Aštuoni vaikai trimis skirtingomis pavardėmis. Trys broliai emigravo, du sėdi kalėjime, viena sesuo įvaikinta, kita tam rengiama. Tik vienas turi mokyklos baigimo atestatą, kiti baigę šešias, septynias ar dešimt klasių, visi užaugę globos namuose.
Du „Lietuvos ryto“ kalbinti broliai tikino, kad jų šeima nėra išskirtinė: tokių Lietuvoje – daugybė.
Apie šią šeimą garsiai pradėta kalbėti tada, kai užvirė aistros dėl devynerių metų mergaitės įvaikinimo Naujojoje Zelandijoje.
Apie sesers įvaikinimą tokioje tolimoje šalyje atsitiktinai sužinoję broliai ir seserys pasiryžo kovoti.
Šią savaitę į Lietuvą iš Anglijos atskridęs 25 metų A.Leščinskas pareiškė, kad yra pasirengęs tapti sesers globėju.
Tebejaučia šeimos ryšį
Vakar jis „Lietuvos rytui“ papasakojo skaudžią savo šeimos istoriją.
– Ar sudėtinga kurti savo šeimą turint tokią praeitį kaip jūsų? – „Lietuvos rytas“ klausė Bostono mieste Jungtinėje Karalystėje įsikūrusio A.Leščiausko, kuris augina pernai gimusį sūnų.
– Aš gyvenau globos namuose tik iki dešimties metų – po to grįžau pas motiną. Visi kiti mano broliai ir seserys užaugo vaikų namuose. Aš stengiuosi suburti mūsų šeimą, nes vienintelis atsimenu, kaip gyvenome kartu.
– Kada pastarąjį kartą visi buvote susitikę?
– 2012-ųjų balandį per mamos gimtadienį. Tuomet du jaunesni broliai dar nebuvo pakliuvę į kalėjimą, aš ruošiausi brandos egzaminams, o dar vienas brolis atvažiavo iš globos namų, esančių šalia Marijampolės, ir vyriausiasis atvyko su savo drauge. Sėdėjome ir šventėme mamos gimtadienį.
Tai buvo paskutinis mūsų bendras šeimos pasisėdėjimas – tada jautėmės kaip šeima.
Tarp mūsų visada buvo stiprus ryšys, ypač tarp trijų vyriausių brolių, nes trise užaugome tuose pačiuose vaikų globos namuose. Bet visada jautėme ir ryšį su sesutėmis bei jaunesniais broliais.
– Kas, jūsų manymu, kalčiausias dėl tokio šeimos likimo?
– Nieko negalime kaltinti. Bent jau aš negalėčiau prieiti prie vaikų teisių apsaugos specialistės ir pasakyti: „Tu suskaldei mano šeimą.“ Nes puikiai suprantu, kad tai buvo jos darbas.
Taip pat negalėčiau nuvykti pas mamą ir papriekaištauti: „Tu suskaldei mano šeimą.“ Todėl kad mačiau, kaip ji stengėsi.
Mano mama psichologiškai palūžo, kai mirė jauniausios dukters tėvas. Apie tai, kad patėvio nebėra, mes sužinojome tik praėjus trims savaitėms po laidotuvių. Visą tą laiką mes jo nesėkmingai ieškojome.
Po patėvio mirties mes, šeši vaikai, gyvenome su motina jos name Kaune, Vilijampolėje.
Motina stengėsi nuslėpti, kad geria. Dažnai visą dieną slampinėdavo blaivi ir pikta. Kai jaunesnieji vaikai suguldavo, aš puldavau skaityti knygų ir per langą matydavau, kaip motina išeina į naktinį kioską atsinešti alkoholio.
Kai girtavimo paslėpti jau buvo nebeįmanoma, vaikų teisių gynėjai paėmė dvi vyresnes seseris ir brolį, o po keturių mėnesių – jauniausią seserį.
– Vadinasi, kelerius metų šeši vaikai gyveno su psichologiškai palūžusia motina ir niekas jais nesirūpino?
– Rūpinosi giminės, kaimynai. Nors mama ir gerdavo, ji rūpinosi, kad mums nieko netrūktų: kad turėtume vadovėlius, kad būtume pavalgę. Pragerdavo tik tai, kas likdavo.
Suprantu, kad dabar mūsų motina yra alkoholikė, bet jaučiu jai pagarbą. Tik dėl jos pastangų aš šiandien dar matau: ji ėmė paskolas, mokėjo už mano operacijas, pirko akinius, lęšius, kad išgelbėtų mano akis.
Prieš porą dienų nuvykau pas motiną į Kauną, bet ji nesuprato, kodėl aš ne Anglijoje, ką veikiu Lietuvoje, – juk sesuo jau atiduota įvaikinti. Aš pasakiau, kad vis vien jaučiu jai didžiausią dėkingumą už tai, kad galiu matyti.
– Ką malonaus prisimenate iš vaikystės?
– Aišku, buvimą kartu... Labiau prisimenu močiutę, kuri mus augino. Kadaise klausiau mamos, kodėl jos nėra mano atsiminimuose. Ji sakė nežinojusi, kad mes atsidūrėme globos namuose. Tuo metu mes, trys broliai, buvome palikti močiutei, o mama išvažiavo į Vokietiją užsidirbti.
Pamatę, kad močiutė neįstengia mūsų prižiūrėti, giminės iškvietė vaikų teisių apsaugos specialistus. Grįžusi iš Vokietijos mama nebegalėjo mūsų rasti.
– Kaip jūs, turėdamas savo šeimą Anglijoje ir augindamas mažą sūnų, pasiryžote kovoti dėl sesers globos?
– Mano sesuo – irgi mano šeima. Žmogiškumas neleidžia rinktis tarp savo vaiko ir sesers. Aš renkuosi juos abu. Jei bus sąlyga, kad norėdamas globoti seserį privalau likti Lietuvoje, – liksiu.
– Ar jau buvote susitikęs su jauniausia seserimi?
– Taip, buvau nuvykęs į globos namus. Kai bendravome, mus visą laiką stebėjo globos namų darbuotoja. Ji net paskambino vadovui ir pranešė, kad nuteikinėju savo seserį.
Tuo metu mes kalbėjomės apie tai, ką ji mėgsta, kokius žaidimus žaidžia, – pasirodo, turime bendrų pomėgių. Tai socialinei darbuotojai pasirodė kaip bandymas patraukti mergaitę į savo pusę ir atkalbėti nuo Naujosios Zelandijos.
– O su įkalintais broliais bendraujate?
– Su vienu jau bendravau, tik dar neišsiunčiau pinigų. Paklausiau socialinės darbuotojos, už ką jis įkalintas, tačiau teisybės iki šiol nežinau. Ji atsakė: „Reikėjo čia būti ir žiūrėti!“
Į tai atsakiau klausimu: „O kodėl jūs nieko nedarėte, kai jis pirmą kartą pateko į policiją dėl vagystės? Juk čia buvote? Kodėl nesurūpinote taip, kaip dabar rūpinatės dėl mano jauniausios sesers?“
– Ko gero, ši neplanuota kelionė į Lietuvą brangiai kainavo? Ar neįklimpsite į skolas, kaip kadaise nutiko jūsų motinai?
– Man labai padėjo vyresnysis brolis, mano draugės šeima, draugai, kurie mane priėmė gyventi, kol būsiu Lietuvoje. Tai – ne tik finansinė, bet ir moralinė parama. Mus palaiko daugybė Lietuvos žmonių. Tad turiu viltį vėl suburti šeimą.
Mes skirtingų charakterių, aš ir mano vyresnysis brolis net neturime apie ką pasikalbėti. Bet mus suvienijo tai, kad sesuo gali būti išvežta į Naująją Zelandiją.
Ragino neslėpti teisybės
„Lietuvos rytui“ pavyko pasikalbėti su dar vienu šios šeimos nariu, gyvenančiu Londone. Jis ragino brolius neslėpti tiesos ir sakyti visą teisybę. Vyro prašymu jo vardo ir pavardės neskelbiame.
– Ką dažniausiai prisimenate iš savo vaikystės?
– Mano prisiminimai labai blogi. Prisimenu, kaip mama sakė, kad aš neturėjau gimti.
Bet pamenu, kaip su broliais žaisdavome krepšinį. Kai broliai buvo šalia, viskas buvo gerai, jie mane apgindavo.
Man buvo devyni mėnesiai, kai mama išvažiavo į Vokietiją, o vaikų teisių gynėjai paėmė visus mus, tris brolius, iš močiutės. Nežinau, kiek čia tiesos, bet girdėjau iš mamos, kad močiutė mus „pardavė“ – paėmė butelį alkoholio ir leido visus tris išsivežti į globos namus.
Globos namuose buvome pavalgydinti ir aprengti, bet trūko šeimos – mamos ir tėčio. Iš pradžių globos namuose mama lankydavo, vėliau nustojo tai daryti.
Buvau aštuonerių, kai mane išprievartavo. Ne vieną, ne tris kartus – tai truko kur kas ilgiau.
Tam žmogui jau buvo beveik 18 metų. Kai brolis pamatė, sukėlė triukšmą, pasakė direktoriui. Pastarasis siūlė neviešinti šios istorijos ir viską užglaistyti.
Mane išvežė į Kauno internatinę mokyklą, pakeitė visą aplinką, vedžiojo pas psichologus.
– Ar jaučiate tokio skaudaus patyrimo pasekmes?
– Nežinau, ar tai susiję, ar aš gimiau toks, bet esu homoseksualus, moterys manęs nedomina.
Dabar gyvenu savo gyvenimą. Tuo metu buvo skaudu, bet šiuo metu apie tai nebegalvoju. Norisi viską užglaistyti, gyventi šia diena, viską užmiršti. Bet tuo momentu aš buvau dar vaikas...
Vieną mergaitę irgi globos namuose išprievartavo – ją išvežė į vienuolyną. Buvo daug smurto: vyresni vaikai mus, mažiukus, mušė, auklėtoja mane vadino prostitutės vaiku. Buvo skaudu.
Pabėgdavau pas mamą – tada buvo skelbiama policijos paieška, mane grąžindavo į globos namus.
– Jūsų motina turi Kaune namą – galėjote visi ten tilpti...
– Bet mama dėl alkoholio susigadino savo gyvenimą. Mano broliai ją gina, bet ką čia slėpti? Patėvis ją žiauriai mušdavo.
Mes, vaikai, užsidarydavome kambaryje. Gal jai tai patiko, nes ji to vyro nepalikdavo.
– Ar vėliau bandėte kaip nors padėti savo jaunesniems broliams ir seserims?
– Jaučiu meilę tiems broliams, su kuriais augau, o kiti man – kaip svetimi žmonės. Jie nelabai man rūpi. Bandžiau iš globos namų pasiimti seserį, bet man pasakė, kad nuomojamas butas netinka, reikia turėti savo.
Neišleido net kelioms valandoms pasivaikščioti – pavaišinti ledais, pasikalbėti.
– Kodėl nesutinkate, kad sesuo būtų įvaikinta Naujoje Zelandijoje?
– Galima matyti gerus dalykus – Naujojoje Zelandijoje ji turės mamą ir tėtį, gaus išsilavinimą. To mes visi neturime.
Tačiau vis tiek nenorėčiau, kad mano seserį įsivaikintų kitame pasaulio gale. Man irgi buvo trauma, kai mane atskyrė nuo brolių. Norėjau nusižudyti. O jei seserį atskirs? Ją irgi traumuos, gali pasimaišyti protas.
Vaikus lengva papirkti, palenkti. Ji savo nuomonės tikrai dar neturi. Davė kokį saldainį, parodė gražaus namo nuotrauką. Jei turėčiau galimybę – tikrai pasiimčiau sesę į Angliją. Aš esu gėjus, bet draugo neturiu. Jei turėčiau draugą – aišku, kad pasiimtume. Mano sesuo gautų gerą išsilavinimą.
Prieštarauja dar vienas
Neseniai internete pasklido vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip į Lietuvos vaiko teisių apsaugos darbuotojus kreipiasi Norvegijoje gyvenantis vyriausiasis mergaitės brolis: „Kreipiuosi dėl sesės, kurią šeima nori įsivaikinti Naujojoje Zelandijoje. Aš tam prieštarauju.
Siūlyčiau įsivaikinti Lietuvoje ar kurioje nors kitoje Europos Sąjungos šalyje, kad ji nebūtų visiškai atskirta nuo šeimos.
Nemanau, kad mano seseriai ten būtų labai gera gyventi. Be to, neatmestina, kad ją nori kaip tarnaitę laikyti, užsiauginti tam, kad senatvėje prižiūrėtų.
Šiuo kreipimusi noriu atkreipti dėmesį į tai, kad aš prieštarauju ir tikiuosi, kad mano sesuo nebus išvežta taip toli.“
Įvaikinimo procedūra gali būti stabdoma
Sausio 10 dieną turi įvykti teismas, kuriame žadėta priimti galutinį sprendimą dėl mergaitės įvaikinimo Naujojoje Zelandijoje.
„Jei brolis oficialiai pateiks prašymą dėl globos, bus stabdomos tarptautinio įvaikinimo procedūros ir prasidės naujos“, – šią situaciją užvakar pakomentavo socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.
Jis neigė kalbas, kad mergaitę įsivaikinti norinti pora yra senyvo amžiaus: „Tai 46 ir 47 metų sutuoktiniai, kurie jau turi du vaikus lietuvius, taip pat bendrauja su šeimomis, kurios irgi globoja lietuvių vaikus.“
Su ją ketinančia įsivaikinti šeima iš Naujosios Zelandijos mergaitė bendrauja nuotoliniu būdu – susirašinėja, bendrauja internetu. Mergaitės laiškus ir pranešimus į anglų kalbą verčia globos namų darbuotojai.
Mergaitė auga globos namuose nuo 2015-ųjų. Jos tėvas miręs, o motinai apribotos teisės auginti savo vaikus.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teigimu, tarptautinis įvaikinimas buvo pradėtas, kai nebuvo gauta prašymų įvaikinti mergaitę Lietuvoje.
Naujosios Zelandijos piliečiai nuo 2006 metų įsivaikino 28 vaikus iš Lietuvos.
