„Nuo 6 valandos ryto į mano buto duris nepaliaujamai skambina nepažįstami žmonės, trys vyrai (vienas jų plikas – mačiau pro durų akutę) ir moteris, ko gero, iš Valstybės saugumo departamento. Aš nežinau, už ką mane persekioja ir kas dabar man bus“, – antradienio rytą su savo bendraminčiais naujienomis feisbuke dalijosi V.Ivanovas.
Du kartus teistas ir vieną kartą administracine tvarka baustas 71 metų Rusijos pilietis teigė, kad durų jis neatidaro, ir skundėsi, kad niekaip negali prisiskambinti Rusijos ambasadoriui Lietuvoje.
„Suprantu, kad turi būti nurodoma priežastis, kodėl pas mane laužiamasi, turi būti pateiktas leidimas kratai ir poėmiams.
Tikiuosi, kad ambasada man parūpins advokatą“, – su juo susisiekusiems Rusijos žurnalistams aiškino V.Ivanovas.
Krata – tyrimo dalis
Buvusiam aršiam Sovietų Sąjungos gynėjui duris vis dėlto teko atverti.
Jo namuose buvo atlikta krata, kurios metu pareigūnai rado ne tik įvairių dokumentų, bet ir šaunamąjį ginklą, kuriam laikyti V.Ivanovas leidimo neturi.
„Jis buvo sulaikytas dėl ginklo laikymo, aiškinamės, ar jis susijęs su tyrimu dėl šnipinėjimo“, – trečiadienį sakė generalinis policijos komisaras Linas Pernavas.
Tyrimas dėl šnipinėjimo Lietuvos kriminalinės policijos biure buvo pradėtas gavus Valstybės saugumo departamento (VSD) surinktą medžiagą, kurioje teigiama, kad grupė asmenų vykdo vienos Rusijos žvalgybos organizacijos užduotis.
Kai kurie šių veikėjų yra susiję su neparlamentinėmis Lietuvos partijomis.
Surinkus daugiau įrodymų įtartinų asmenų namuose buvo atliktos kratos, kai kurie jų sulaikyti.
Tikslas – daryti įtaką
Kiek įtariamųjų yra byloje, teisėsaugininkai kol kas neatskleidė, tačiau sakė, kad nustatytas visas jų tinklas.
„Jų veikla grėsė mūsų valstybės saugumui ir, jei šis tinklas nebūtų išardytas, manau, Lietuvai būtų kilęs didesnis pavojus“, – trečiadienį surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo L.Pernavas.
Grupuotės tikslas buvo aiškus – daryti įtaką Lietuvos politiniams procesams, bandyta paveikti partijų struktūrą, jų programas.
Tam naudotos įvairios priemonės, tarp jų ir tam tikri žiniasklaidos kanalai.
Generalinio prokuroro Evaldo Pašilio teigimu, teisėsaugininkų akiratyje atsidūrę asmenys buvo nusitaikę į visuomenei jautriausias vietas, tarp jų – ir į Sausio 13-osios bylą, dėl kurios teisiamųjų suole buvo atsidūręs ir V.Ivanovas, ir 47 metų A.Paleckis, Lukiškėse dienas leidžiantis jau nuo šių metų spalio pabaigos.
Nenorėjo klausyti brolio
„Aš tik galiu pasakyti, kad jei Algirdas būtų paklausęs manęs laiku, jeigu tėvų būtų klausęs, manau, viso to nebūtų“, – vakar naujienų agentūrai BNS sakė A.Paleckio brolis, buvęs LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas, žurnalistas Rimvydas Paleckis.
Apie brolio sulaikymą jis sakė žinojęs jau seniai, tačiau niekam nepranešė nenorėdamas pakenkti tyrimui ir pasitikėdamas teisėsauga.
R.Paleckis teigė, kad su broliu bendraudavo retai ir pastarąjį kartą kartą matėsi vasarą.
Žurnalistas aiškino, kad santykiai su broliu atšalo po jo pareiškimų apie Sausio 13-osios įvykius.
„Savi šaudė į savus“, – taip 2010 metų spalio mėnesį pareiškė A.Paleckis ir už tai atsidūrė teisiamųjų suole, o 2013 metais užsidirbo 10 tūkstančių litų (2896 eurų) baudą.
Tokius brolio žodžius R.Paleckis tąkart pavadino nesąmonėmis ir kliedesiais, atsiribojo nuo jo ir esą bendraudavo tik buitinėmis temomis.
Politiko žvaigždė užgeso
Kartu su teistumu menko ir A.Paleckio autoriteto likučiai, nors dar prieš dešimtmetį jis buvo vadinamas perspektyviu politiku, kuris su socialdemokratais buvo patekęs ir į Vilniaus miesto savivaldybę, ir į Seimą.
A.Paleckio karjeros kreivė žemyn ėmė leistis 2008 metais, kai socialdemokratai pašalino jį iš partijos.
Jo sukurtas politinis judėjimas „Frontas“ populiarus netapo, todėl 2009 metais susijungė su Lietuvos socialistų partija ir pasivadino Socialistiniu liaudies frontu.
Nors naujo darinio pirmininku buvo išrinktas A.Paleckis, partija pasitikėjimo neturėjo ir pralaimėdavo visus rinkimus, nors vis radikalėjančiam A.Paleckiui ir pavyko dar kartą patekti į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.
Atėmė apdovanojimą
2013 metais prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu A.Paleckis neteko 2004 metais Artūro Paulausko jam įteikto Riterio kryžiaus ordino „Už nuopelnus Lietuvai“, o 2014 metais dėl vidinių nesutarimų A.Paleckis turėjo palikti ir Socialistinį liaudies frontą.
2016 metais jis dar kartą bandė sugrįžti į politiką ir kaip nepriklausomas kandidatas dalyvauti rinkimuose į Seimą, tačiau antrame ture pralaimėjo konservatorei Monikai Navickienei ir vėl nutilo.
Kaip dabar aiškėja, ši tyla buvo apgaulinga – pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos jis galėjo pradėjo Rusijos šnipo darbą.
Siuntė, bet neišsiuntė
Kurį laiką iš visuomenės akiračio buvo dingęs ir V.Ivanovas. 1991 metų sausį kartu su sovietų kariškiais po Vilnių važinėjęs V.Ivanovas 1997 metų liepą buvo nuteistas kalėti už Sausio 13-osios aukų šmeižimą.
Jam skirtą vienų metų laisvės atėmimo bausmę V.Ivanovas atliko Alytaus pataisos namuose, o grįžęs iš jų, kaip pats teigė, pasinėrė į rašytojo veiklą ir toliau šmeižė Lietuvą.
Savo knygoje „Lietuviškas kalėjimas“ jis tvirtino, kad visos 1991-ųjų Sausio 13-osios aukos yra lietuvių falsifikacija, o sovietų armija Vilniuje neužmušė nė vieno laisvės gynėjo.
Beveik po dešimtmečio į teisiamųjų suolą V.Ivanovas sėdo antrą kartą.
Po incidento su televizijos humorų laidų vedėju Algiu Ramanausku jam buvo skirtas vienų metų laisvės apribojimas, o 2013 metais jis gavo baudą dėl to, kad gegužės 9-ąją Antakalnio kapinėse pasirodė nešinas Stalino portretu.
Dar 1998 metais V.Ivanovą buvo bandoma išsiųsti iš Lietuvos, tačiau jis, nors ir turėdamas Rusijos pilietybę, liko čia ir savo nepasitenkinimą esančia santvarka reikšdavo Rusijos spaudoje ir, kaip įtariama, galėjo dirbti Rusijos žvalgybai.
Ėmė šaukti apie naują antirusišką akciją
Rusijos užsienio reikalų ministerija ir šios šalies ambasada Lietuvoje vakar pareiškė, kad naujas Lietuvos teisėsaugos atliekamas tyrimas dėl šnipinėjimo Maskvai yra antirusiška akcija ir žingsnis tolyn nuo demokratijos.
„Neabejotina: čia sukeltas naujas šurmulys dėl šnipų yra dar viena rimta ir šiurkšti Lietuvos valdžios antirusiška akcija“, – rašoma Rusijos ambasados atsakyme į naujienų agentūros ITAR-TASS paklausimą. Atsakymas paskelbtas ambasados interneto svetainėje.
Sūnaus radikalumas nepatiko tėvui
Žinomas Lietuvos politikas Justas Paleckis savo jaunėlio sūnaus Algirdo suėmimo nekomentuoja, tačiau apie tai, kad jų santykiai yra pašliję, yra užsiminęs dar 2008 metais.
Tuomet Europos Parlamente dirbęs J.Paleckis savo internetiniame dienoraštyje rašė, kad bando suprasti savo sūnaus veiksmus, bet jų neteisina: „1988–1989 metais, kai abu sūnūs dar gyveno su mumis, šeimoje, kaip ir visoje šalyje, susiformavo daugiapartinė sistema. Aš tuo metu buvau savarankiškoje LKP, tarp partijos reformatorių. Rimvydas – dešiniajame flange, neabejodamas stojo už Sąjūdį, kuris dažnai eidavo kartu su ta pažangiąja LKP dalimi, bet dažnai ir gerokai pasipykdavome. Na, o aštuoniolikmetis Algirdas buvo radikalesnis – žavėjosi karinguoju A.Terlecku ir jo Lietuvos laisvės lyga. Ir dabar negaliu negerbti Algirdo įsitikinimų. Negana to, kai kurios aštrią reakciją sukėlusios jo mintys man anaiptol neatrodo eretiškos. Tikrai laukinis kapitalizmas Lietuvoje neretai parodo nežmonišką veidą. O juk per pastaruosius 7 metus turėjome neregėtą augimą – vos ne po 10 procentų BVP kasmet!
Gauname didžiulę paramą iš Europos Sąjungos, pelningai parduota „Mažeikių nafta“... Pažengėme į priekį, bet socialinės atskirties nesugebėjome sumažinti.“ Deja, kai kurie metodai, kurių Algirdas griebiasi savo idėjoms įgyvendinti, mano galva, nekorektiški ir nepriimtini. Kai pastaraisiais metais prasidėjo aiškus Algirdo dreifavimas į radikalią kairę, mūsų tarpusavio supratimas ėmė klibėti. Pradėjome rečiau matytis, rečiau atvirai kalbėtis, o ir radę progą pasišnekėti sutarimo smarkiai pritrūkdavome.
Kai per Kūčias rinkosi visa mūsų šeima, su vaikais ir vaikaičiais, iš anksto susitarėme, kad politinių temų neliesime. Ir nelietėme. O kalbėtis juk ypač reikia tada, kai nuomonės nesutampa. Aš, be abejo, pripažįstu Algirdo teisę būti kairesniam už mane, būti radikalesniam, taip kaip ir sūnaus Rimvydo teisę būti už mane dešinesniam, tačiau man nepatinka Algirdo nemokėjimas ieškoti sąjungininkų, nepatinka jo kategoriškumas, kuriame taip lengvai įskaitomas šūkis: „Kas ne su manim, tas – prieš mane.“
Ir atvirai pasakysiu: Algirdo veikloje aš įžiūriu tam tikrų vadizmo požymių, kurie man yra itin nesimpatiški. Iškyla rimtų abejonių, ar jis sugebėtų dirbti komandoje, kurioje jis nebūtų ryškus lyderis. Ir, ko gero, skirtumas yra ne vien mudviejų amžius. Man regis, aš turiu per mažai ambicijų. Algirdas, manyčiau, jų turi per daug. Aš ne kartą galėjau pakovoti dėl aukštų postų, o nedariau to. Kartais man jie būdavo siūlomi tiesiog ant lėkštutės – aš jų atsisakydavau. Algirdas atvirkščiai – niekas nieko jam neneša ant lėkštutės, jis kovoja, jis siekia būti lyderis, vesti paskui save bendraminčius. Ar tai reiškia, kad aš pateisinu Algirdą? Ne. Nei pateisinu, nei smerkiu. Tai reiškia kur kas daugiau. Tai reiškia, kad aš stengiuosi jį suprasti. Man pačiam labai anksti teko pajusti, kaip nelengva būti sūnumi. O dabar tenka patirti, kaip nelengva būti tėvu.“
