Premija įteikta likusiems gyviems partizanams Jonui Čeponiui, Jonui Kadžioniui, Juozui Jakavoniui, Bronislavui Juospaičiui, Vytautui Balsiui, Jonui Abukauskui, Juozui Mociui.
Septyni asmenys parinkti kaip viso laisvės kovos sąjūdžio simboliai. Jie kovojo skirtingose apygardose, skirtingose Lietuvos vietose.
Ir kartūs žodžiai apie dabartį
Šventinis renginys – ne tik ne kliūtis, bet kaip tik proga aštriai pasisakyti kai kuriais nepatinkančiais šiandienos klausimais. Tokia proga ir šiemet naudojosi kai kurie iškilmingo Seimo posėdžio, skirto paminėti Sausio 13-ajai bei įteikti Laisvės premijai, kalbėtojai.
Renginyje kalbėjęs dabartinės valdžios statytinis, valstiečių Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis mėgino būti taikos balandžiu ir savo kalboje ragino „neieškoti priešų tarp savų“.
Tačiau ir šis raginimas akivaizdžiai buvo skirtas pagrindiniams valstiečių priešams, opoziciniams konservatoriams, kurie valstiečius tituluoja Rusijos įtakos agentais.
„Pašonėje girdime pildomą arsenalą ir žvangančius ginklus. Ginklais dažnai yra ir žodžiai, ir šantažas, ir manipuliacija. Nereikia karingai nusiteikus ieškoti priešų tarp savų. Dabar, kai matome riedančią pavojingo nacionalizmo ir savininkiškumo bangą, turime būti atsparūs, susitelkę ir vieningi“, – kalbėjo V.Pranckietis.
O aršiausią kalbą pasakė Laisvės premija apdovanotų septynių pokario partizanų grupės atstovas Jonas Kadžionis-Bėda.
Jis, nuolatos pabrėžęs, jog Lietuva dar neišsivadavo iš „okupacinio purvo ir gripo“, paskelbė, jog jam nesuprantama, kodėl sostinės Lukiškių aikštėje iki šio nepastatyta Vyčio skulptūra. Po šių jo žodžių pašokusi Seimo Kovo 11-osios salės dauguma sukėlė ovacijas, ilgai plojo ir skandavo “Gėda”.
J.Kadžionis taip pat pareiškė, jog Lietuvoje taip pat neturėtų būti sovietinių skulptūrų parko Grūte.
Bet labiausiai jis piktinosi tuo, jog šių metų Nacionalinė premija skirta rašytojui Mariui Ivaškevičiui. Mat šis yra parašęs romaną „Žali“, skirtą pokario partizanams, o kai kurie pastarųjų atstovai šią knygą laiko pasityčiojimu iš partizanų ir jų paniekinimu.
J.Kadžionis net pareiškė, jog jei kas nors, pavyzdžiui, Lenkijoje, tyčiotųsi iš Katynėje nužudytų Lenkijos karininkų, atsidurtų „už grotų“. Partizanas taip pat kreipėsi į salėje buvusią prezidentę Dalią Grybauskaitę, ragindamas ją „sustabdyti“ esą vykdomas patyčias iš kovos prieš sovietinę okupaciją.
Kai kurios dabarties aktualijos nepatiko ir iš tribūnos kalbėjusiam šiuolaikinių technologijų bendrovės „Brolis Semiconductors“ atstovui Kristijonui Vizbarui. Jis paskelbė nepritariantis dvigubos pilietybės įteisinimo idėjai, kurią šiemet bus mėginama įteisinti valdžios organizuojamu referendumu.
Pasak K.Vizbaro, Lietuvos pilietybė – tai „privilegija“, kurią reikia saugoti, o dvigubos pilietybės įteisinimas būtų „pilietybių grožio konkursas“. Jaunas verslininkas taip pat leido suprasti, jog savo kritiką adresuoja pirmiausiai tiems tautiečiams, kurie emigravo, o dabar nori išlaikyti ir svetimos šalies, ir Lietuvos pilietybę. Jis visus ragino labiau ir ilgiau pagalvoti, prieš emigruojant.
Nepasirinko tamsos ir negarbės kelio
Laisvės premijų komisijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, pristačiusi partizanų istorijas, pažymėjo, kad jie buvo suimti, ištremti ir kalėjo sovietiniuose lageriuose nuo keliolikos iki trisdešimties metų.
Anot jos, partizanams ne kartą buvo siūloma sutrumpinti bausmę ar jos išvengti, tačiau nė vienas „nepasirinko tamsos ir negarbės kelio“.
„Kiekvienas iš šių vyrų išėjo į mišką kovoti prieš Sovietų Sąjungos okupaciją dėl labai panašių aplinkybių: į Sibirą ištremti artimieji, broliai ar seserys, žuvę partizanaudami, nenoras prievarta eiti į raudonąją okupacinę armiją, – sakė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Pasak politikės, davus partizano priesaiką, tūkstančiams žmonių kelio atgal nebuvo ne vien tik dėl įsitikinimų dėl laisvės ar savo krašto gerovės, “bet ir dėl priesaikos, įsipareigojimo bendražygiui ir valstybei“.
Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės veiksmus Vilniuje. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.
1991-ųjų sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, vėliau nuo sužeidimų mirė Vytautas Koncevičius. Buvo sužeista daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.
Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.
