Jau pusę metų T.Dapkus yra pradingęs iš viešosios erdvės ir atsitraukęs nuo žurnalistinio darbą. O dabar jis užsimena renkantis medžiagą ir svarsto išleisti knygą, kurioje atskleistų intriguojančius faktus apie politikos užkulisius.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir T.Dapkaus pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Jau pusmetį jūsų visiškai nebėra viešoje erdvėje. Turbūt ne vienam kyla klausimas, ką dabar veikia T.Dapkus?
– Kadangi manęs buvo labai daug, to dėmesio buvo nestokojama net ir iš aukščiausių politinių sluoksnių, pačios prezidentės, truputį reikia duoti žmonėms pailsėti nuo savęs. O rimtai kalbant, per skandalo pradžią, kuris prasidėjo gegužės mėnesį ar truputį anksčiau, nebegalėjau tęsti laidų, kurios buvo susijusios su svarbiausiais įvykiais, nes pats tapau bene svarbiausio įvykio dalimi.
Toks laikotarpis buvo, jis buvo ir labai sudėtingas, bet ir įdomus. Jeigu galėčiau spręsti, ar atsisakyti savo gyvenime, ar ne, aš jo neatsisakyčiau. Jis labai daug atskleidžia, parodo ir yra ganėtinai įdomus.
– Ką jums asmeniškai atskleidė?
– Tuo metu yra tam tikro streso, įtampos ir daug dėmesio. Kai tu nesi nei politinė organizacija, nei kažkas kitas, o esi vienas ir vienas turi atsišaudyti į politikų, represinio aparato puolimą, tai užima laiko, energijos. Kita vertus, tu įgyji neįkainojamą patirtį tam tikra prasme dalyvauti tokiose politinėse ar policinėse akcijose.
– Po Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo ir dalies VSD pažymų paviešinimo jūsų pavardė buvo pradėta linksniuoti kaip tarpininko tarp verslininkų ir politikų, darančio įtaką įvairiems procesams valstybėje. Po to jūs pasitraukėte ir sustabdėte savo žurnalistinę veiklą.
– Galima net pasakyti chronologiškai truputį anksčiau. Jūs minite atsaką į tai, ką paskelbė dienraštis „Lietuvos rytas“ – slaptą Eligijaus Masiulio ir prezidentės Dalios Grybauskaitės susirašinėjimą. Viename tų laiškų prezidentė mini mane ir ji sako, kad E.Masiulis turi kreiptis į verslą, kuriam priklauso televizija, kurioje dirbau, kad mane patrauktų nuo generalinio prokuroro skyrimo temos.
Išvadino skaliku. Kai ši informacija pasirodė, tai šiek tiek į keblią situaciją pastatė prezidentę ir visą jos naratyvą apie kovą su oligarchais, jos buvimą aukščiau visko, nesivėlimą į politinius procesus. Na ir apie jos požiūrį į žiniasklaidą.
Turbūt siekiant prezidentę išvesti iš tos keblios padėties, dėl ko net 10 punktų nukrito jos reitingas, ką ir dabar kalba sociologai, tai buvo atsakymas iš prezidentės ir jos aplinkos, specialiųjų tarnybų į šitą laišką – skandalu užgoš skandalą. Sakyčiau, pati pradžia yra čia.
– Prezidentės laiškų E.Masiuliui, kur jūs buvote pavadintas skaliku, skandalas turėjo didžiulį atgarsį visuomenėje. Sociologinės apklausos akivaizdžiai rodo, kad buvo sureaguota, bet dabar viskas tylu ir ramu.
– Tos istorijos tikslas turbūt buvo, kad ta tema būtų užgesinta. Vėlgi, tie parlamentiniai tyrimai niekada nėra objektyvūs, nes juos veda politikai. Priklauso, kurie politikai yra daugumoje – komisijoje, komitete ar parlamente – ir nuo to atitinkamai vairuojama kryptis.
Buvo sudaryta nauja komisija, kuriai vadovauja Agnė Širinskienė, kuri žadėjo atsakyti į klausimus, kurie iškilo ir buvo nuslėpti to tyrimo metu. Kol kas ta komisija kažkokių darbų nepradėjo, gal yra kokie nors politiniai susitarimai, labai dažnai būna tiesiog išrikiuojamos kariuomenės iš abiejų pusių, bet nepradedama šaudyti.
Karas, kaip sakė prezidentė – nuo jo pralaimi visi. Pažiūrėsim, ką ta komisija darys ar nedarys, gal tai tiesiog pastatyta kariuomenė prieš tam tikrą pusę, jie vienas kito neliečia, bet galbūt tirs, kažkokios kitos kliūtys. Tų atsakymų nėra daugybėje klausimų, kurie buvo keliami.
Bet vėlgi, prezidentė yra vienas aspektas. Kitas aspektas yra mano ilgalaikiai santykiai su VSD aukštais pareigūnais. Dar 2006 m. aš dariau labai daug laidų, dirbdamas radijuje, apie tai, kas vyksta VSD, buvo parlamentiniai tyrimai. Tie žmonės dabar yra grįžę į pareigas ir gal irgi turėjo tam tikrų sąskaitų. Tik jie jų nebūtų galėję išpildyti, jeigu nebūtų susidariusios politinės aplinkybės.
– Ar per visą laikotarpį pats sulaukėte raginimų, o gal grasinimų iš politinių sluoksnių, specialiųjų tarnybų, verslo?
– Žurnalisto darbe grasinimų būna labai dažnai. Yra keli keliai žurnalistikoje. Vienas kelias yra radikalus – glaustis prie valdžios, stengtis pataikauti valdžiai, ypač aukščiausiai valdžiai. Galima nusipelnyti ordiną už tai.
Kitas kelias yra neutraliai stebėti procesus arba imtis ir nepatogių temų. Kai imiesi nepatogių temų, o ypač nepatogių faktų – nepatogius faktus, kaip žinome, gali įveikti tik melas – labai dažnai gali gauti atgal stipriai, ypač, jei tai temos, kurių negalima liesti.
Lietuvoje yra daug temų, kurių negalima liesti – slaptųjų tarnybų savivalė, aukščiausių šalies politikų veikla. Yra temų, kurių nepriimtina liesti. Jeigu jas lieti, turi būti pasiruošęs kartais gauti stipriai atgal.
– Nesijaučiate, kad šioje situacijoje buvote paliktas ant ledo?
– Yra turbūt ar buvo noro tai padaryti, tiesiog sukoncentruoti viską į mane.
– Netgi ir ginantis, suprantu, kad pats tai turite daryti. Prieš pusmetį esate minėjęs, kad dėl reputacijos, šmeižimo kreipsitės į atitinkamas institucijas. Padarėte tai?
– Čia yra įdomi situacija. Kai valstybės institucijos, pavyzdžiui, VSD puola tokį, kaip mane, jie tai daro už mokesčių mokėtojų pinigus. O ginti savo teises jau reikia už savo asmeninius pinigus. Tai yra brangus procesas.
Dabar yra daug įvairių fizinių ir juridinių asmenų, kurie tame skandale, kaip jie teigia, yra nukentėję, padavę į teismus. Susiformuos tam tikra praktika ir aš tikrai neabejotinai irgi prisijungsiu prie teisminių procesų prieš tuos, kurie užsiėmė šmeižtu.
Bet aš tą darysiu individualiai. Kodėl to nedarau su kitais – daug skirtingų žmonių yra padavę. Kadangi kiekvieno asmens situacija yra kitokia. Galbūt yra tam tikrų panašumų, žmogaus teisių pažeidimų, bet aš tą norėčiau daryti ir darysiu individualiai. Vėlgi, čia teisinės taktikos dalykai, kada tą daryti geriau, galbūt išlaukti tam tikrų politinių pasikeitimų ir panašiai.
– Tai, kas įvyko jums – būkime teisingi, tai sukompromitavo jūsų, kaip žurnalisto, vardą. Jūsų informacijos šaltiniai, kuriuos turėjote, buvo atskleisti. Dabar įgauti pasitikėjimą iš naujo jums turėtų būti labai sudėtinga.
– 73 proc. gyventojų nežinojo, kaip vertinti šitą skandalą. O likusi dalis maždaug per pusę palaikė mane ir kitą pusę. Man vienas sociologas gimtadienio proga padovanojo tokią apklausą. Kalbant apie kitus dalykus, žinoma, tikslas ir buvo kenkti kaip žurnalistui. Šaltinių atskleidimas ir buvo bandymas izoliuoti.
– Garsioji skaliko pravardė jums prilipo?
– Pradžioje žmonės juokavo tuo klausimu, taip pat ir kolegos iš užsienio. Tame kontekste, kuriame parašė prezidentė, aš nelaikau kokiu nors, kaip bandoma sakyti, reputacijos sugriovimu. Man kaip tik tai yra didelė garbė, kad prezidentė pati rūpinasi, kad aš nesidomėčiau generalinio prokuroro ar kelių kandidatų skyrimu.
Tai yra didelė garbė, nes prezidentė šiaip nesirūpina bet kuo. Mane tiesiog bandė klijuoti prie bet kurios buvusios istorijos – buvusių darbdavių ar dar kažko. Bet realiai tai buvo tik noras užpilti purvo ir kažkaip save pateisinti.
Buvo bandoma ir daryti daug įvairių spaudimų ir panašių dalykų, bet aš tai priėmiau kaip tam tikrą iššūkį ir atsaką. Aš juk žinau, kokia buvo situacija. Nematau tame kažkokio liūdesio, kad taip įvyko. Priešingai, tai yra įdomu. Šiame valstybės etape akivaizdu, kad Lietuvoje aukščiausiems politikams, jeigu jiems iškyla kokia reputacinė ar teisinė grėsmė, įstatymai negalioja.
Būna valstybių etapuose skirtingi etapai. Pradžioje po nepriklausomybės turėjome tam tikrą mafijos siautėjimą, po to reketą. Po to dar kažkas vyko. Dabar buvo toks periodas. Valstybė, tikiuosi, subręs, ir teisinė valstybė subręs. Tai yra tiesiog toks periodas ir toks atsakymas. Ilgalaike prasme, kai nurims emocijos, interesai, manau, tuos dalykus bus galima daug plačiau aptarti.
– Politikai su jumis vis dar noriai bendrauja?
– Politikai yra tie žmonės, kurie yra geriausiai informuoti ir geriausiai žino, kokia yra situacija. Jie į visą šitą istoriją visada žiūrėjo gerai informuotai, labai ramiai.
– O verslininkai, „MG Baltic“ atstovai, su kuriais dirbote?
– Jie turi savo istorijas, procesus ir panašiai.
– Kontaktą su jais dar palaikote?
– Aš kalbėjausi su buvusiu savo viršininku, kai jie padavė į teismą, domėjausi, kaip teisiniai procesai vyksta. Taip, yra šiokių tokių kontaktų. Aš taip pat kalbėjau ir su buvusiu Seimo kontrolieriumi Raimondu Šukiu, kuris yra padavęs skundą, apšmeižtas lygioje vietoje, žmogus neteko pareigų ir jis kreipėsi į teismą.
Žinoma, su kai kuriais žmonėmis, kurie figūravo pažymoje, ne su visais, aš kalbėjausi apie tai, kokių jie teisinių veiksmų imasi. Vis tiek tai yra įdomu žiūrėti, kokia praktika – vienų skundus priima, kitų nepriima ir panašiai.
– Jūs buvote darbuotojas, jūsų darbdaviai buvo tie asmenys, kurie dabar figūruoja politinės korupcijos byloje, VSD pažymose. Jie galėjo jus apginti, pasirūpinti jūsų gynyba. Jūs kalbėjote apie tai, kad jeigu kažkaip bandysite ginti savo reputaciją, tai darysite individualiai.
– Nuo to, kad VSD parašo, kad aš esu vienas iš stambaus verslo koncerno vadovų, aš vadovu netampu. Buvo speciali akcija, nukreipta prieš mane iš dalies, būtent VSD pažyma. Nes daug žmonių painioja įvairius dalykus. Vyksta politinės korupcijos byla, vyko VSD akcija, vyksta dar kažkokie procesai. Reikia tuos dalykus labai aiškiai atskirti.
– Jeigu tikėtume tuo, ką Dailius Dargis rašo savo atnaujintoje knygoje, jūs turėjote artimą kontaktą ir dirbote labai įdomiems vyrukams.
– Skaičiau šiek tiek jo knygą, jis susisteminęs tam tikras medžiagas. Taip, įdomu ją paskaityti. Bet aš nesiruošiu aiškintis už kažkokius savo buvusius darbdavius. Manau, kad ir jie galėtų labai aiškiai apsiginti nuo to, kuo galbūt juos kaltino.
Bet tai jų pareiga ir jų teisė, aš kalbu už save. Mano atsakymas labai paprastas: aš niekur neperžengiau jokių ribų.
– Kaip žurnalistas irgi ne?
– Aš neperžengiau jokių ribų, yra įvairūs metodai, kaip galima aiškintis dalykus, klausinėti. Privatūs pokalbiai ir privatūs dalykai, kurie yra paviešinami po 12 metų, ištraukus iš konteksto, suradus kažkokį negražų posakį apie kažką, siekiant supykdyti žmones ir panašiai, tai yra visiška elementari manipuliacija.
Problema yra tai, kad niekas nesigilino į atskirus epizodus, daug kas žiūrėjo į masiškumą. Jie bandė padaryti per masiškumą, daug įvairių epizodų prirašo, bet jeigu paimi kiekvieną epizodą atskirai, jis subliūkšta. Kur tu spėsi už 12 metų kiekvieną dalyką išaiškinti su kontekstu.
– Kaip jūs tokiu atveju pats suvokiate žiniasklaidą – ką gali ir ko negali žurnalistas? Kur yra ribos, kiek žurnalistas gali artimai susieiti su politiku ar verslininku?
– Aš negalėčiau rasti kokio nors vieno pavyzdžio, per kurį galėčiau kažką pasakyti. Ką reiškia suartėti su verslininkais. Jeigu įdeda pokalbį su tavo vadovu, tai koks čia suartėjimas.
– O su politikais?
– Kad manęs ir nekaltino, kad esu su kažkuo suartėjęs, jie tik surašo, kad domėjosi tuo, rašė apie tą. Akivaizdu, kad jeigu rašai apie socialdemokratus, paklausi, ką konservatoriai turi. Arba jeigu rašai apie konservatorius, tai ką liberalai turi.
Sudėtos kažkokios citatos apie pokalbius su politikais, vienus politikus su kitais – tai kas čia tokio? Taip ir reikia daryti, surinkti informaciją, o ne laukti informacijos. Yra žmonių, kurie galbūt laukia, kad jiems kažkas suformuos nuomonę. Nemanau, kad tai yra teisinga.
– Ką jūs dabar veikiate?
– Aš dabar irgi, kaip jūsų minėtas D.Dargis, sisteminu informaciją, kurią turiu. Irgi planuoju viena ar kita forma paskelbti tam tikros dokumentikos ir istorijos.
– Mes kalbame apie knygą?
– Kažkas tokio.
– Kas toje knygoje bus?
– Tai atskleistų labai daug Lietuvos politikos užkulisių. Pasakytų daug atsakymų į tai, kas vyko per paskutinius 10 metų.
– O pasekmes, kurias galėtų sukelti ta knyga, jau numatėte?
– Aš niekada nebijau pasekmių ir nežiūriu į priekį ta prasme. Viską reikia daryti teisiškai, tvarkingai ir etiškai. Pas mus atsirado labai daug žmonių su totalitariniu mąstymu. Aš manau, kad žmonės gali turėti nuomonę – vieną, kitą, faktų vertinimus.
Neturi būti viena nuomonė. Dabar formuojasi tam tikra tendencija, kad nesvarbu, jog yra daug kanalų, per kuriuos gali gauti informaciją, bet norima, kad per tuos kanalus būtų viena informacija. Jų yra tarsi daug, bet turinys yra vienas. Tai yra blogai. Tai nususina viešąją erdvę. Turi būti daug nuomonių, atsakymų – kritiškų, aštrių.
Galima kritikuoti, pulti, daryti viską, ką leidžia įstatymas ir etika. Ir aš tą visą laiką dariau. Jeigu pažiūrėsite pažymą, daug rašoma apie mane, mano pasisakymus, bet niekur nėra kalbama apie kažkokias laidas, kurios būtų organizuotos.
Kad rinko, domėjosi. Na, jeigu VSD neturi suvokimo apie laisvą žodį, galbūt normalu. Bet suvokimo specialiosios tarnybos dažnai neturi. Arba nelinkę turėti. Bet tą turėtų turėti ir politikai, ir teisininkai, ir žurnalistai.
– Ar toje knygoje išvysime konkrečias politikų pavardes?
– Tai žinoma. Be pavardžių rašyti nėra prasminga ir įdomu.
– Jūs pasiruošęs teisminiams ginčams po to?
– Aš esu per savo karjerą turėjęs gana nemažai įvairių bylų ir visas jas laimėjęs.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
