Šiam palyginimui J. Blažiūnas pasitelkė kūrybišką paralelę ir priminė, kas buvo rašoma 1944 m. dienos šviesą išvydusiame CŽV dokumente, kuriame išdėstomos tam tikros sabotažo instrukcijos.
„Nors trumpai, bet dirbau ministro patarėju. Stebėjau vykstančius procesus ir juose dalyvavau. Teko dirbti keliose darbo grupėse, kur buvo nagrinėjamos įvairios įsisenėjusios problemos. Ir štai ką pastebėjau. Viena iš darbo grupių buvo didelė, apie 22 ekspertus iš įvairių visuomeninių organizacijų ir valstybinių institucijų.
Peržiūrėjau visų prieš tai buvusių posėdžių protokolus ir supratau, kad grupė užstrigusi kaip koks sugadintas vinilas, kur vis grįždavo prie tų pačių problemų vėl ir vėl. Lėta komunikacija, technologiniai nesusikalbėjimai, audringos kalbos „apie darbo organizavimą“ ir „smulkmeniškų klausimų nagrinėjimas“, įvairių kardinaliai skirtingų specializuotų sričių išmanymas ar nežinojimas, amžiaus ir išsilavinimo įvairovė, o taip pat daug kliuvinių lėmė, kad per ilgą laikotarpį pasiekta tiek mažai. Tikriau nieko“, – rašė jis.
Anot J.Blažiūno, pradėjus vadovauti darbo grupei, išryškėjo dar ir tai, kad beveik neįmanoma priimti greitų sprendimų net ir labai paprastais klausimais.
„Tai atrodė kaip išankstinis nesąmoningas pasipriešinimas bet kokiems veiksmams. Kaip koks vidinis sabotažas, kai žmogus, nors ir žinodamas problemas ir jų sprendimų būdus, tarsi bijo prarasti save suvokdamas savo klaidas ir trūkumus kaip sistemos dalį. Ir todėl priešinasi bet kokiems bandymams kažką pakeisti į gerąją pusę. Ir atsitik tu man taip, kad kai baigėsi mano kaip politiko karjera (kuo labai džiaugiuosi), į rankas papuolė dar 1944 m. parašytas ir 1994 m. išslaptintas CŽV dokumentas „Paprastas sabotažo vadovas“, – mintimis dalijosi buvęs ministrės patarėjas ir čia pat skaitytojams pateikė 28 puslapio, kuris skirtas Darbo proceso organizavimui, ištrauką:
Darykite viską, kad visas procesas būtų vykdomas kuo įvairesniais būdais. Niekada neieškokite paprastų kelių, stenkitės stabdyti greitų sprendimų priėmimą. 2. Kalbėkite kuo daugiau „įkvepiančių kalbų“. Tai darykite kuo dažniau ir ilgiau. Savo kalbas iliustruokite ilgais anekdotais ir pavyzdžiais iš asmeninio gyvenimo. 3. Kuo daugiau klausimų spręskite darbo grupėse, nukreipdami opiausias problemas nagrinėjimui „vėliau“.
Stenkitės, kad darbo pogrupiuose būtų kuo daugiau žmonių (ne mažiau 5). 4. Kelkite kuo dažniau ir daugiau nepatogių klausimų. 5. Reikalaukite kuo tikslesnių formuluočių pokalbiuose, protokoluose ir rezoliucijose. 6. Principingai reikalaukite iš naujo peržiūrėti ir nagrinėti tuos pačius klausimus, nepaisydami kad tai jau išnagrinėta prieš tai buvusiuose posėdžiuose.
7. Kvieskite visus darbo grupės narius būti protingais, atsargiais ir neleiskite jūsų skubinti. Tai padės ateityje sulėtinti visus procesus. 8. Išreikškite susirūpinimą, ar priimti sprendimai atitinka tesės aktus ir ar tai suderinama su šiandienos politika.
„Ne CŽV brošiūra kalta. Mes patys esame stabdžiai“, – kritiškai situaciją įvertino J.Blažiūnas.
Naujienų portalui lrytas.lt susisiekus su buvusiu ministrės patarėju, šis patikino, jog jo viešai išsakytų pamąstymų nereiktų su Kultūros ministerija: „Kalbu ne tik apie kultūros sritį, o bet kurią sritį ar ministeriją.
Kultūros ministerijos komanda buvo labai gera, bet esama akivaizdžių sisteminių dalykų ir veiksnių, kurių sunku išvengti: kartų skirtumai, skirtingas matymas, technologiniai dalykai. Visa tai susiveda į vieną, kad mes nesusikalbame tarpusavyje, nes vieni kalba apie kalnus, o kiti – apie piliakalnius, vieni – apie kiną, kiti – apie teatrą.“
Anot jo, skirtingi žmonės turi skirtingą išsilavinimą ir matymą, o norint spręsti klausimus, tai turi daryti puikiai sustyguota komanda ar darbo grupė. „Greitus sprendimus sunku priimti, kai žmonės nesupranta vienas kito“, – aiškino jis.
Paklaustas apie tai, kuo sabotažo metodai susiję su situacijos apibūdinimu, pašnekovas priminė, kad 1944 metais panašias knygeles leido, ne tik CŽV, bet įvairias instrukcijas, kaip užimti svetimas terotorijas ir kokios veiksmus vykdyti, platino ir KGB.
„Tiesiog sutapimas, kad jų turinys sutampa su tuo, kaip stabdomas darbas komitetuose ar grupėse. Gal būt kai kurie dalykai glūdi mūsų sovietmečio praeityje, kai bet koks būtinas darbas stabdomas, kad būtų išvengta pokyčių“, – kalbėjo pašnekovas ir situaciją iliustravo šmaikščia karikatūra.
„Įsivaizduokite – stovi minia ir vienas žmogus klausia „Ar norite pokyčių?!“. Minia šaukia „Taip!“. Tada klausiama – „Kada norite pokyčių?!“, nuskamba atsakymas „Dabar!“ ir staiga visa minia išsibėgioja“, – šmaikštavo J.Blažiūnas ir pridūrė, kad dvejus metus dirbančioje Vyriausybėje buvo tikrai puikių ministrų, bet, kaip ir bet kokioje kitoje organizacijoje, nauji vadovai neretai sulaukia tam tikro pasipriešinimo pokyčiams.
