Tiesą sakant, iš pat pradžių jau buvo aišku, kad D.Trumpas tuščiai nekalba, nors iki šiol gausybė politikos apžvalgininkų (Lietuvoje – taip pat) tebetikina, esą reikia skirti JAV prezidento kalbas nuo konkrečių veiksmų. Papildomai paaiškinama apie sudėtingą demokratijos tvirtovėje priimamų sprendimų mechanizmą.
Visa tai tiesa, bet D.Trumpas žino savo įgaliojimus, taip pat ir tai, kad jo žodis turi ne vien viešųjų ryšių reikšmę.
Taigi svarstymai, ar JAV nederėtų palikti NATO, turi konkretų tikslą: jei nebus išgirsti arba bus praleisti pro ausis jo įspėjimai, greitai nuo žodžių gali būti pereita prie darbų. Vadovaujant D.Trumpui JAV pasitraukė iš ne vienos reikšmingos tarptautinės sutarties, karinių misijų, atsisakė pasaulio policininko vaidmens.
Nors pastarasis pavadinimas ir metaforinis, visi suvokia, kas turima omenyje. JAV kelias „atgal į save“ akivaizdus, ir tai iš esmės keičia pasaulio tvarką. Kokia ji bus, kokia nauja konfigūracija, kad ir daug apie tai kalbama ir rašoma, dar sunku pasakyti.
Iki šiol gyvenome beveik romantiškai įsivaizduojamame istorijos vyksme: demokratija, nors ir klupinėdama, plečiasi, blogis traukiasi, „naujoms demokratijoms“ už nugaros stovi JAV, Vakarų Europos valstybės.
Daugelį metų buvo patogi Vakarų ir Rytų schema. Joje tilpo daug kas – ir kova dėl vertybių, ir dėl ekonominės sanklodos.
Šiuo metu JAV kovoja su Kinija ne dėl demokratijos pažeidimų pastarojoje – dėl ekonomikos ir dėl įtakos didžiuliame regione. Konfliktas tarp Vakarų ir Rusijos – ir dėl vertybių, ir dėl Krymo, ir dėl primirštos Pietų Osetijos, tačiau ne paskutinę vietą šioje priešpriešoje užima karinės galios reikalai. Net šaltojo karo metais apie grėsmes buvo kalbama mažiau. Dabar – beveik kasdien.
Kitoks nei prieš dvidešimt metų atrodo ir Vakarų Europos politinis peizažas. Į „Brexit“ iš pradžių žiūrėjome paviršutiniškai, net juokaudami, esą žmonės, palaikantys išstojimą iš Europos Sąjungos (ES), patys nesuprato, ką daro, vėliau derybų procesą dėl išstojimo sąlygų stebėjome jau labiau suklusę, o dabar artėjame tiek prie rimto konflikto Jungtinės Karalystės viduje, tiek vis didėjančios didžios valstybės priešpriešos su ES.
Europa ruošiasi blogiausiam „Brexit“ variantui. O kokia šio varianto tolesnė eiga? Įkandin „Brexit“, net jeigu Jungtinė Karalystė nuspręstų grįžti atgal, seks ES reformos. Ar reikia daug spėlioti, kaip atrodys ginčai dėl ES permainų? Ypač Europos Parlamente (EP). Būsima EP kadencija gali tapti lemiama ES ateičiai.
Ką reiškia dvišalės Prancūzijos ir Vokietijos derybos nelabai paisant kolegų? O ar nėra ryškaus nuomonių skirtumo tarp ES valstybių dėl „Šiaurės srauto 2“ („Nord Stream 2“)? Nuomonių ir pozicijų įvairovė dar nėra konfliktas, bet tai tik laiko klausimas.
O bangomis kilsianti diskusija dėl NATO ateities, jei D.Trumpas kartos – o tai tikėtina – apie savo ketinimus? Šią temą vengiama išsamiau analizuoti.
Didžioji dalis apokaliptinių svarstymų apie NATO telkiasi Rusijos propagandoje, ir tai tarsi vienija Aljanso nares. Bet artėja laikas ir rimtoms NATO vidaus diskusijoms. Iš dalies jos jau vyksta, bet žiniasklaidos dar nepasiekė tais aspektais, dėl kurių aštriai ginčijamasi užkulisiuose.
Kol kas fragmentiškuose ES narių vadovų pareiškimuose blykčioja savos europietiškos kariuomenės idėja. Intriguojanti, gal labiau JAV, konkrečiai D.Trumpui, skirta mintis nei realus įsivaizdavimas, kas tai galėtų būti.
Maloniai nustebino užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus komentaras šiuo klausimu. Jo manymu, paistoma apie Europos kariuomenę, savarankišką gynybinę sistemą be menkiausio realybės jausmo. Tiesa, prezidentė ne kartą yra sakiusi, kad tokią „sistemą“ Europa galėtų susikurti. Manykim, kad tai Lietuvai būdinga demokratiška nuomonių įvairovė.
O kas bus, jei D.Trumpas įgyvendins savo grasinimą, žinoma, kol kas tik tviterinį? Dauguma pasakys – nesąmonė, dėl to neverta net burnos aušinti.
Bet „Brexit“ prieš dešimt metų taip pat skambėjo kaip nesąmonė, o dabar naujai nukaltas žodis tapo bendrinis – galimos problemos visoms ES narėms įvardijimu.
Iš pradžių nekreipti dėmesio, kas sakoma, ypač iš žemesnių tribūnų, o paskui skėsčioti rankomis tapo šių laikų reagavimo į politines kalbas kasdienybe. Įsivaizduojama, kad funkcionuojanti tvarka yra tokia aiški, pastovi ir tvirta, kad ją gali pakeisti tik politinis cunamis.
Deja, šiuolaikinis pasaulis pateikia vis daugiau pavyzdžių, kai paskelbta idėja, sumanymas ir net grasinimas, iš pradžių įvertinamas kaip kvailystė, absurdas, mandagiau tariant, neatitinkantis tikrovės, laikui bėgant ja pavirsta.
Septyniolika metų, išdygęs iš marginalinių partijų, brendo „Brexit“. Taip, galima daryti išlygą ir paaiškinti šį Jungtinės Karalystės žingsnį jos pačios istorija, salos mentalitetu ar dar kaip nors, tačiau negalima vien tuo apsiriboti.
Juk panašūs „brexitai“ skirtingais pavidalais ir tempu bręsta dar trylikoje ES narių, nors rezultatas gali būti ir kitoks nei britaniškasis. Svarbu, ar tinkamai ir laiku bus reaguota į šiuos procesus.
Taigi D.Trumpo pagrasinimai dėl NATO ateities taip pat nėra blogo išsimiegojimo pasekmė. Būtinų permainų ženklai šioje Europai ypač svarbioje organizacijoje seni, kartais laikinai prigęstantys, bet, kaip girdime, netikėtai atsinaujinantys galingiausios pasaulio valstybės vadovo galvoje.
