Pradėdamas eiti ministro pareigas A.Monkevičius žadėjo, kad pirmiausia sieks sukurti ramesnį socialinį klimatą švietimo bendruomenėje. Bet susitikimo su pedagogų atstovais išvakarėse lyg tyčia kilo skandalas dėl Žiežmarių gimnazijos mokytojos šiurkštaus elgesio su mokiniais, parodęs, kad ramybės mokyklose stokojama.
Mokinių tėvai socialiniuose tinkluose paviešino garso įrašą, kaip lietuvių kalbos mokytoja šaukia ant šeštokų, juos plūsta ir užgaulioja dėl netaisyklingo kirčiavimo.
Išsigandę moksleiviai daro dar daugiau klaidų, o tai sukelia vis didesnį pedagogės įtūžį. Tokį elgesį psichologai vadina psichologiniu smurtu prieš vaikus.
Ministrui teko skubiai gesinti šio skandalo gaisrą. Jis pareiškė, kad mokytojos elgesys yra visiškai nederamas ir, nors tai tik atskiras atvejis, už jo esą slypi gilesnės priežastys.
Iš tiesų tokie atsitikimai vertintini ne tik kaip vienos iš kantrybės išvestos 30 metų mokytojaujančios pedagogės klaida. Mokinių tėvai kalba, kad jų vaikai ir anksčiau skųsdavosi šia mokytoja.
Matyt, teisus A.Monkevičius, teigdamas, kad mokyklos vadovybė negalėjo nežinoti, kaip elgiasi ši mokytoja, bet jos darbo metodų nepakeitė, o į viešumą iškilę faktai tiktai atskleidė tos gimnazijos vadybos problemas.
Tiesa, yra ir mokinių, užtariančių šią mokytoją, – esą ji gerai išmoko lietuvių kalbos. Vis dėlto akivaizdu ir tai, kad jos mokymo metodai neturi nieko bendra su šiuolaikine pedagogika.
Tai atkreipia dėmesį ir į mokytojų rengimo problemas. Dabar svarstoma, kokia kryptis geresnė – kai šalia bendrais pagrindais studijuojamo pasirinkto mokslo universitete papildomai metus dėstoma edukologija ar atskira pedagogikos specialybė, kaip siūlo Vytauto Didžiojo universitetas.
Vyresnės kartos mokytojai daugiausia įgiję pedagoginį išsilavinimą, bet tai negarantuoja, kad jų elgesys su mokiniais atitiks aukščiausius edukologijos standartus, nes viena yra žinoti auklėjimo metodus ir visai kas kita gebėti juos taikyti praktiškai.
Aišku, mokykloms reikia daugiau jaunų mokytojų ir turbūt ne taip svarbu, ar jie turės edukologijos specialybės diplomą, ar įgiję pedagogikos žinių papildomai.
Svarbiau įleisti į švietimo sistemą gaivaus vėjo, kuris keistų mokyklų mikroklimatą, įveiktų bendruomenių sustabarėjimą, sklaidytų daliai vyresnių mokytojų būdingą psichologinį nuovargį.
Galbūt, kaip aiškina Žiežmarių pedagogę teisinantys asmenys, ji pamoką vedė neklusnioje triukšmingoje klasėje, kurioje sunku tvarką palaikyti ir kitiems mokytojams. Bet tai tik patvirtina, jog tokiais atvejais neretai mokyklose nesiimama nieko daryti, kad padėtis gerėtų.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad šį kartą skandalą sukėlė ant savo mokinių šaukusi lituanistė.
Edukologijos specialistai pastaraisiais metais vis garsiau skambina pavojaus varpais, kad prastėja valstybinės kalbos žinių lygis, nors netaisyklingas kirčiavimas – turbūt ne didžiausia lietuvių kalbos mokėjimo bėda. Mokiniams sunkiau sekasi sklandžiai, logiškai dėstyti mintis, skurdėja jų žodynas, daroma daugybė rašybos klaidų.
Tai siejama ir su augančia pirmiausia anglų kalbos įtaka, ir su įsigalėjusiu bendravimu mobiliuoju ryšiu trumpinant žodžius, ir su tuo, kad vaikai mažiau skaito knygų. Bet neneigiama, jog lituanistikos programos tiesiog nesudomina mokinių, nes atitrūkusios nuo šiuolaikinio gyvenimo, remiasi pasenusiais dėstymo metodais.
Kas ginčysis, kad mokytojas, šaukiantis ant mokinio dėl netaisyklingai kirčiuojamų žodžių, ne tiktai jo nepaskatins mokytis lietuvių kalbos, bet priešingai – atgrasys?
Taigi dalis kaltės už prastas vaikų valstybinės kalbos žinias tenka ir jų pedagogams.
Susitikęs su švietimo darbuotojų profesinių sąjungų vadovais A.Monkevičius sakė, kad vidutinis mokytojo darbo užmokestis turi 20–30 proc. viršyti šalies vidurkį, ir pranešė, jog Vyriausybė svarstys, kaip artėti prie šio tikslo.
Didesni atlyginimai ir buvo vienas pagrindinių streikavusių mokytojų reikalavimų.
Regis, ministrui pavyko kiek nuraminti mokytojus – streiko atnaujinti jie neketina. Jį rengusios Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos lyderis A.Navickas pareiškė, kad tikisi kovo mėnesį sulaukti plano, kaip bus įgyvendinami pedagogų reikalavimai.
Kita vertus, net jei mokytojams ir bus padidinti iki žadamo lygio atlyginimai, ar kartu pagerės ir mokymo lygis?
Nemažai pedagogų linkę manyti, jog daugelį švietimo problemų lemia per menkas finansavimas, – esą tereikėtų gerokai padidinti jiems darbo užmokestį, kad išaugtų profesijos prestižas, į mokyklas imtų veržtis dirbti gabus jaunimas.
Suprantama, finansavimas daro didžiulę įtaką visoms sritims, bet švietimas – pernelyg daugiasluoksnis procesas.
Vien didesnių atlyginimų tikrai negana, kad pakiltų mokytojų kvalifikacija, mokyklose pagerėtų bendruomenės santykiai, sustiprėtų pedagogų, mokinių ir jų tėvų ryšiai.
