„Žinomas faktas, kad 1991 metų sausio 13-ąją sovietams užėmus Lietuvos televizijos ir radijo centrą tiesos žodis apie įvykius Lietuvoje pasauliui sklido iš Kauno.
Tačiau iš tolimų šalių atvykę žurnalistai išsprogdina akis iš nuostabos sužinoję, kad aš faktiškai be pertraukos beveik dvylika valandų pranešinėjau žinias šaliai ir visam pasauliui.
Šį faktą, kaip ir kitus pasiaukojančių kauniečių žygdarbius tomis kruvinomis sausio dienomis, žino ir mūsų politikai, tačiau kauniečių nuopelnai ir beveik po 30 metų dar nėra deramai įvertinti“, – apgailestavo dabar jau 72 metų sulaukęs legendinės laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjas V.Mačiulis.
Pagerbė tikrai ne visus
Ne paslaptis, kad V.Mačiulis ir kiti tuometės radijo ir televizijos Kauno redakcijos žurnalistai kauniečiai laisvės gynėjai kasmet pakviečiami į Seimą dalyvauti iškilmingame Sausio 13-osios minėjime.
Tačiau vos keli kauniečiai televizijos ir radijo žurnalistai buvo apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliais, nors vertų apdovanojimo, V.Mačiulio įsitikinimu, buvo daugiau.
„Mes daug kartų rašėme raštus specialiai komisijai, kad būtų pagerbti prie laisvės gynimo daug prisidėję žmonės. Daugelio jau nebėra tarp gyvųjų. Jau išėjo anapilin operatoriai Stasys Dargis, Vacys Urbonavičius, Zigmas Milaševičius, technikai inžinieriai Vytautas Valaitis, Gintautas Valaitis, Benas Karla“, – bendražygius prisiminė V.Mačiulis.
Jis ironiškai sakė, kad, išmirštant tragiškų įvykių dalyviams ir liudininkams, vis daugiau atsiranda pasišovusių paporinti, kaip jie gynė laisvę 1991-ųjų sausį.
„Nors aš puikiai žinau, kad tomis dienomis jų nebuvo nei Kaune, nei Vilniuje, norinčiųjų pasipuikuoti nepadarytais žygdarbiais daugėja“, – pažymėjo žurnalistas.
Nustebo net V.Landsbergis
V.Mačiulis papasakojo atvejį, gerai iliustruojantį vilnietišką puikybę požiūryje į Kauną.
„Kauno televizijos redakcijos 50-mečio proga Vytautui Landsbergiui parodėme mūsų susuktą dokumentinį filmą, kaip Kaunas rengėsi gintis 1991 metų sausio dienomis. Ekrane matyti tuometį „Merkurijaus“ prekybos centrą apsupę sunkvežimiai, prekių vežimėliai, minios žmonių, žinias be pertraukos skelbiantys žurnalistai.
V.Landsbergis tada truputį nustebęs tarė, esą jis neįsivaizdavęs, kokį svarbų vaidmenį atlikęs Kaunas dramatiškomis 1991-ųjų sausio dienomis.
Jo žmona Gražina net pyktelėjo: „Aš gi sakiau, Vytautai, kad nors Kauno tada nematėme, jis perėmė estafetę, kai okupantai užgrobė televiziją Vilniuje!“
V.Mačiulis teigė nemanąs, kad Kaunas tyčia menkinamas, stengiamasi nutylėti jo reikšmę tomis dienomis.
„Matyt, dar gajus įsitikinimas, kad Vilnius ir yra visa Lietuva. Bet tai netiesa. Lietuva ir tomis dramatiškomis kovų už laisvę dienomis buvo ne tik Vilnius, bet ir Kaunas, Šiauliai, Klaipėda, visi mūsų šalies miestai ir miesteliai.
Pagaliau džiugu, kad pastaruoju metu Kaunas plačiau išskleidė sparnus, jau pradedamas matyti ne tik Vilnius“, – kalbėjo televizijos senbuvis ir Kauno patriotas.
Vis dėlto jis atkreipė dėmesį, kad dokumentinis filmas apie įvykius Kaune 1991-ųjų sausį buvo parodytas gal kokius du kartus.
Ašaros užplūdo vėliau
Dabar gal sunku patikėti, kad stuburo išvaržos ir kitų ligų iškamuotas žurnalistas, būdamas 45 metų, kalbėjo per televiziją arti 12 valandų ir pateko į rekordų knygą.
V.Mačiuliui per sveikatą kirto ilgametis sunkus darbas: juk lakstyti paskui Arvydą Sabonį, Rimantą Kurtinaitį, Valdemarą Chomičių ir kitas lietuviškos „Svajonių komandos“ žvaigždes jų treniruočių ir varžybų metu nebuvo lengva užduotis, nors tai ugdė ištvermę, kurios prireikė 1991-ųjų sausio 13 ir 14 dienomis.
Žurnalistas sakė tomis dienomis patyręs, kaip keistai žmogaus organizmas reaguoja į stresą.
„Kai nakčia atvykau į televiziją, ilgą laiką nejaučiau jokios baimės. Bet kai kažkas paskambino telefonu ir pasakė, kad link S.Daukanto gatvės, kur buvo įsikūrusi Kauno redakcija, atrieda sovietų tankai, o medicinos seselės pradėjo dėlioti vaistus ir tvarsčius, pajutau baimę. Bet tai truko neilgai, juolab desantininkai pasuko atgal, Kauno nepuolė“, – prisiminė V.Mačiulis.
Jis teigė televizijoje jautęsis tarsi robotas, žmogus be jausmų, tiesiog atliekantis savo funkciją, skelbiantis žinias, kurias tada sekė bene visas pasaulis.
„Tačiau kai trumpam buvau išleistas namo nusiskusti, nusiprausti ir persirengti, mane apsupo minia, susibūrusi prie Kauno radijo ir televizijos pastato. Žmonės buvo į kiemą išsinešę kelis televizorius, matė, kaip aš kalbu be pertraukos. Ir ėmė skanduoti: „Ačiū!“ Štai tada užplūdo jausmai – pravirkau. Atsisėdau į savo automobilį ir išsiverkiau“, – prisiminė V.Mačiulis.
Įvardijo dvi vertybes
Grįžęs namo jis bandė numigti, tačiau nepavyko net akių užmerkti – trukdė jaudulys ir pervargimas.
„Artėjo 21 valanda, tą valandą tada per Maskvos televiziją būdavo tradiciškai rodoma informacinė-propagandinė laida „Vremia“ („Laikas“). Sumaniau, kad reikia parodyti savo lietuvišką „Laiką“, – pasakojo žurnalistas.
Iš pradžių norėjo skaityti žinias apsirengęs juodu kostiumu, bet po to persigalvojo ir apsivilko baltą švarką, juodus marškinius ir pasirišo baltą kaklaraištį. Uždegė žvakučių – vis dėlto gedulas.
„Padariau tokią lyg ir nepiktą parodiją, bet ne mūsų gyvenimo, o Kremliaus propagandos. Išmonė mane visada gundė, net ir dramatiškomis aplinkybėmis. Deja, ne visi suprato mano sumanymą, gavau vėliau ir piktų laiškų. Ką padarysi, humoro pajautimas nėra stipriausia mūsų tautos charakterio savybė“, – pabrėžė išradingų avantiūrų kartais nevengiantis žurnalistas.
Tačiau mažiausiai vienas kaunietiškas, apskritai lietuviškas būdo bruožas V.Mačiulį žavi iki šiol – tai gebėjimas susitelkti kritinėmis akimirkomis, stoti mūru už tas pačias vertybes.
„Apie kauniečius sakoma, kad jie taupūs, net šykštūs. Bet tomis sausio dienomis mus tiesiog užvertė maistu, cepelinais, mėsos gaminiais. O juk buvo prekių deficito laikai, parduotuvėse vargiai galėjai rasti daugiau nei dviejų rūšių žuvies konservų ir karvių kanopų. Verslininkai tada buvo vos pradėję verslą, bet, pavyzdžiui, „Tulpės“ vadovai kelias dienas valgydino nemokamai.
Dabar tokio dosnumo pavyzdžių nė su žiburiu nerasi“ – sakė V.Mačiulis.
Jis pripažino, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvos televizijai daug ko trūko – ne tik technikos, bet ir vakarietiškos televizijos žurnalistikos įgūdžių, viskas dvelkė sovietmečiu.
„Be visų trūkumų, ideologinės priespaudos ir cenzūros, sovietų laikais vis dėlto daug dėmesio buvo skiriama profesionalumui. Svarbu buvo išvaizda, taisyklinga kalba. O dabar dailaus veidelio mergina pasideda krūtis ant stalo, ir jau televizijos žvaigždė.
Bet žinau viena – jei pasikartotų kas nors panašaus į 1991-ųjų sausio įvykius, ir tos mergelės aukotųsi ne mažiau nei mūsų karta.
Juk kauniečiui ir apskritai lietuviui nėra nieko brangiau už laisvę ir krepšinį!“ – įsitikinęs V.Mačiulis.
