Susitikimo vieta – Vilkpėdė. Štai kas joje susiejo krepšinio trenerį ir karikatūristą Atlapa Advento širdis: ligoniams reikia to, apie ką net nepagalvojama

Senatvė, neišgydomos ligos, jėgų stygius žmones atlydi ir į Vilniuje esančią „Vilkpėdės“ slaugos bei palaikomojo ligoninę. Dažnas jų ten nusigręžia į sieną ir pasiduoda vienatvei, nieko neprisileisdami artyn. Kiti, atvirkščiai, ieško bendrystės žinodami, kad namo dar ilgai negrįš. Treti čia patenka persmelkti skurdo, šalčio ir vienišumo, – neturėdami nei artimųjų, nei draugų.

Vis dėlto net ir čia netrūksta ir ypatingų istorijų. Vilkpėdė – tai vieta, kur jie susitiko: dailininkas, siuvėja, krepšinio treneris ir karo veteranas.

Kiekvienas „Vilkpėdės“ slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje esantis žmogus gali papasakoti savo gyvenimo istoriją. Jis nešiojasi savo praeitį, – telentus, kuriais buvo apdovanoti, bet dabar nebegali naudotis. Įpročius, kurių neįstengia, o gal – nesistengia numarinti. Būdo bruožus – taip pat.

„Nebuvo paprasta įprasti“ – patikino 82 metų Romas Palčiauskas. Jis yra dailininkas, ir dar ne bet koks, o karikatūristas. Todėl ir pokalbis su juo, sėdinčiu „ant lagaminų“ – išbuvusiu skirtą laiką „Vilkpėdėje“ bei pasirengusiu išvažiuot namo, prasidėjo nuo eskizo komiksų serialui.

„Sunkiausia – pradžioje, nes patekau į šešiavietę palatą. Tai buvo rimtas išbandymas.

Vienas „mūsiškių“ kasnakt rūkydavo. Jis – vienakojis. Dieną išriedėdavo su vežimėliu prisidūminti į lauką, bet naktį tai darydavo tiesiog lovoje.

Kitas naktį šaukdavo, ir vis tą patį vardą. Kieno? Taip ir nepavyko atspėti, nes dieną jis nieko neprisimindavo.

Trečias ligoninis irgi buvo ne bet koks. Kai pasilenkiau norėdamas paklausti, ar ir jis jaučia naktimis tabako dūmų smarvę, jis ėmė klykti, išpūtęs akis, kad neičiau artyn. „Agresyvus psichas“, – taip jį pavadinau.

Ketvirtas bijojo šviesos. Uždegus ją, imdavo žviegti. Penktas buvo „kurčias muzikantas“. Jis nuolat klausydavosi kone visu garsu įjungto radijo, paguldęs jį stalčiuje. Kai neapsikęsdavome ir naktį imdavome burnoti, uždarydavo stalčių, bet trumpam.

Šeštas buvau aš, „kandidatas į psichus“. Tris paras vargino nemiga, bet vėliau apsipratau“, – štai taip visą tiesą išklojo Romas. Ir šyptelėjo.

Taip, yra ir nepagražinta slaugos ligoninių realybė. Ligos ir senatvė kartais nuneria daugybę metų augintą kultūringumo „skūrą“ ir žmogų paverčia instinktų valdomu kūnu. Tuomet nei slaugyti, nei būti greta nėra paprasta.

R.Palčauskas, progai pasitaikius, šešiavietę palatą iškeitė į trivietę. Ir taip įvykdė savo programą „maximum“.

Jis – lietuviškų komiksų pradininkas. Žmonės, kurie sovietmečiu šnarino žurnalo „Šluota“ puslapius, komiksuose sekė „Džeko ir Bobio“, „Fredo medinės kojos“ nuotykius, stebėjo „Širdis, peilis ir koltas“ serialą. Į „Šluotą“ R.Palčausko herojai sugrįžo 1992-aisiasi, tapę „Dūda ir Bruku“ ir gyvavo tiek pat laiko, kiek buvo leidžiamas žurnalas – iki 1994-ųjų.

Taigi vien „Šluotai“ dailininkas sukūrė apie 200 pieštų istorijų, kurias sūnus Simas šiemet padėjo suguldyti į komiksų albumą. Sukūręs du trumpametražinius filmukus „Au ir Miau“ bei „Oil Hopkins“, atsidūrė ir Lietuviškos animacijos ištakose. O dabar?

„Liga – bronchitas, o anksčiau ir nedidelis insultas išsunkė mano jėgas. Spalio pradžioje atvažiavau į Vilkpėdės ligoninę ir buvau tol, kol šiek tiek sustiprėjau.

Vienądien namie atsijungiau: aptemo akyse ir susmukau. Buvau nugabentas į ligoninę Antakalnyje, „paremontuotas“, „Vilkpėdėje“ teko pratęsti gydymą. Bet ar tvirčiau jaučiuosi? Nežinau, nuo ko tai priklauso. Būna, pasiimu ramentus ir vienas aplink ligoninę apsuku ratą. O būna, kad kojos nenori klausyti“, – kalbėjo R.Palčauskas.

O gal ligoninėje įmanoma ir įsimylėti? „O, kaip gi, – nusijuokė Romas. – Juk aš dailininkas. Jei tik slaugytoja graži, tai man ir patinka.

Bet jei rimtai, esu toks tipas, kad vos paslinkdamas ką nors turiu veikti, konstruoti. Štai, patobulinau alkūninius ramentus. Tai mano išradimas, ko gero, reikėtų patentuoti“, – tai sakydamas vyriškis prisitraukė ramentus.

„Su ramentais patogiau vaikščioti, bet kur juos dėti, kai reikia lipti laiptais? Reikia laisvos rankos. Todėl aš sugalvojau, kaip susegti juos abu į vieną“, – ir parodė, kaip tai veikia.

Janinai Bandalevič – 87-eri. Ši moteris geba pasidžiaugti kiekvienu jai skirtu žodžiu, kiekvienu krislu dėmesio. Bet ligoninėje jaučiasi nejaukiai.

„Medikai visada yra greta, viskas paduota, sutvarkyta. Tačiau yra barjerų, kuriuos man sunku peržengti. Man nesmagu, kad kiti turi manimi rūpintis ir kad jėgų stygius verčia prarasti savarankiškumą“, – kalbėjo moteris.

Namuose ji turėjo bičiulių, kaimynių – bendravimo buvo tiek, kiek reikėjo. Ligoninėje taip pat yra galimybių susibičiuliauti, tačiau šį poreikį apkarpė liga.

„Nebegaliu vaikščioti. Namuose gyvenau viena, pati savimi pasirūpinau. Man patiko vienai, džiaugiausi, kad niekam netrukdau. Tačiau kojos ėmė ir atsisakė paklusti, – pasiguodė Janina. – Reiktų operuoti klubo sąnarį, bet neįmanoma. Pasirodo, per skystas kraujas.

Kitą koją taip smarkiai sugniaužė skausmas, kad nebegalėjau jo iškęsti. Atsidūriau ligoninėje, gydytojai ją „aptvarkė“, o štai klubą tebeskauda... Sudilau ir susmukau. Tapau skausmo žmogumi. Ir nuotaika dėl jo subjursta, į apatija apima. Tik sukaupusi valios likučius, per jėgą išeinu kartais iš palatos pavaikščioti“.

Ji – vyriškų drabužių siuvėja profesionalė. Visą gyvenimą Vilniuje braižė, konstravo, kirpo, daigstė, siuvo pačius sudėtingiausius drabužius: paltus, kostiumus, švarkus.

„Pasiūdavau kartais ir suknelių, bet man toks darbas nelipo. Man patiko siūti didelius drabužius. Ilgai tą darbą dirbau. O štai dabar „atbukau“. Net skaityti nebegaliu, nebenoriu“, – atviravo J.Bandalevič.

„Kodėl aš čia?“ – klausimą atkartojo Vytrautas Dapkus. Jis – buvęs moterų krepšinio treneris, teisėjas, o šiuo metu – ir „kitoks“ pacientas Vilkpėdės ligoninėje. Jis neguli lovoje, bet invalido vežimėliu pasiekęs ramesnę vietą, skaito.

„Esu pravoslavas, ir man atrodo, kad esu čia reikalingas. Tai mano finišo tiesioji, – kartėlio V.Dapkaus balse netrūko. – Su vežimėliu ne daug kur žiemą galiu patekti, trukdo visokie laiptai. O ir nakvoti man tenka nakvynės namuose, kur viename kambaryje stovi 76 lovos.

Nesu vienišas, turiu draugų, kurių galiu paprašyti pagalbos. Turiu ir sūnų, ir butą, kurį jam palikau, bet visa tai ne Lietuvoje, Rusijoje.

Neimu pensijos – perduodu draugui, ir jis man viską superka. Mano skrandis triskart operuotas, tad mažai maisto tereikia“.

Šis žmogus išdėliojo ant stalo savo gyvenimo nuotrupas – tėvų pasitraukimą į Vokietiją 1944-aisiais, jo paties grįžimą į Lietuvą ir mokslus internate Trakuose. Studijas tuomečiame Kauno politechnikos institute, krepšinį ir tai, kaip ėmėsi mokslų ir trenerio darbo Rusijoje, Saratove.

Jis užsiminė ir apie tai, kad viena jo treniruotų sportininkių buvo pirmoji krepžininko Šarūno Marčiulionio žmona Kristina, ir apie tai, kokios jėgos jį atitraukė nuo šeimos ir vieną sugrąžino į Lietuvą.

„Tai – praeitis. Dabar net negyvenu, tik egzistuoju. Žinau, kad niekam naudos neatnešu, kad nieko nebegaliu sukurti. Esu ligoninėje – esu vienas iš tų, kuriam dar neatėjo laikas išeiti“, – pratarė V.Dapkus.

„Manęs vos „neapženijo“, – užklausus, ar vyrams pakanka slaugytojų dėmesio, nusijuokė Antanas Tylūnas. – Oi ne, ne čia. Buvau sužeistas ir gulėjau karo ligoninėje Baltarusijoje. Viena seselė nužiūrėjo, kad negeriu, nerūkau ir ėmė sukti galvą, kaip dukrą už manęs ištekinti. Vyrų po karo trūko. Tad vos išslydau – nenorėjau vesti, juk tada man tebuvo devyniolika“.

Dabar A.Tylūnui – 92 metai. Jo protas – skaidrus, tik ligos prilenkė prie žemės taip, kad judėti tapo nepaprasta.

„Nepasiėmiau į ligoninę medalių, – kartokai šyptelėjo Antanas. – Būdavo, gaunu ir gaunu jų kasmet. Tačiau čia tie medaliai nereikalingi. O ir žmonėms ne itin patinka karo veteranai“.

Praeitis, kokia ji bebūtų, niekur nedingsta. Ji skverbiasi į atmintį, atnešdama ir tai, kas gera, ir ta, kas skaudu. O dabartis yra tokia, su kuria tenka gyventi.

„Sunkiai bevaikštau, jau treji metai, kaip gyvenu pas dukrą. Ir ji, ir žentas dirba, bijo mane vieną palikti namie. Pavasarį, kai ištiko insultas, rado parkritusį, tad nenori, kad tai pasikartotų. Tad gyvenu čia, Vilkpėdėje. Jiems ramiau, kad esu prižiūrėtas“, – kalbėjo A.Tylūnas.

Šis žmogus – statybų inžinierius, kelis dešimtmečius dirbęs projektavimo institutuose vyriausiuoju projektų inžinieriumi.

„Žmona mirė 1996 metais – 18 metų įveikiau vienas. Dirbinėjau sode iki pat 2013-ųjų, jį pasiekdamas savo „Golf'u“. Galop pardaviau nutaręs, kad jau gana. Juk reikėdavo kasmet tikrintis sveikatą, o to nė nedariau“, – nusijuokė jis.

Taigi ligoniams reikia bendrystės – neįkyrios, neišvarginančios atjautos. Bet reikia ir gausybės dalykų, kurių ligoninėms tiesiog trūkte trūksta – praktiškų, bet būtinų daiktų.

Juk slaugos ir palaikomojo ligoninės – tai vieta, kur daugybę žmonių ligos paguldo ant patalo. Juos kasdien tenka prausti, perrengti, nuvalyti, pervilkti išsiteptą patalynę. Taigi yra poreikis ir tokios pagalbos, kurios neįmanoma paprašyti nei ligonių kasų, nei kokios nors ministerijos.

Be to, Adventas skatina žmones atitraukti dėmesį nuo minčių, narstančių praeitį ar dabartį bei atidžiau pažiūrėti, kas vyksta greta. Jie smalsauja, kam ir kaip jie galėtų padėti.

Pasak „Vilkpėdės“ ligoninės direktorės Inos Čebotariovos, dauguma – 80 proc. slaugomų ligonių nebepasikelia nuo patalo.

„Paprašėme savivaldybės, kad ir ji pagelbėtų – padėtų parūpinti čiužinių nuo pragulų. Ir įvairiose kalėdinėse akcijose jų prašome.

Čiužiniai – tai jau sudėtinga parama. Tačiau jos reikia ir daug paprastesnės.

Šiems žmonėms šalta – ir rankos, ir kojos šąla, nes galūnių kraujotaka yra sutrikusi. Net tie, kurie gali truputį pajudėti, nenueina tiek, kad sušiltų. Labai jiems praverstų vilnonės megztos arba medvilninės kojinės. Taip pat natūralaus – ne sintetinio audinio apatiniai drabužiai, kasdieniai bei sportiniai marškinėliai, natūralaus audinio treningo kelnės ir švarkeliai“, – kalbėjo I.Čebotariova.

Ji užsiminė ir apie tai, kad didelis yra tokių pagalvių bei antklodžių poreikis, kurias galima skalbti, užvalkalų – taip pat. Nes tai – slauga, tai – vieta, kur žmogaus kūnas nebepaklūsta gamtos dėsniams.

„Patalynę dažnai tenka keisti. Tačiau būtų geriau, kad ligoninė, gavusi paramos, pati galėtų ją supirkti, nes tenka atsižvelgti į tam tikrus dezinfekavimo reikalavimus“, – užsiminė ligoninės vadovė.