Jurgita Petrauskienė, po 2 metų darbo netekusi švietimo ir mokslo ministrės pareigų, pasakė, kad mokytojų Lietuvoje yra maždaug 6 tūkst. daugiau, negu reikėtų. Kandidatai, kas norėtų užimti J. Petrauskienė vietą, kol kas – bent jau viešai – nėra žinomi arba skelbiami. Apie susiklosčiusią padėtį – žurnalistės Ritos Miliūtės pokalbis su Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininku dr. Eugenijumi Jovaiša.
– Pone Jovaiša, esate minėjęs, kad nevengtumėte atsakomybės dėl etatinio darbo užmokesčio įvedimo apmokėjimo. Gal dabar būtų pats laikas ją prisiimti ir imtis vadovauti Švietimo ir mokslo ministerijai?
E. Jovaiša: Klausimas – labai sudėtingas. Aš niekad nevengiau tos atsakomybės ir nevengsiu, bet Seimo Švietimo ir mokslo komiteto vieta yra be galo svarbi.
Per 2 m. įsitikinau, kad tinkamai žiūrint ir darant parlamentinę kontrolę galima daug ką padaryti. O dėl etatinio apmokėjimo, aš ir toliau lieku įsitikinęs, kad Lietuvai jis reikalingas ir Lietuvai jis yra gana geras. Taip pat esu įsitikinęs, kad kiekvieną sistemą reikia taisyti, nes nėra idealių sistemų. Ir mes tą darome. Manau, kad šis streikas, kuris dabar pratrūko ir trunka beveik visą mėnesį...
– Daugiau negu mėnesį.
E. Jovaiša: Manau, kad jis yra tas ženklas, kurį mes matėme, ir matėme, ką reikės taisyti, bet vis dėlto jis procesus paspartina.
– Kai birželio mėnesį Seime buvo priiminėjamas tas apmokėjimą įvedantis įstatymas, jūs kalbėjote, kad įstatymas nebuvo rengtas paskubomis ir kad projektas buvo daug kartų išdiskutuotas. Vis dėlto streikas, matyt, rodo, kad tų diskusijų reikėjo daugiau. Kokias šiandien matote taisytinas vietas?
E. Jovaiša: Pirmiausia tai yra poįstatyminiai aktai ir pati metodika, kaip įvedamas tas etatinis apmokėjimas.
– Ar jūs turite galvoje metodiką, kaip jis įvedamas, tai yra skaičiuokles ar dalykus, už ką ir kaip turėtų būti mokama? Nes dabar yra didžiausias ginčas dėl to, kad vis dėlto daugiausia turėtų būti mokytojui už mokymą mokama, o ne už laiką po pamokų, kad ir koks svarbus ir turiningas jis bebūtų.
– E. Jovaiša: Jūsų pastaba labai teisinga ir esminė. Tą mačiau ir važinėdamas po Lietuvą. Man atrodė, kad ta „trečioji kišenė“, tai yra darbas bendruomenėje, yra tas saugiklis, kuris gali išsaugoti mažesnes mokyklas ir jose dirbančius mokytoju. Man atrodo, kad šita „trečioji kišenė“ yra paranki tiems mokytojams, kurie pagal savo ugdymo turinį sunkiau gali susidaryti vieną etatą.
– Kitaip tariant, mažose mokyklose?
E. Jovaiša: Ne tik tai – ir vidutinėse mokyklose: jeigu, tarkime, yra viena ugdomoji klasė arba tenka dvi ugdomosios klasės, jie negali susidaryti etato, tada reikia pridėti iš tos „trečios kišenės“, kad jie artėtų prie etatinio apmokėjimo, nes etatinio mokytojų apmokėjimo vienas iš gerų dalykų, kurio buvo siekiama ir kuris yra siektinas toliau, kad kuo daugiau Lietuvos mokytojų turėtų visą etatą.
– Bet, pone Jovaiša, mokytojai negali turėti viso etato, jeigu jų yra per daug, jeigu jų yra per daug 6 tūkst., kaip kalbėjo atleistoji švietimo ir mokslo ministrė. Koks yra Jūsų požiūris? Ar iš tiesų reikia ieškoti būdų optimizuoti mokyklų tinklą? Juk turbūt sutiksite, kad mokėti mokytojams, jeigu jų tikrai yra per daug, nėra labai optimalu.
E. Jovaiša: Tai visada yra negerai mokėti, jeigu žmogaus nereikia šitame darbe. Aš niekada nepasakysiu, kad Lietuvoje mokytojų yra per daug. Aš pasakysiu, kad galbūt mokytojai nėra taip susigrupavę ir taip susidėlioję, kaip jie turėtų būti susidėlioję. Turiu omenyje, kad mokytojų reikia visada daugiau.
– Kodėl mokytojų reikia daugiau, negu jų reikėtų tam tikram kiekiui vaikų?
E. Jovaiša: Pavyzdžiui, mes dabar norime vaikus, turinčius negalią, integruoti į klases, šita kryptis jau yra įstatymiškai įtvirtinta, bet, norint ją įgyvendinti, vis dėlto reikia ne vieno mokytojo, reikia netgi mokytojo padėjėjo arba antrojo mokytojo.
– Tam reikia ir pritaikyti mokyklas, kad vaikas galėtų patekti į antrą aukštą.
E. Jovaiša: Ir kad vaikas galėtų patekti. Yra daugybė vietų, kur ne vienas mokytojas prie to paties dalyko turi būti priskiriamas, taip kad ar mokytojų iš tikrųjų per daug, turi išspręsti pats gyvenimas ir geresnio mokymo siekis. O kalbant apie tai, kaip tą padaryti, turbūt niekam nebus labai patrauklu, jeigu aš pasakysiu, kad reikia taikyti atestacijas, reikia žiūrėti, kad kvalifikacija kiltų, kad mokytojas surinktų reikiamą taškų skaičių, kad pereitų į kitą kategoriją, kur būtų kitas užmokestis.
– Jūs kalbate: „nebūtų, jeigu“. Bet kaip jūs manote, ar to nereikėtų, jeigu mes kalbėtume apie tai, ar kam nors iš tiesų rūpi vaikai? Nes dabar, Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, kaimo vaikui iš kaimo mokyklos pasivyti Vilniaus mokyklos vaiko pasiekimus reikia 2 m. – tiek, kiek dar tęsis Jūsų ši kadencija Seime.
E. Jovaiša: Geras palyginimas. Tai gal per tuos 2 m. ir padarysime, kad jie šiek tiek aukščiau kilstelėtų prie miesto gyventojų. Vis tik negaliu suprasti tokio kategoriško teigimo. Pasižiūrėkime į mokinių olimpiadas, kurios nuolat vyksta. Ką tik nuskambėjo istorijos olimpiada. Ten Kauną, Vilnių, Klaipėdą vargiai rasite – yra vaikai iš paprastų miestelių.
– Pone Jovaiša, kiek vaikų dalyvauja olimpiadose ir kiek vaikų baigia mokyklas ir norėtų, bet neįstoja į jokią mokyklą, kurioje jam suteiktų aukštąjį išsilavinimą ir kartu geresnio gyvenimo perspektyvą?
E. Jovaiša: Galima ir taip lyginti, bet vis dėlto aš nemanau, kad mūsų mokyklose mokymas yra toks tragiškas.
– Beje, kalbant apie neįgalių vaikų integravimą, turbūt klausimas nėra tiktai mokytojų, tam reikia ir asistentų problemą išspręsti, nes mokytojas turbūt negalės atlikti visko, ką turėtų padaryti asistentas. Bet grįžkime prie streikų. Nestreikuojančios profesinės sąjungos sako, kad streikuos, jeigu mokyklos bus uždaromos.
Tai koks yra kelias: ar uždaryti dalį mokyklų, nes dabar visi, įskaitant ir laikinai ministerijai vadovaujantį Roką Masiulį, kalba, kad reikia ieškoti vidinių resursų. Jeigu kas nors perskaitytų Valstybės kontrolės ataskaitas, ieškodamas vidinių resursų mokytojų atlyginimams, atrastų, kad maždaug pusė pinigų išleidžiami tikrai ne mokytojams, o visoms kitoms ūkinėms reikmėms. Taigi resursų tikrai yra, tik klausimas, kaip juos paskirstyti protingai ir vėlgi galvojant apie vaikų ateitį.
E. Jovaiša: Labai teisingai, bet čia labai sudėtingas dalykas. Juk mokyklos steigėja ir geriausiai žinanti visus reikalus vis tik yra savivaldybė. Mes nuo to niekur nepabėgsime. O ministerija tik duoda pagrindinius tinklo sutvarkymo principus, pavyzdžiui, nurodo, koks turi būti klasės komplektas arba krepšelis. Dabar yra padaryta tokių, sakyčiau, visai gerų veiksmų – pavyzdžiui, nurodyta, kad klasės komplekto minimumas turi būti nuo 8 iki 11 mokinių.
Tada kitas – nuo 12 iki 20, tada nuo 21 iki 31, o nuo 31 mokinio klasė jau skyla į 15 ir 16. Man atrodo, sukurta gana lanksti sistema, kad vadovai galėtų pasinaudoti šia, pavadinčiau, kokybine privilegija, juk dabar jiems nebereikia už rankos griebti vaiko kaip tada, kai kiekvienas vaikas reiškė pinigus. Dabar tame intervale nuo 21 iki 30 nėra skirtumo, ar turėsi 20, ar 23, ar 29 mokinius, lėšų gausi tiek pat.
– Bet dabar vis tiek turime situaciją, kai kiekvienas savivaldybės politikas prieš rinkimu sakys: „Mes išsaugosime jums mokyklą“, ir jos neuždarys, net jeigu ją iš tikrųjų reikia uždaryti.
E. Jovaiša: Taip, ir nė vienas to nedarys, o gyvenimas daro savo.
– Bet tada kas turėtų tai padaryti?
E. Jovaiša: Visų pirma tą turėtų padaryti steigėjas.
– Bet jūs sakote, kad nė viena savivaldybė to nedarys.
E. Jovaiša: Kol kas jie iš tikrųjų to nedarys, nes artėja rinkimai ir jie nenori būti nepopuliarūs. Vis tik reikia nepamiršti, kad centrinė valdžia nėra visagalė. Lietuvos Konstitucijoje yra įtvirtinta savivalda, todėl taip brutaliai kištis į tinklo sudarymą mes negalime, išskyrus tam tikrus bendruosius nustatymus ir bendruosius reikalavimus.
Mano galva, kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau jį reikia tąsyti iš tos „lovelės“ – tai mokytojas turi ateiti arčiau vaiko. Bet kai prasideda dalykai, kai jis eina į 5-ą, 8-ą, 9-ą ar 10-ą klasę, jį reikia vežti ir kuo greičiau. Ir tėveliai tą patys daro. Jei savivaldybė nepajėgia suprasti, kad vaikas turi mokytis, jie patys veža kitur.
– Bet, pone pirmininke, ne visi tėveliai turi lėšų ir ne visi tėveliai gali nuvežti vaiką į geresnę mokyklą.
E. Jovaiša: Todėl mes ir padarėme programą didesnių pavėžėjimo automobilių ir padarėme, kad jų būtų daugiau. Šių automobilių pirkimui išleista beveik 200 000 eurų. Žodžiu, mes skatiname pavėžėjimą. Svarbus vienas principas: 1–4 klasės – arčiau tėvų, o 5 iki 8 vaikas turi važiuoti ten, kur jis gali gerai mokytis, kur yra chemijos laboratorijos ir kiti dalykai.
– Jei gerai suprantu iš to, ką jūs kalbate, tai vis dėlto kol kas tai bus palikta tėvų sąnaudoms ir norui, o ne savivaldybės?
E. Jovaiša: Mes nepaliekame nei tam norui, nei kitam norui.
– Tai tada kaip tą ketinama pakeisti?
E. Jovaiša: Čia bendras sutarimas turėtų būti ir pačios savivaldybės noras ir reikalas.
– Bet jūs sakėte, kad kol kas jo nėra?
E. Jovaiša: Yra truputėlį ne taip. Yra gausybė savivaldybių, kuriose tinklas jau dabar sutvarkytas. Nėra taip, kad savivaldybės nesirūpina ir nežiūri, daugybėje savivaldybių tai sutvarkyta. Kai tinklas nesutvarkytas, tose savivaldybėse ir yra didelės problemos dėl etatinio mokėjimo įvedimo.
– Būtent. Ir dėl to mes turime streikuojančius mokytojus, kurie nori reformų, nori reformų ir nori reformų vardan vaikų.
E. Jovaiša: Ir čia matome vieną iš tokių elementų, kad atsakomybė už tai, kas vyksta, yra ne tik centrinės valdžios, bet ir vietinės valdžios.
