Dabar A. Monkevičius susilygino su Juozu Oleku, kuris irgi keturiskart buvo ministru – dukart sveikatos ir dukart krašto apsaugos, ir Linu Linkevičiumi – jis dukart buvo užsienio reikalų ir dukart krašto apsaugos ministru. Naujasis švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius – „Dienos temoje“.
– Pone ministre, esate sakęs, kad jau prieš kurį laiką į šitas pareigas jus kvietė Seimo Švietimo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša. Bet tada jūs tarsi ir nesutikote. Vadinasi, jus kalbino tapti ministru dar tada, kai ministrė J. Petrauskienė ėjo savo pareigas?
A. Monkevičius: Ne, kaip tik turbūt po to, kai reikėjo ieškoti kito kandidato. Supratau, kad tai yra toks daugiau mandagumo pasiūlymas, bet rimtai nesvarsčiau netgi.
– Tai kuo premjeras Saulius Skvernelis jus įtikino, ką pažadėjo?
A. Monkevičius: Tai yra ne kvietimas būti patarėju ar kažkokiu darbuotoju Seimo komitete, bet vyriausybės vadovas tiesiog paprastai, aiškiai pasakė, kad kviečia į talką tokiu sudėtingu laikotarpiu. Tikrai tas metas labai sudėtingas ir dėl to, kad yra rinkimai ir šiemet, ir kitais metais.
Labai daug iššūkių susiklostė šiandien švietime dėl to, kad ir nerimo daug, ir situacija sudėtinga, ir reikia pokyčių, ir juos reikėtų įgyvendinti. Premjeras pasakė: „Jūs turite idėjų ir kritinių pastabų, mokate kritikuoti, bet pabandykite įgyvendinti tai. Iš tikrųjų labai nusivilčiau, jeigu tie žmonės, kurie patarinėja, kritikuoja, visi nusigręžia ir atsuka nugarą, kai reikia padėti...“
– Taip išeitų, kad premjeras prisipažino, jog daug kas nesutiko eiti į šias pareigas?
A. Monkevičius: Nežinau, jis man nesakė, bet kalbėjo apie mane, tikėdamasis, kad tai gal paveiku bus, ir man tai atrodė svarbiausia. Imponavo tai, kad visgi premjeras rado tokių argumentų, įvardydamas tuos gebėjimus, kurių aš pats gal taip nelabai jaučiu, bet iš šalies geriau matosi – tam tikra patirtis, kažkokios savybės, o labiausiai man apsispręsti padėjo tai, kad jaučiu tokią garbę ir švietimo bendruomenės tokį požiūrį, pasitikėjimą, palaikymą. Man atrodo, būtų negarbinga tiesiog būti to stebėtoju.
– Tai per kiek laiko jūs apsisprendėte?
A. Monkevičius: Laiko nebuvo daug, reikėjo keleto dienų. Aš premjerui pasakiau, kad rimtai turiu pagalvoti, ir iš pradžių galvojau, kad tikrai ne, bet, rimčiau pasvarstęs, pajutau, kad blogai jausčiausi, jeigu atsisakyčiau, gal tikrai būtų savijauta nekokia.
– Ar jūs jau kalbėjote su svarbiausiu partijoje žmogumi Ramūnu Karbauskiu?
A. Monkevičius: Ne.
– Bet kuriuo atveju, jei Švietimo komiteto pirmininkas jums siūlė eiti šias pareigas, reikia manyti, kad palaikymą jo turėsite, ko neturėjo anoji ministrė ir jai buvo ganėtinai sudėtinga dirbti. Jeigu jums pačiam reikėtų formuoti vyriausybę, kuo jūs labiau pasikliautumėte – profesionalais ar partiniais žmonėmis?
A. Monkevičius: Kas yra tie „profesionalai“?
– Jūs dabar, šiuo atveju, profesionalas, nes partiniu niekaip nepavadinsi.
A. Monkevičius: Profesionalas, mano galva, politikoje pirmiausia, galbūt ne politologine prasme, bet viešosios politikos, valdymo prasme, turi turėti žinių ir patirties, ir galbūt praktinės patirties, tai šia prasme galbūt patirties turiu daugiau už Jurgitą Petrauskienę. Ji yra profesionalė kaip ekspertė ir analitikė, kuri gerai išmano būtent tokias globalias ir nacionalines bendras tendencijas, statistines tendencijas. Moka skaičiuoti, analizuoti, mes patys įkūrėme centrą, ir J. Petrauskienė buvo pakviesta tuo metu, kai dar Seime buvau, Stebėsenos centrui vadovauti. Būtent šitą funkciją ji neblogai išmano, bet politikoje reikia dar ir kitokios patirties, ir aš ją turiu.
– Pradėjote kalbėti apie J. Petrauskienę. Kaip manote, kas labiausiai jai sutrukdė rasti bendrą kalbą – tos politinės patirties stoka?
A. Monkevičius: Būtent tos patirties stoka, nes jaunas žmogus, nedalyvavęs, nematęs, kaip politika formuojama. Ir šiandien, ir visais laikais labai svarbu gebėti ir stengtis dirbti su visomis interesų grupėmis, ir per dialogą ne tik spręsti, bet kartu kurti sprendimus.
– Ministre, jūs pasakėte apie dialogą ir sprendimus, dėl ko buvo priekaištaujama buvusiai ministrei, būtent dėl to negebėjimo kalbėtis. Ar iš šitos studijos galite pažadėti, kad girdėsite, kalbėsite, derėsitės ir išklausysite visą švietimo bendruomenę?
A. Monkevičius: Man nesunku tai žadėti, nes tai yra mano būdas, gyvenimo būdas matyti tikslus, žinoti, ko norime, ir kartu būtent dialogo būdu tai daryti. Bet noriu pripažinti vieną dalyką. Kai buvau jaunas ir panašaus amžiaus, 2000 m. Lietuvoje mažai kas buvo įsigilinę, kas yra viešoji politika, mes tada tik ministerijoje įkūrėme viešosios politikos padalinį, kuris buvo pirmasis turbūt tarp vyriausybės, ministerijų. Mes pasikvietėme Michaelą Fullaną, kanadietį, kuris mums atvėrė akis, kaip reikia formuoti viešąją politiką ir kaip matyti svarbiausius taikinius, tikslus, kaip kurti strategijas. Labai keistai atrodė, kad ne strategija svarbiausia, bet yra procesas, į kurį įsitraukia visi, ir visi patiki, kartu dalyvauja. Viso to išmokau ne iš karto.
– Bet kai Jūs atėjote į G. Kirkilo vyriausybę ir pakeitėte ministrę Romą Žakaitienę, tada buvo irgi labai panaši situacija. Ta pati profsąjunga, kuri dabar buvo sukėlusi streikus, ir tada streikavo, ir tada opozicija reikalavo ministrės trauktis. Ar tos situacijos Jums visiškai lygiavertės? Nes Jūs tarsi toks krizinis ministras. Kaip Andrius Kubilius – krizinis premjeras, taip ir Jūs – krizinis ministras. Bet ar situacija švietimo sistemoje ta pati?
A. Monkevičius: Daug kas kartojasi, galbūt tik jau ta spiralė kitame lygyje. Mes turime daug įvairių pokyčių švietime, ir galbūt nekaltinčiau vien tik ministrės J. Petrauskienės visiškai aklai. Suprasdamas, kad tikrai ir ankstesnės vyriausybės... 2008 m. labai neilgai buvau ministru, man 8 ar 7 mėnesius teko dirbti, nelabai ką galėjau tuo metu iš tikrųjų rimtai padaryti.
Bet jau tuo metu galėjome trupučiuką, gal ir visa vyriausybė, labiau numatyti demografinius pokyčius, kaip reikėtų tai kitaip vertinti, bet kartu tai turėtų daryti visa vyriausybė, nes tai paliečia ne vien tik švietimo, bet visą viešąjį ir privatų sektorių. Kaip reikėtų numatyti tiksliau tuos pokyčius ir tada laiku reaguoti. Kai tu susiduri su tokia situacija, kai dabar vyriausybė ir ministrė tikėjo ir norėjo tą greitai padaryti, va, čia ir problema, greitai tokių dalykų viens, du ir iš viršaus spaudimu nepadarysi.
Iš tikrųjų visgi reikia, kad žmonės neprarastų orumo, vertės, tie patys mokytojai – jų nuotaika, jų motyvacija yra esminis dalykas. Mokytojas, universiteto dėstytojai šiandien kuria kokybę ir tą vertę, ir koks jis yra, kokia jo nuotaika, kokios sąlygos jam sudarytos, nuo to priklauso visa švietimo situacija ir rezultatai.
– Būtent – koks bus mūsų mokytojas, kokį suformuosime mokytoją, tokį turėsime ateities žmogų ir ateities valstybę. Tai dabar per universitetų jungimą vien tai, kad panaikintas Edukologijos universitetas ir dabar tarsi perskirstytos tos funkcijos mokytojų rengimo kitaip, kitoms aukštosioms mokykloms, ar to užtenka, kad būtų kitoks mokytojas, kitos kokybės? O kaip su programomis?
A. Monkevičius: Pirmiausia matykim tas dešimtis tūkstančių mokytojų, kurie dabar dirba. Dauguma jų yra puikūs žmonės, profesionalai, tikrai stebuklus darantys. Kiekvienas jų yra nuostabus žmogus, nuostabi asmenybė, bet labai nevienodos sąlygos: vienokios sąlygos yra mažose kaimo mokyklose, provincijos mokyklose, kitokios – vadinamosiose prestižinėse mokyklose.
Bet vaikai vienodi yra, ir mokytojai potencialą turi irgi labai panašų, bet kaip sudaryti sąlygas jiems augti, keistis, tobulėti. Per trumpą laiką galima tą kartelę pakelti labai aukštai, peršokti, bet sudaryti sąlygas, duoti tas galimybes mokytojams. Gal jeigu yra santykis, proporcija kai kur mokinių ir mokytojų ne tokia, galime reguliuoti, bet oriai.
Sudaryti galimybes mokytojams tikrai protingai persikvalifikuoti, į tai verta investuoti, lėšos grįš su kaupu. Bet nepamirškim, kad BVP, ir laimi mūsų visuomenė, kurioje žmonės ir mokytojai – pirmiausia man atrodo, kad tokių sprendimų mums reikia. Artimiausiu metu galvoju pasižiūrėti, ką ministras Rokas Masiulis, tikrai profesionalas finansų valdymo, ekonomikos srityje, per auditą nustatęs, kaip efektyviai galėtume tvarkytis, o mokytojų klausimą iš tikrųjų galėtume spręsti labai oriai. Aš tą ne kartą esu apgalvojęs ir bandęs pasiūlyti.
– Ar jūs mokytojų streiką palaikėte? Jūs jų pusėje buvote šiuo atveju?
A. Monkevičius: Žiūriu labai paprastai. Tai yra piliečiai, žmonės, kurie turėdami tam tikrų paskatų atkreipė dėmesį į labai rimtas problemas, ir per tai jie sukūrė vertę, privertė pasižiūrėti į šitą problemą žymiai rimčiau. Būtent tai, ko gero, didžiulė vertė yra šiandien.
– Ir tas problemas reikės spręsti jums.
A. Monkevičius: Aš nesureikšminu. Pati visuomenė aktualizavo tai, pradeda geriau suprasti. Esu ministras, kuris už šią sritį atsakingas, tai yra mano pareiga. Manau, kad mano pareiga bus kalbėtis, tai turėtų būti dialogas ir bandymas kartu sukurti tuos sprendimus tikint, kad tie sprendimai galbūt yra ir skaudūs, ir nelengvi, bet yra geriausi, kokius mes galime padaryti, ir nebijoti po to, jeigu kažkur suklydome, tobulinti, bet tą daryti kartu.
– Pone ministre, tai, ką jūs dabar pasakėte, kad jūsų pareiga – kalbėti, manau, visi mokytojai, kurie šiandien jus girdi, jiems tai yra turbūt pati geriausia žinia iš jūsų. Bent jau pati pirmoji žinia.
