekeliauti pas pažįstamus į Čikagą, kur būtų buvę lengviau susirasti darbą ir pastogę. Pirmosios Kūčios ir Kalėdos Niujorke buvo siaubingos. J.Mekas neturėjo darbo, pinigų, šalia nebuvo šeimos, ir tik vietos lietuvis, pavarde Ginkus, pavaišino alumi savo bare Brukline. Tą dieną buvo liūdna.
Bet dabar prisiminęs nelengvą pradžią svetimoje šalyje J.Mekas šypsojosi.
„Buvo nuostabu. Taip, išvarydavo iš darbo gamyklose, trūkdavo pinigų, bet buvo nuostabu būti Niujorke. Laisvė, teatras, kinas... Gali gauti visko, ko nori, gali pirkti, valgyti, gerti“, – prisiminė menininkas, Niujorke pradėjęs sukti filmus, kurie jį pavertė pasaulio avangardinio kino tėvu.
Jis niekada savęs nevadino režisieriumi, nes savo filmų nerežisavo – tiesiog filmavo tai, kas vyko aplinkui. Kai kur tai – jo asmeninis gyvenimas, kituose filmuose pasirodė jo draugai – garsenybės Salvadoras Dali, Johnas Lennonas, Yoko Ono, Andy Warholas. J.Mekas nepaleido Niujorko, o šis miestas nepaleido J.Meko. Šiemet menininkas minėjo 60 metų nuo atvykimo sukaktį. Buvo rodomi seni jo kurti filmai, kalbama apie naujausius.
Gyvendamas JAV J.Mekas išmoko minėti gimtadienius, o lietuviškų Kūčių tradicijų nepuoselėjo – gal nenorėjo žadinti skausmingos nostalgijos, o gal todėl, kad negyveno tarp lietuvių. Tiesa, į lietuvių bažnyčią Brukline jis kartais užsukdavo. Ne vienoje J.Meko juostoje yra užfiksuoti kadrai, kai šimtai lietuvių emigrantų plūsta į Apsireiškimo parapiją.
„Žinote, ir A.Warholas švęsdavo Kalėdas. Niekas nežinojo, kad jis kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią ir patarnaudavo kunigui mišiose. Jis tai darė slaptai, ir tik po A.Warholo mirties ši paslaptis išryškėjo“, – pasakojo J.Mekas. Jis pabrėžė, kad nepriklauso jokiai organizuotai religinei grupei, tačiau dažnai užeina į bažnyčią ne tik per Kalėdas: „Ten daug geriau nei bare geriant alų galima koncentruotis į save. Bažnyčia turi savo turinį, ko kitur nėra. Tai padeda susikaupti, mintimis nukeliauti ten, kur gali ieškoti atsakymo, ko mes nežinome, kas mes esame, kuo mes galime būti“.
J.Mekas užaugo ne katalikų, o evangelikų reformatų šeimoje. Tai nebuvo reta Šiaurės Lietuvoje. Semeniškių kaimas buvo netoli Papilio, kur didikai Radvilos turėjo dvarą ir pastatė pirmąją evangelikų reformatų bažnyčią. Dabar šalia J.Meko namų Brukline stovi maldos namai, kur daugiausia renkasi afroamerikiečiai.
„Manau, kad jie šventes švęs, todėl pastebėsiu, kad atėjo Kalėdos“, – šyptelėjo menininkas.
Bet savo gimtadienio jis gali ir nepastebėti: „Gyvenime daug svarbiau, kai sueina septyniolika metų, trisdešimt, gal penkiasdešimt. O toliau pasidaro nuobodu“.
