Jauna pradinių klasių mokytoja tvirtina nebeturinti laisvo laiko priimti daugiau mokinių: po darbo mokykloje Veronika kiekvieną dieną ir savaitgaliais iki pat vėlyvo vakaro namuose papildomai moko mažuosius.
Net sekmadieniais mokytoja Veronika pirmąjį mokinį priima 7 valandą ryte. Darbštumas jaunai vilnietei atsiperka: ją myli mokiniai, o jų tėvai vertina už pasirinktus mokymo metodus.
„Savo namuose esu įsirengusi savotišką klasę. Turiu ir lentą, ir specialų stalą. Mokau vaikus, kurie turi sunkumų arba tuos, kuriems sekasi labai gerai, bet nori išmokti dar daugiau“, – pasakojo V.Naumovaitė.
Portalo Lrytas.tv laidoje „Nuo ko pradėti?“ Veronika papasakojo apie savo karjeros pradžią, mokymo metodus ir atskleidė ateities planą – įkurti tokią mokyklą, kokios Lietuvoje dar nėra.
– Kiekviena istorija turi savo pradžią – kokia buvo jūsų vaikystė ir apie kokias profesijas tada svajojote?
– Visą laiką svajojau būti mokytoja, nes turėjau labai gerą pavyzdį. Žavėjausi savo pradinių klasių mokytoja ir norėjau būti tokia, kaip ji. Vaikystėje pati sustatydavau žaisliukus ir vaidindavau, kad juos mokau.
– Ar mokytojos profesija buvo pirmas pasirinkimas baigus mokyklą? Galbūt dar ką nors kita išbandėte?
– Ne, nieko nebandžiau, iš karto stojau į tuometį Vilniaus pedagoginį universitetą (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija – red.). Tai buvo mano pirmasis pasirinkimas ir iškart patekau.
– Kokių savybių, jūsų nuomone, reikalauja mokytojo profesija?
– Pirmiausiai jis turi būti kantrus ir ištvermingas, suprasti vaiką ir nebijantis iššūkių.
– Kokia jūsų diena mokykloje?
– Viskas prasideda nuo pirmos pamokos. Atėję pasikalbame, kokios mūsų šiandien nuotaikos, apie ką šiandien kalbėsime. Visada turime dienos darbelius, kuriuos turime atlikti. Pavyzdžiui, stebiu laiką, esu klasės vadovas, skaitovas, esu atsakinga už tylą ir tvarką pamokos metu.
– Kokius mokymo metodus dažniausiai renkatės pamokoms vesti?
– Stengiuosi didžiąją dalį mokymo proceso perteikti per žaidimus, nes manau, kad šis metodas vaikams yra labiausiai įsimintinas ir labiausiai patinka. Visada stengiuosi susiplanuoti darbus savaitei į priekį. Dažniausiai sekmadienį susigalvoju veiklą kiekvienai dienai.
– Ką jums reiškiam mokytojos darbas?
– Man tai reiškia viską. Aš tuo gyvenu, neįsivaizduoju savęs jokioje kitoje profesijoje, tik mokytojos. Net ir laisvu laiku būnu su vaikais: daug keliaujame, einame į kiną, čiuožinėjame, keliaujame į kavines. Žinoma, mėgstu ir pati keliauti. Kelionės padeda atsipalaiduoti, daugiau pamatyti. Tai leidžia vaikams daugiau papasakoti ir pasidalinti savo įspūdžiais.
– Ar jaučiate mokinių kartų skirtumus? Galbūt reikia kitokių mokymosi metodų nei anksčiau?
– Lyginant mano ankstesnę ir dabartinę veiklą, labai didelis skirtumas. Jie jau gimę su telefonu rankoje, viską geriau išmano nei mes. Kuomet gimiau aš, nebuvo nei išmaniųjų telefonų, nei kompiuterių. Dabar – viskas kitaip. Taip pat skiriasi bendravimas, jie labiau nori būti lyderiais, nenori dalintis – viskas man, aš geriau moku nei kitas.
– Esate viena garsesnių mokytojų Lietuvoje, sulaukiate ir straipsnių apie save, komentarų, kritikos. Kaip reaguojate? Ar skaitote?
– Žinoma, pasiskaitau. Man įdomu, ką apie mane kalba kiti. Tačiau nelabai kreipiu dėmesį, nes tai yra tik jų nuomonė ir to nesureikšminu.
– Kodėl dalyvavote mokytojų streike ir ar jūsų nuomone tai davė rezultatų?
– Dalyvavau, nes pasiūlė kita mokytoja. Tačiau daugelis vyresnių mokytojų iš mano mokyklos pabijojo. Jos lyg ir tokiam „kokonėlyje“ buvo, pabijojo eiti, sakė, jau arti pensija ir taip bus gerai. Aš esu iš tų drąsiųjų mokytojų, kuri nori kovoti, kad mokytojams būtų geriau. Manau, kad buvome ir esame išgristi.
– O kaip reagavo vaikai?
– Labai gerai, juk jiems buvo lyg mini atostogos. Kai grįžau, pakalbėjome apie tai. Dabar jie žino, kas yra streikas ir man sako: „Mokytoja, jeigu mes ko nors nenorėsime, tai streikuosime“. Tai šią sąvoką bent jau tikrai įsisavino.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Šiuo metu dar studijuoju magistrą, todėl keliuosi kvalifikaciją. Tačiau labai svajoju ir žinau, kad turėsiu savo pradinių klasių mokyklą. Noriu įsteigti mokyklą, bet nebūti jos direktore, o toliau mokyti. Pastebėjau, kad nėra tokios mokyklos, kokios aš norėčiau. Aš noriu, kad būtų orientuojimasi į mokytoją, jis turėtų viską, ko jam reikia. Noriu, kad mokytojas jaustųsi gerai toje mokykloje ir jam nieko netrūktų.
– Ką palinkėtumėte tiems, kurie nežino kaip ir nuo ko pradėti, bijo save išbandyti naujoje srityje?
– Klausyti savo širdies. Ne proto, o širdies. Svarbiausia mylėti savo darbą, kad jis teiktų tik malonumą.
