Man artimi dabartinės rusų rašytojos, nelabai mėgstamos šiandieninės Rusijos valdžios, A.Latyninos žodžiai apie A.Solženicyną: „Tiems, kurie rankose (sovietiniais laikais. – Aut.) nelaikė savilaidoje ar kitoje šalyje išleisto A.Solženicyno knygos tomo, nedrebėjo iš nekantrumo atsiversdami pirmą knygos puslapį, negaudė rašytojo kalbų per „Laisvės“ radiją ar BBC ir užgniaužę kvapą neklausė ištraukų iš „Archipelago“, sunku emociškai suprasti, ką reiškė amžininkams žmogus, kuris ryžosi mesti iššūkį Leviatanui ir jį nugalėjo. Bet tam ir duotos smegenys, kad žinias gautum ne tik iš asmeninės patirties.“
Citata – iš solidžios šiais metais išleistos biografinės knygos „Solženicynas“, kurią parašė L.Saraskina.
Mano asmeninė pažintis su A.Solženicyno kūryba prasidėjo moksleivio metais, fizinio lavinimo mokytojui pasiūlius perskaityti kūrinį „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, tuo metu jau išverstą į lietuvių kalbą. Mokytojas papasakojo ir apie rašytojo asmenybę. Dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui sovietinės kariuomenės kapitonas pateko į stalinistinį represijų tinklą ir buvo įkalintas sovietinių konclagerių sistemoje, vadinamoje gulagu.
Skaitydamas galvojau ne tiek apie tai, kas vaizduojama, ką iš dalies žinojau iš savo mamos, bet apie rašytoją, pasiryžusį praplėšti tylėjimo ir baimės skraistę, nesusitaikyti su „likimu“.
Vėliau, būdamas studentas, tapau A.Solženicyno, jau Nobelio premijos laureato, KGB jėga išvežto iš tėvynės į Vakarų Vokietiją, knygų „paštininku“ Vilniuje. Fotografuotas rašytojo knygas gaudavau iš Paberžėje klebonaujančio legendinio Tėvo Stanislovo. Skaityti, ne tik man, kaip A.Latynina sako, tekdavo iki paryčių.
A.Solženicyno kūryba buvo ne tik stalinizmo sistemos sukurto žmonių kančių kontinento pažinimas, bet ir visuomeninio auklėjimo mokykla, verčianti galvoti ir apie savo vaidmenį visuomenėje.
Negyvenk mele. Netikėk sovietų valdžia ir nebijok. Nuostatos, kurios ne kiekvienam ano meto žmogui ir įvykdomos, net retkarčiais prisimenamos ugdė asmenybę.
Lietuva sovietmečiu neturėjo tokio masto nacionalinio moralinio autoriteto. Lietuvos partizaninio judėjimo vadai buvo žinomi tik nedaugeliui. Disidentai buvo suvokiami kaip tėvynės, laisvos Lietuvos labui pasiaukojantys asmenys, bet jų pogrindinė kūryba nebuvo nei plačiai žinoma, nei aptarinėjama.
Pas mus nebuvo talentingo prozininko, pasiryžusio pavaizduoti, kaip A.Solženicyno įvardytas „Raudonasis ratas“ pervažiavo Lietuvos istoriją ir žmonių likimus. Net garsusis poeto T.Venclovos laiškas ano meto valdžiai dėl techninių priežasčių tapo „riboto naudojimo“. Skaičiau jį sumaigytą ir vos įskaitomą.
Nevaldiškas A.Solženicyno vertinimas Lietuvoje (man žinomoje aplinkoje) nebuvo vienodas, girdėjau nuomonių, kad jo kūriniai meniniu požiūriu nėra verti Nobelio premijos, tačiau visi pripažino asmenybės jėgą ir niekas nesakė, jog tai esąs rusų reikalas, todėl nereikia jam tiek daug dėmesio. A.Solženicynas sakė tiesą apie komunistinę sistemą ir griovė ją, o visa kita buvo antraeiliai klausimai.
Prisimenant „Veršiuko, kuris galynėjosi su ąžuolu“ istoriją tuo jubiliejinį paminėjimą galima ir pabaigti. Bet A.Solženicynas nėra tik komunizmo sistemos demaskuotojas ir griovėjas. Jis yra Rusijos patriotas. Tiktai kokios Rusijos?
Aiškaus atsakymo į šį klausimą nėra. Vieniems atrodo, kad A.Solženicynas yra už demokratinę, vidurio kelio tarp kitų valstybių ieškančią Rusiją, kiti rašytoją kaltina primityviu nacionalizmu ar net šovinizmu. Galbūt dėl to, nenorint gadinti didingos asmenybės įvaizdžio, Lietuvos žiniasklaidoje A.Solženicyno veikla prisimenama iki jo grįžimo į tėvynę. Paskutinis gyvenimo etapas nutylimas.
Rašytojo grįžimas į Rusiją (1994 m.) pačių rusų buvo sutiktas dvejopai. Vieniems, daugiausia provincijos žmonėms, jis buvo pranašas, naujas šalies vienytojas, kitiems, labiau Maskvoje, – žmogus, atitrūkęs nuo tikrovės ir nevisiškai adekvačiai suvokiantis, kas iš tikrųjų Rusijoje vyksta.
Prieštaringam vertinimui pasitarnavo ir rašytojo pozicija. Paskutinį gyvenimo etapą A.Solženicynas pradėjo aštria esamos padėties šalyje kritika ir iki B.Jelcino vadovavimo pabaigos nepasakė nė vieno gero žodžio nei apie prezidentą, nei apie jo aplinką ar juo labiau politiką.
Pasipiktinimą tuo, kas vyksta, A.Solženicynas sudėjo į knygą „Rusija griuvėsiuose“ (1998 m.), Lietuvos piliečiams vertėtų ją perskaityti.
Bet didžiausią šurmulį visuomenėje, daugiausia tarp buvusių disidentų, sukėlė A.Solženicyno atsisakymas priimti aukščiausią Rusijos valstybinį apdovanojimą, pareiškiant: „Iš aukščiausios valdžios, atvedusios Rusiją iki pražūtingos padėties, priimti jo negaliu – ne ta situacija šalyje.“
Didžiojo disidento šalininkai šį žingsnį aiškino rašytojo pozicijos valdžios atžvilgiu nuo gulago laikų nuoseklumu ir pateisino. Tuo disidento iš didžiosios raidės epopėja galėjo ir baigtis.
Tačiau Solženicynas nebūtų Solženicynas, jei nekeltų bangų. 1997 m. jis mielai priėmė aukštą valstybinį apdovanojimą iš V.Putino rankų, sukeldamas net sekėjų erzelį, bendravo su prezidentu privačioje namų aplinkoje, o vėlesniuose komentaruose iš nuostabos akis išplėtusiems inteligentams aiškino, kad jo asmenyje mato naują valstybės lyderį, atgaivintoją, reformatorių, prilyginamą P.Stolypinui. Buvęs kagėbistas apsikabino su buvusia auka – taip komentavo pati Rusijos žiniasklaida.
Ar tai istorijos ironija, ar tik pranašams ir beveik šventiesiems suprantamas poelgis? Nežinau. Kad ir kaip būtų, mano akyse A.Solženicynas nesumenkėjo.
