I.Nadzeikienė lapkričio 28-ąją su dar trisdešimčia mokytojų nuėjo į Švietimo ir mokslo ministeriją kalbėtis su ministre, o jai nesileidus į ilgas šnekas liko nakvoti čia pat, ant grindų.
Valdiškos įstaigos duris ji užvėrė gruodžio 19-ąją ir grįžo namo.
– Kaip nutiko, kad likote ministerijoje net trims savaitėms? – „Lietuvos rytas“ paklausė I.Nadzeikienės.
– Tikrai nesitikėjau, kad taip nutiks, kai lapkričio 28 dieną po pamokų ir treniruočių nuvažiavau į ministeriją.
Į vidų įėjau, kai laikrodis rodė 16 val. 45 min.
Apsilenkėme su ministre Jurgita Petrauskiene, kuri prieš tai buvo užsukusi pas mokytojus penkiolikai minučių. Kolegoms ji tepasakė tądien su jais nesikalbėsianti.
Salėje dar buvo pora aukštų ministerijos valdininkų. Jiems išėjus vėlų vakarą tarsi juokais salėje nuskambėjo kažkieno klausimas: „Gal jūs čia ir nakvosite?“
Netgi tada, gerokai po dešimtos vakaro, dar nežinojome, kad liksime ministerijoje.
O paskui kažkaip kartu nusprendėme, jog sulauksime ryto ir ministrės, kad galėtume iškart sėstis prie stalo derėtis.
– Į tą kitą rytą dėjote daug vilčių. Ar jos pasiteisino?
– Nekantriai laukėme susitikimo su ministre.
Tikėjomės, kad žmogus, naktį pamiegojęs, rytą supras, kad klydo, ateis į ministeriją ir pasakys, jog reikia tartis.
Tik iš žurnalistų sužinojome, kad posėdis su profesinėmis sąjungomis vyks ne Kolegijų salėje, kurioje miegojome, o mažame kabinete kitame aukšte šalia ministrės kabineto ir kad ten bus įleisti tik profesinių sąjungų vadovai, tarp jų ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas.
Viduje sukilo tas jausmas, kai atsisėdi ant kėdės ir pasakai sau: „Dabar čia sėdėsiu tol, kol ministrė ateis.“
– Tas pirmas rytas ministerijoje jums buvo savotiškas lūžio metas?
– Man lūžio akimirka buvo, kai į ministeriją patekau įlipusi per langą, mat durys buvo užrakintos.
Tai buvo mūsų trečia diena ministerijoje, penktadienis, prie Seimo vyko mokytojų mitingas. Į jį išėjome ne visi.
Nujautėme, kad mūsų grįžusių gali neįsileisti, tad Kolegijų salėje liko dešimt mokytojų.
Per mitingą sulaukėme žinios, kad ministerijos vadovai išties liepia likusiems išsikraustyti, o mūsų nebeįleis.
Prie ministerijos pavakarę, baigiantis darbo laikui, grįžau viena pirmųjų. Pro duris nebuvau įleista.
Supratau, kad turiu lipti per langą, nes jei to nepadarysiu, mums, mokytojams, durys visuomet ir bus uždarytos.
Prieš tai ilgai beldžiau į duris, mačiau, kaip viduje už kolonų slepiasi ministerijos darbuotojai, laukiantys, kol galės išeiti iš darbo.
Ministrė tuo metu buvo viduje, vėliau ji išėjo pro užpakalines duris.
Man 50 metų, aš esu mokytoja ir turiu lipti per langą? Ar galėjau apie tai pagalvoti 1991-aisiais, kai budėjau prie Seimo?
Mes – ne runkeliai prie kelio, kuriuos būtų galima spardyti. Mes per ilgai beldėmės į ministerijos duris.
Ne vien tą vakarą, bet ištisus dvidešimt metų.
Nešėme įvairias pataisas, siūlymus, sėdėjome prie to paties Kolegijų salės apskritojo stalo su visais ministerijos vadovais.
– Tai, kaip mokytojai lipo per langą, buvo tiesiogiai transliuojama internetu. Kaip reagavo jūsų artimieji?
– Iškart sulaukiau skambučių iš nestreikuojančių kolegų: „Ką tu darai?“
Ne vienam iš mūsų teko aiškintis artimiesiems, kodėl mes ministerijoje, vyresni artimieji baiminosi, kad mums ateityje nebūtų blogiau.
Tačiau ateina akimirka, kai supranti, kad priėjai ribą, kai krinta paskutinis lašas į kantrybės taurę.
Gyvenu Vilniuje, tad kartais grįždavau namo išsimaudyti, persirengti. Ir tada, atsidūrusi kitoje aplinkoje, imdavau svarstyti: gal sapnuoju, gal esu neteisi vėl važiuodama į ministeriją?
Tačiau aiškus žinojimas, ko siekiame, neleido persigalvoti.
– Kokia buvo jūsų buitis ministerijoje?
– Naudojomės ministerijos tualetais, virtuve, ėjome į dušą pirmame aukšte.
Miegojome ant koridoriuose esančių minkštasuolių.
Pirmą naktį miegojau ant to, kuris stovėjo prie drabužinės pirmame aukšte.
Per mitingą minkštasuoliai kažkur buvo išnešti, paskui, kilus triukšmui, grąžinti. Manau, kad taip buvo parodytas nebrandumas, žemas lygis.
Kai nusibosdavo būti vis toje pačioje erdvėje – Kolegijų salėje, išeidavome į koridorius, nusileisdavome į pirmą aukštą, kad pakeistume aplinką.
Buvome ignoruojami. Ministrė turbūt manė, kad tiesiog taip viską išspręs, – pabus tie mokytojai ir išeis.
– Kai tiek laiko praleidžiama vienoje erdvėje su tiek daug žmonių, tampama gerais draugais arba ima kilti įtampa, atsiranda trintis. Kaip buvo jums?
– Mes, visi ministerijoje likę mokytojai, iki tol buvome nepažįstami. Na, gal A.Navickas pažinojo daugiau žmonių.
Mus suvienijo vienas paprastas dalykas – mes visi žinojome ir vienodai supratome, kodėl esame čia, tad jautėmės taip pat.
Niekas niekam neaiškino, kad turime likti ministerijoje. Iš žvilgsnio supratome vienas kitą.
Į ministeriją nuėjome ir ten likome, kad pagaliau būtume išgirsti.
– Ministerijos kancleris buvo pareiškęs, kad jei neišeisite, bus ieškoma sprendimų. Ar nesibaiminote, kad atvyks policija ir išves?
– Pirmą naktį buvome tam nusiteikę.
Esame mokytojai, tikrai nebūtume priešinęsi, jei policija būtų pareikalavusi išeiti.
Tačiau ministerija, manau, nenorėjo aštrinti konflikto, todėl pareigūnų nekvietė.
– Ministrė J.Petrauskienė vieną šeštadienį pas jus buvo atėjusi su pyragu. Kaip į tai reagavote?
– Manau, ji buvo atvaryta. Net akių į mus nepakėlė. Pašnekėjo ji, pašnekėjo Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša ir išėjo.
– Netrukus ministrė buvo atstatydinta. Visuomet sakėte, kad to nesiekėte.
Tačiau kai posto neteko ta, kuri netenkino jūsų lūkesčių, turbūt nudžiugote?
– Tikrai neturėjome tokio tikslo. Kai J.Petrauskienės neliko, kaip tik ėmėme nuogąstauti, kad derybos įstrigs.
Atrodė, kad tikrai ministerijoje reikės nakvoti iki Kalėdų ar net Velykų.
Atėjus laikinajam ministrui Rokui Masiuliui padėtis pradėjo keistis. Jis prisipažino nesantis specialistas, kuris galėtų greitai suprasti visas mūsų bėdas, aiškiai pasakė, ko negalįs padaryti.
Pakalbėjęs su mumis penktadienį, šeštadienį vėl atėjo su savo šeima, vaikais.
– Tačiau net ir geri santykiai su laikinuoju ministru nedavė lauktų rezultatų – pirminiai streiko reikalavimai dėl etatinio apmokėjimo nebuvo patenkinti, o ir algos mokytojams nuo sausio 1-osios nekils 20 proc., kiek siekėte. Buvo verta dėl to įsikalinti ministerijoje 21 parą?
– Buvo verta. Žinoma, negavome rašytinio patvirtinimo, kurio tikėjomės.
Tačiau mokytojų streikas, mokytojų buvimas ministerijoje buvo pamoka. Ne tik mums patiems, bet ir visai Lietuvai.
Džiaugiuosi, kad ten buvau, ir jei reikėtų pakartoti, nesudvejočiau. Taip pat juk jaučiasi ne tik mokytojai, bet ir menininkai, mokslininkai.
Nuolankus prisitaikymas ir tylėjimas nužudo viską.
Niekas nesibaigė. Mes turime budėti, būti atkaklūs iki galo, kol pažadas, kurį mums davė R.Masiulis ir kurį palaimino prezidentė, bus įgyvendintas.
Žinoma, būtų gražu, kad Vyriausybė pripažintų suklydusi įvesdama tokį etatinį apmokėjimą. Juk dėl to, kad mums teko streikuoti, nukentėjo vaikai.
Nėra jausmo, kad iš ministerijos išėjome su medaliais. Tačiau mūsų buvimas ministerijoje yra vertingesnis už bet kokį prizą.
